Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Nuotraukoje: iš kairės į dešinę: Rimas Inokaitis, Virginija Juršienė, Teresė Jankauskaitė ir Alma Mirzienė.
Šiuose simpoziumuose dalyvauja keramikos meno grupė „Ornamentas“, kurią sudaro profesionalūs keramikos meno kūrėjai: Rimas Inokaitis, Alma Mirzienė, Virginija Juršienė, Aušra Linkienė. Prie grupės prisijungia ir kviestinė menininkė. Pastaruosius trejus metus pakviečiama juodosios keramikos meistrė Teresė Jankauskaitė.
Simpoziumas pabaigiamas paroda. Pernai išbandyta praktika eksponuoti darbus pievoje – natūralioje kūrinių gimimo erdvėje – pasiteisino. Todėl ir šiemet kūriniai publikai pristatyti ant pievos, patiesus baltas drobes. Drobes „ištapė“ raku technika atlikti keramikos kūriniai, kaskart tampantys siurprizu ne tik žiūrovui, bet ir pačiam autoriui.
Raku keramika – tai tradicinis japonų raku degimas. Procese dalyvauja visos keturios stichijos: žemė, oras, vanduo ir ugnis. Iš krosnies dirbiniai išimami dar labai karšti, spindintys, žaižaruojantys vaiskiai raudona spalva. Tuomet jie dedami į indus su degiomis medžiagomis. O čia jau – plačios ganyklos fantazijai. Naudojami ir skudurai, ir saulėgrąžų lukštai, ir pjuvenos, ir lapai, ir laikraščiai, ir šiaudai, ir riešutų kevalai, ir kadagiai, ir tujos... Vos medžiagos užsidega, konteineriai uždaromi ir prasideda redukcija, kūriniams suteikianti įdomiausias ir netikėčiausias spalvas.
V. Juršienės kūrinys
Galutines spalvas veikia daugybė faktorių, svarbu netgi tai, kas degama kartu, kokie kūriniai patalpinami šalia. Todėl viena simpoziumo dalyvių ir šiemetinės temos iniciatorė Virginija Juršienė vertina, jog Raku technika – tarsi dovanos išvyniojimas. Šiemet V. Juršienė raku technika išdegė keraminių objektų kompoziciją-instaliaciją. Savo kūrinyje autorė laisvai ir plačiai interpretuoja indo sampratą.
Kompozicijos pagrindas – keturi trikampiai, atliekantys indo išklotinės funkciją. Tuo pat metu tai yra ir „tapyba“ – plokštuminis atvaizdas. Kieno atvaizdas? Pagal žiūrovo ar autorės pageidavimus, pagrindas gali keisti formą ir transformuotis į kvadratą, rombą, langą ar kaukės nuorodą. Ant pagrindo sudėliotos kitos geometrinės figūros sėkmingai talpina orą: piramidė, rutulių kirminas, pavienis rutulys ir apgriautas kubas.
Na o kaukės nuoroda, stebint kompozicijos pagrindą, išnyra ne veltui. Visiems parodos dalyviams Virginija nulipdė po vilko kaukę. Kaukė – taip pat indas, saugantis veidą nuo pernelyg tiesios akistatos su aplinka, su realybe, atšiauriu kitu. Dailininkės išlipdytos kaukės ažūrinės, nepaprastai turtingos spalvų, įgijusios blizgesio ir „apkerpėjimo“ (oksidacijos) – antikvarinės brangenybės – efektą. Pievos parodoje Virginija taip pat eksponavo iš namų atsivežtus kūrinius – tam tikrus tūrinius koklius. Koklių dekoras – sėkmę nešančios pasagos prietaras, tautinės juostos pynės ir kiti lietuvybės pėdsakai bei sklandūs – druska barstyti – spalviniai perėjimai.
A. Mirzienės kūriniai
Simpoziumų sodybos šeimininkė menininkė Alma Mirzienė savo kūrybai gyvasties atranda ne tiek filosofiniuose apmąstymuose, kiek gamtos kontempliacijoje. Užaugusi Ignalinoje, ežerų krašte, menininkė iš vandens, iš ežero, iš miško, iš medžių mokosi harmoningų faktūrų meno. Gamtiškasis motyvas ypač ryškus autorės į parodą atsivežtuosiuose darbuose. Įdomus ir nebanalus jos žibučių indas, kur gėlės tampa abstrakčiu, tarsi pūkuotu reljefiniu raštu. Gaivališkas ryšys su gamta prasiveržia afrikietišku stiliumi dvelkiančioje puodynėje. Juodas indo vidus ir paslaptingi hieroglifai kuria mistišką atmosferą. Žavingas ir vėl gamtiškas baltai-žaliais „pelekais“ nusėtas indas. Grakštus ir elegantiškas ant kojyčių pasistiebęs, šelmišką skrybėlę primenantis dubenėlis. Darniai susišaukiančios išorės ir vidaus žalumos sukuria permatomos sienelės iliuziją.
A. Mirzienės kūrinys
Šiame simpoziume Alma Mirzienė sukūrė piramidę ir indą kairiarankiui. Lyginant su iš anksčiau atsivežtais darbais, autorė pasirodo neatpažįstama. Vietoje nugludintų formų čia atrandame ekspromtą, improvizaciją, ekspresiją. Būtent tuo šis simpoziumas ir svarbus – autoriai išeina iš savo komforto zonos, leidžiasi į drąsius eksperimentus, žaismingai reaguoja į aplinkybes, netikėtumus, simpoziumo kompanijos mikroklimatą. Štai, pavyzdžiui, sukurti indą kairiarankiui menininkę paskatino žinia, jog tądien buvo minima Tarptautinė kairiarankių diena, ir asmeninis motyvas – Almos sūnus taip pat kairiarankis. Šiame simpoziume Alma prilipdė ir žavių šaukštelių patraukliai patogiomis rankenomis.
R. Inokaičio kūriniai
Rimo Inokaičio kūriniai atrodo atkeliavę tiesiai iš stebuklinės pasakos. Laivelis su lapelio stogu, išstypę ir sugyvūniję augalai, ožiukai, varlinai, driežiapuodis , kukli avytė. Rimanto Inokaičio kūryba pasižymi lakia fantazija, optimistiška nuotaika, sapniška atmosfera. Rimantas kartu su Gvidu Raudoniu ne vienerius metus vykdo socialinius projektus neįgaliesiems, kurių metu menas padeda šiai visuomenės grupei integruotis į sociumą, įgyti pasitikėjimo savimi, lavinti kūrybiškumą. Rodos, būtent ši socialinio darbo patirtis įneša R. Inokaičio kūriniams tam tikrą stiliaus savitumą – tą gyvenimo džiaugsmą, kuriuo spinduliuoja jo kūriniai, atvirumą, betarpiškumą.
Dėl sušlubavusios sveikatos šįsyk plenere nedalyvavo dar viena „Ornamento“ narė – Aušra Linkienė. Tad aptarkime šio simpoziumo kviestinės dalyvės – Teresės Jankauskaitės – kūrinius. Teresė paprastai kuria juodąją keramiką. Tik šis simpoziumas jau trečius metus įtraukia autorę į raku technikos pasaulį. Autorė pripažįsta, jog tai tampa tikrai įdomia patirtimi – darbas su spalva nėra autorės kūrybinė kasdienybė, įprastybė. Jos juodosios keramikos darbai pasižymi išskirtine elegancija, minimalizmu, kosmine nuojauta. Autorė mėgsta savo kūryboje instaliuoti šviesos elementą, ažūriniais šešėliais sukurti misterijas. Jos kūrybinė visuma kupina pagoniškų ritualų, baltiškų šaknų netieiogio priminimo, pažadintų legendų.
T. Jankauskaitės kūriniai
Šiame simpoziume T. Jankauskaitė sukūrė spygliuotų indų kolekciją, dvelkiančią tokia pat subtilia estetika ir primenančią spygliuočių miškus. Ir čia rasime Teresei būdingą preciziką, tikslumą ir saiką, minties talpumą.
Simpoziumo sodyboje lankiausi vos kelias valandas, bet jų pakako pajusti šio simpoziumo dvasią. Kokia gi ji? Produktyvi ir gamtiška, stichiška gerąja prasme – tokia, kur susijungia oras, vanduo, ugnis ir žemė.
