Menotyrininkas Petras Šmitas
Nuotraukoje: Liuda Liaudanskaitė. Diptikas „Mais qui etes vouz monsieur Hokusai“
Klaipėda per daugelį metų yra tapusi akvarelės meno plenerų miestu ir šios tradicijos gyvybinga tąsa yra šiųmetinis Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių kūrybinis projektas-paroda „Akvapauzė“. Parodos „Akvapauzė“ išskirtinumas yra toks, kad ji pristato Lietuvos Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus įvairaus profilio menininkus, kuriančius labai kaprizinga akvarelės technika. Sakoma, atsitiktinumų nebūna, tad simboliška, kad Klaipėdos menininkai atidaro kasmetinę parodą Klaipėdos Koncertų salės erdvėse, prasidedant šiuolaikinės muzikos festivaliui „Permainų muzika“.
Šiais laikais akvarelės technika išgyvena renesansą ir užkariauja naujas erdves, plotmes, reikšmes. Šių metų ekspozicijoje žiūrovai pamatys ne tik įprastus vandens dažais nulietus kūrinius, bet ir konceptualią akvarelę. Kartu su prisiekusiais akvarelininkais savo kūrybą demonstruos garsūs grafikos, tapybos, taikomosios dailės sričių menininkai. Aurimas Anusas kažkada Varniuose pamatęs skalbinius, išdėliojo juos savo kūrinyje „Varniai“. Kęstutis Balčikonis pateikė simbolistines abstrakcijas iš ciklo „Kuršmarių legendos“: „Laivo žūtis“ ir „Siela virš marių“. Keramiko Isroildžono Baroti akvarelėse liepsnoja „Naktiniai horizontai“, o Romanas Borisovas, kuris dažniausiai įkvėpimo akvarelėms semiasi iš istorinio paveldu, šįkart akvarelėje „Mystik“ rėmėsi fantazija. Maestro Virgilijaus Burbos „Smėlynų moterys“ (I, II, IV) irgi užburia vaizduotės polėkiu. Parodos koordinatorės Dalios Čistovaitės „Atostogų užrašuose. Pajūris“ ekspresionistiškai užfiksuotos jūros būsenos tam tikru laikotarpiu (kiekvieną dieną, vasaros atostogų metų). Panašiu metodu kūrė ir Laima Gedvilaitė savo akvarelėje „Vasaros atvirlaiškis“. Liudos Liaudanskaitės akvarelė „Mais qui-etes-vouz, monsieur Hokusai“ stebina konceptualumu. Abstrakcionizmo atstovė Vitalija Petraitytė eksponuoja akvarelę „Virsmas“. Parodos kuratorė Tatjana Simanaitienė akvarelėje „Memelio ištirpęs laikas. Kepėjų gatvė“ teigia ieškanti Prusto realybės atšvaitų. Regina Taurinskienė užfiksuoja savo įspūdžius iš šių metų Helsinkio akvarelės festivalio kūrinyje „Vikingų sirenos“, o Jolanta Vitkutė pristato ryškiaspalvę akvarelę „Muzika“.
Aurimas Anusas. „Varniai“ (2019).
„Akvapauzė“ – tai sudurtinis žodis: akva iš lot. aqua, it. acqua – vanduo, o páuzė iš lot. pausa < gr. pausis — sustojimas, nutraukimas – pertrauka, stabtelėjimas, paliova. Ką kūryboje reiškia pauzė? Tai tarsi sustojimo akimirka, leidžianti rasti naujų įkvėpimo šaltinių. Galime sakyti, kad dailininkai stabtelėjo atsikvėpti, leido sau laisvai improvizuoti viena ar kita tema. Taigi ir šiuometinės akvarelės parodos „Akvapauzė“ kūriniai yra įvairaus turinio bei pasižymi įvairių meninių technikų junginių galimybių raiška. Vieni kūrėjai savo akvareles lieja realistine tradicine menine forma arba tradicijai suteikia pabrėžtą simbolinę prasmę, kiti labiau improvizuoja spalvinėmis dėmėmis, abstrakčiomis sąvokomis, dar kiti tapo realistinius architektūros ir peizažo vaizdinius... Akvarelė ypatinga tuo, kad laisvai galima improvizuoti ir pačiu vaizdu, ir spalvų dėmėmis, vandeniu ir jame tirpstančiomis spalvomis galima išreikšti gilius vidinius savo jausmus. Dailininkai akvarelininkai drąsiai reiškia savo menines intencijas tiek kuriamomis temomis, tiek ir kūrinio plastine forma. Todėl žiūrovas turi išskirtinę galimybę susipažinti su pačiais įvairiausiais akvarelių lakštais, atliktais įvairomis technikomis bei drąsiais naujų idėjų, vaizdų, galimybių ieškojimais popieriaus lakšte.
Romanas Borisovas. „Mystik“ (2019).
Akvarelė gerai žinoma buvo jau senovės Egipte ir jos pagalba ant papiruso ritinėlių buvo kuriami pomirtinio pasaulio vaizdiniai. Vėliau ji išpopuliarėjo Graikijoje, Romoje. Viduramžiais akvarele buvo tapomos Biblijos, puikios Evangelijų miniatiūros. Akvarelė savarankiška tapybos šaka tapo 1804 m., kai Londone buvo įkurta akvarelininkų draugija, kuri po metų surengė savo pirmą akvarelių parodą. 1881 m. karalienė Viktorija suteikė akvarelininkų draugijai „Karališkosios“ statusą ir akvarelė tapo nacionaline Anglijos tapybos šaka. Akvarelė populiarėjo ne tik senajame Avinjone, bet ir kitose Europos šalyse. Rusų dailininkas Vasilijus Kandinskis 1910 m. nutapė savo pirmą abstrakčią akvarelę. Lietuvoje akvarelė ėmė plisti XX a. pradžioje. Įvairiose parodose akvarelės kūrinius pradėjo eksponuoti Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Antanas Žmuidzinavičius. Ypatingi nuopelnai populiarinant akvarelę tenka tapytojui akvarelininkui Kajetonui Sklėriui, taip pat Jonui Buračui, Antanui Galdikui, Mstislavui Dabužinskui, Kaziui Šimoniui ir kitiems. 1964 m. Lietuvoje buvo surengta pirmoji respublikinė akvarelių paroda Vilniuje.
Vitalija Petraitytė. „Virsmas“ (2016).
Klaipėdoje viena iš labiausiai pasišventusių akvarelės tapybos technikai buvo dailininkė, tapytoja, pedagogė, organizatorė Renatė Lūšis (1942–2014). Ji pirmoji ėmėsi rengti tarptautines akvarele kuriančių dailininkų kūrybines stovyklas-plenerus Klaipėdoje. Pirmasis tarptautinis akvarelės pleneras buvo surengtas 1974 m. ir R. Lūšis tokių kūrybinių akvarelės stovyklų suorganizavo net 39. LDS Klaipėdos skyriaus akvarelistai, pagerbdami kolegės dailininkės ir organizatorės atminimą, išlaiko šią kūrybinę bei organizacinę dvasią ir tęsia akvarelės parodų, projektų ir renginių tradiciją, suteikiančią meno mylėtojams prasmingos vizualinės patirties.
Paroda „Akvapauzė“ vyksta nuo rugsėjo 20 d. iki gruodžio 1 d.
