Menotyrininkė Evelina Januškaitė
Nuotraukoje: parodos fragmentas.
Juolab, kad jau teko prieš porą metų nusivilti praleidus Davido Lyncho parodą (mano didžiam džiaugsmui, tą pačią Lyncho restrospektyvą visai netikėtai šiemet aplankiau Maastrichte)! Nuostabu, kad nedidelis kaimyninės Lenkijos miestas, garsėjantis kaip žymaus astronomo Koperniko gimtinė ir meduolių (!) sostinė, geba rengti tokio masto parodas. Į kultūrinę kelionę išsiruošėme su drauge, pasirinkdamos pirmąjį gegužės savaitgalį, kuris sutapo su visuotiniais laisvadieniais – lenkai šventė Majowka ir Torunę užplūdo minios keliaujančių tautiečių.
Į šiuolaikinio meno centrą išsiruošėme tik jam atvėrus duris, tad eilių prie kasos išvengėme. Bilieto kaina juokingai maža – gal apie 6 eurus. Studentams dar taikoma nuolaida. Paroda išdėstyta per du didžiulius centro aukštus, suskirstyta į kelis pagrindinius Marinos kūrybos laikotarpius. Mums labai pasisekė, kad prieš vykstant abi su kolege perskaitėme tik ką pasirodžiusią Marinos autobiografinę knygą „Eiti kiaurai sienas“, kuri buvo nelyginant gidas, naviguojantis mus po sukrečiančiai gilią, prasmingą ir analogų neturinčią kūrėjos gyvenimo kelionę. Parodoje negausu tekstų, reflektuojančių vieno ar kito kūrinio, ciklo, ar kūrybinio etapo atsiradimo priežastis, ištakas, kontekstą, aplinkybes. Todėl pačios menininkės papasakota istorija, sugulusi sąmonėje tarsi gaivališkas ir sodrus patyrimas, leido žymiai intensyviau ir giliau suvokti apnuogintą šios neįtikėtinos kūrėjos pasaulėjautą.
Parodos fragmentas.
Perskaičius anonsą apie būsimą parodą nustebino jos pavadinimas – „Valytojas“ („The Cleaner“). Toks gan buitinis apibendrinimas tarsi nederėjo su įvairialype ir turininga Abramovič tarptautine menininkės karjera. Tačiau, pradėjus fantastišką, man asmeniškai penkias valandas trukusią ekskursiją su pačia savimi ir Marinos vidine stiprybe, persmelkusia visas Torunės šiuolaikinio meno centro erdves, viskas tapo stingdančiai aišku – išeities tašku pasirinkta automatinė skalbimo mašina iš Marinos vaikystės. Pirmoji akistata su šiuo namuose atsiradusiu „monstru“ pademonstravo glaudų, tačiau itin specifinį ir sudėtingą, kontrole grįstą menininkės santykį su motina, kuris lydėjo Mariną visą gyvenimą ir stipriai paveikė jos maištingos asmenybės raidą.
Parodos fragmentas.
Visi žymiausi jos sukurti performansai pristatomi parodoje – foto ar video archyvine medžiaga, tam tikrų detalių replikomis, ar net lokacijų, kuriose jie vyko, rekonstrukcijomis. Paroda startuoja ankstyvaisiais autorės piešiniais, projektais, tapybos darbais (1965–1975). Vėliau seka pirmųjų performatyvių aktų ir bandymų su kūnu dokumentacija. Retrospektyvoje peržiūrėjau visus Marinos kūrinius – tiek solinius, tiek jungtyje su vokiečių menininku Ulajumi. Vertėtų aptarti kiekvieną jų atskirai, tačiau dėl teksto ribotumo, paminėsiu labiausiai įsiminusius: „Ritmas 0“ (1974) sukrėtė brutalumu – galerijos erdvėje menininkė leido žiūrovams daryti su jos kūnu ką nori. Iš pradžių gan kukli minia netrukus įsisiautėjo iki žvėriškų nesipriešinančio žmogaus kankinimų. „Tomo lūpos“ (1975) – be abejo, vienas žymiausių Abramovič performansų. Ant pilvo išsipjausčiusi komunistinę žvaigždę, Marina iš vienos pusės šaldė savo kūną, iš kitos – kaitino, kad kraujas iš žaizdos nenustotų tekėti. Įspūdingai atrodė greta eksponuojamų „Išlaisvinti balsą“, „Išlaisvinti atmintį“ ir „Išlaisvinti kūną“ (visi 1975) projekcijos.
Parodos fragmentas.
Nuo 1976 m. Marina ėmė darbuotis su Ulajumi. Pristatomi jų bendri projektai „Santykis erdvėje“ (1976), „Įkvėpti/iškvėpti“ (1977), „Šviesa/tamsa“ (1977), o tarptautinę areną užkariavęs „Imponderabilia“ (1977), kuriame menininkai nuogi atsistojo ties įėjimu į galeriją, atsisukę vienas į kitą tokiu mažu atstumu, kad įeidami žiūrovai neišvengiamai turėjo liestis prie jų kūnų, prieš tai pasirinkdami, į kurią pusę – vyro ar moters – atsisukti, tapo kultiniu. Vėliau sekė kiti su judėjimu erdvėje ir dviejų kūnų gravitacine trauka susiję performansai. „Poilsio energija“ (1980), kuriame Marina laiko lanką, o Ulajus – į jos širdį nukreiptą lanke įtemptą strėlę – užgniaužia kvapą visas keturias amžinybe žiūrint virstančias minutes. Marinos ir Ulajaus kūryba buvo tampriai susijusi su jų gyvenimu, tad nenuostabu, jog po jųdviejų kelionių po Australiją, Tibetą ir kitas šalis, gimsta kūriniai, reflektuojantys meditacinių ir šamaniškų kelionių patyrimus. Abramovič ir Ulajaus duetui skirtose erdvėse juntama įtampa ir kančia, kurią vainikuoja ir „detonuoja“ ilgai planuotas jų performansas – Kinų sienos perėjimas kūrinyje „Meilužiai“ (1988). Kitose salėse pristatomuose solo darbuose, ne ką mažiau stipriuose ir giliuose, Marinos kūrybinė sąmonė tik dar labiau išsigrynina ir išlaisvėja. Įspūdingas „Balkanų barokas“ (1997), Venecijos bienalėje pelnęs „Auksinį liūtą“, tėvui skirta odė „Herojus“ (2001), „Namas su vaizdu į vandenyną“ (2002/2017), sukrečiantis „Pasikliaukite mumis“ (2004) ir neįtikėtinas 700 valandų MoMa muziejuje Niujorke trukęs kūrinys „Dalyvauja menininkė“ (2010).
Parodos fragmentas.
Ekspozicinės galimybės (projektoriai, vaizdo ekranų masteliai, architektūra, didžiulės galerijos erdvės ir pan.) įtraukia ne tik žiūrovo žvilgsnį, bet ir jutiminį kūną bei konceptualios kūrybinės gelmės aptemdytą vaizdo sąmonę, ir nebepaleidžia iki pabaigos. Atrodo, jog įkvėpiau prieš įžengdama į salę, ir iškvėpiau tik ekspozicijos trajektorijai pasibaigus. Ilgai kontempliavau prie kiekvieno kūrinio, peržiūrėjau menkiausią detalę, sąmonėje jungiau ją su atmintyje besikristaliuojančia menininkės biografine informacija. Mano percepcija akumuliavo tiek giluminės Marinos kančios ir egzistencinės gėlos, kad pasiekus kulminacinį (man asmeniškai) jos ir Ulajaus bendrą darbą – kelionę per Didžiąją kinų sieną – apsiverkiau. Performansas toks paveikus gal todėl, jog išgrynino Marinos suvokimą tiek apie ją pačią, tiek apie jos kūrybinį kelią, tiek apie ilgametį kūrybos ir gyvenimo partnerį. Pirminė projekto idėja buvo, kad vienas pradeda keliauti siena iš vieno galo, kitas – iš kito, kol galiausiais susitikę pusiaukelėje jie susituokia. Ir vis dėlto pusiaukelė Marinai ir Ulajui tapo išsiskyrimo vieta. Kinų sienos išbandymas išsklaidė iliuzijas. Didžiausioje Torunės centro ekspozicinėje erdvėje, kelių metrų įstrižainės projekcijose rodomas užfiksuotas jųdviejų susitikimas buvo tarsi neįtikėtinai jautrus susitaikymas su tikrove.
Parodos fragmentas.
Marinos Abramovič stiprybė, bekompromisis požiūris į supančią aplinką, karą, žiaurumą, traumas, istorinius įvykius, jos manifestuojamas pasipriešinimas dogmoms, priespaudai, atkaklumas siekti gryno žinojimo ir suvokimo per juslinį patyrimą mums primena, jog šiame įtampų pasaulyje mes dažnai pamirštame patys save, neįsiklausome, nejaučiame, neregime, ignoruojame pirmykštį vidinį poreikį būti laisviems. Marinos paroda – tai istorija apie žmogaus potyrių santykyje su savimi, aplinka ir gamta vientisumą. Kūryboje atverdama fundamentalias sociumo ir individo žaizdas, baimes, tragedijas, Marina įtaigiai kritikuoja socialinį ir politinį savo gyvenamo laikotarpio foną. Tuo pačiu, beatodairiškai, bet pergalingai pavertusi savo gyvenimą vienu didžiuliu performansu, savo kūrybiniu nuoseklumu ir ištikimybe Marina man yra didžiausias menininko autoritetas.
Parodos fragmentas.
Marina Abramovič ne tik sukūrė autentišką performanso žanro formatą, bet ir iki sunkiai įsivaizduojamų kone metafizinių aukštumų išplėtė žmogaus kūno kaip medijos ribas. Kvestionuodama fizinio skausmo patyrimą, gebėjusi išsekinti visą savo fizinę energiją, menininkė savo principingomis vertybėmis, užsispyrimu, atvirumu, sąmonės grynumu ir valios stiprybe išlaisvino XX a. vid. komunizmu persmelktos visuomenės protą ir kūną, ir leido pamatyti, kas yra skaidrus žinojimas.
