Dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Nuotraukoje: LDS pirmininkė Edita Utarienė ir Vytautas Poška (abu viduryje)
Rėmimo programa „Kuriu Vilnių“ sukurta tam, kad įvairios meno formos sostinėje skleistųsi ne tik miesto centre, bet ir kituose rajonuose. Buvo sudaryta kompetentinga komisija iš vaizduojamojo meno, architektūros, menotyros, kultūros paveldo specialistų bei visuomenininkų. Komisija vertino kiekvieno projekto meninę kokybę, turinį, dermę su aplinka, įtaigumą, reikšmę estetiniam aplinkos formavimui, socialinį reikšmingumą ir sąmatos pagrįstumą. Iš 120 paraiškų buvo atrinkta 20 projektų.
Vienas jų – Lietuvos dailininkų sąjungai atstovaujančių monumentalistų ir tapytojų Vytauto Poškaus ir Silvijos Drebickaitės bei architekto Gedimino Sakalio projektas „Antakalnio sienos“. LDS pateiktoje paraiškoje buvo siūloma atgaivinti penkias Vilniaus pastatų sienas. Sąjunga, bendradarbiaudama su dailininkais, vykdė, administravo projektą ir skatino saugią darbo aplinką. Dailininkų ir architekto komanda mato šį projektą kaip tęstinę iniciatyvą. Iniciatyvos tikslas būtų sukurti kuo daugiau kokybiškų traukos taškų, meninių-rekreacinių zonų Antakalnyje. LDS pirmininkė Edita Utarienė džiaugiasi sklandžiu ir konstruktyviu komunikavimu su menininkais ir puikiais jų veiklos rezultatais.
Antras kvėpavimas
Tapytojas Vytautas nusprendė savo teptuku naujos gyvybės įkvėpti apleistam namui, esančiam P. Vileišio gatvėje (P. Vileišio g. 14A). Jiedu su architektu į šią erdvę, į jos atgimimą žvelgia kompleksiškai. Idėjos autoriai svarsto, jog sudegusį, apleistą, niekam nepriklausantį namą galėtų kas nors įsigyti ir suteikti jam antrą kvėpavimą. Kitoje kelio pusėje esančiame šlaite galėtų atsirasti laiptai, besileidžiantys link Neries kranto.
Neries krantinėje galėtų „išdygti“ staliukas su kėdutėmis. Tai būtų organiškas dabartinės situacijos patobulinimas: jau dabar paupyje yra pastatyta kėdė ir staliuką atstojanti taburetė. Vietiniai gyventojai neretai užklysta čia pailsėti, pasimėgauti gamta ir atsineštomis vaišėmis. Namo teritorijoje galėtų atsirasti gėlynai, suoliukai, takelis, vedantis link sieną pagyvinusio Poškaus tapinio, kurį pratęstų iliuzinis ištapytasis ir išpjaustytasis reljefinis gyvenimo takas į šviesą. Menininkas pasakoja, jog šiuo paveikslu nori įvaizdinti svajonę, nešti giedrą, džiugią, pakilią nuotaiką.
Vytautas Poška. A. Mikuckytė-Mateikienės nuotr.
Pakeisti namo aurą
Architektas Gediminas tvirtina, jog pagal plytų rišimo būdą galima nustatyti pastato gimimo amžių. Šis apleistas namas buvo statytas maždaug 1914–1920 metais. Pastato architektūra priskirtina moderno stiliui. Poška pasakoja, jog tolimesnė pastato istorija buvo gana tragiška. Name vis įvykdavo nelaimingų atsitikimų, jis kelis sykius degė. Savo kūriniu tapytojas viliasi pakeisiantis namo aurą. O architektas pastebi, kad šis kūrinys ne tik žavi savo estetinėmis savybėmis, bet ir kviečia pradėti diskusiją apie tai, ką daryti su apleistais, niekam nepriklausančiais pastatais.
Kompozicija ištapyta ant aklinos sienos. Tokios sienos buvo statomos tam, kad kilęs gaisras neplistų į kaimynų teritoriją. Tai rodo, jog tarp šio namo ir gatvės stovėjo dar vienas pastatas. Kūrinys jau dabar sulaukia didžiulio pritarimo – pro šalį pravažiuojantys miestiečiai rodo autoriui iškeltus nykščius, o praeiviai taip dažnai klausė autoriaus, kas čia vyksta, jog šis atspausdino ir iškabino atsakymą ant medžio kamieno.
Kūrinyje turinio – pozityvaus simbolio – aspektas buvo taip pat svarbus kaip ir formalieji kūrinio uždaviniai. Dailininkui rūpėjo sukurti lygaus ir reljefinio paviršiaus santykį, akcentuojant du skirtingus gylio, tūrio, erdvės kūrimo būdus. Tiek šiame kūrinyje, tiek ir kone visuose savo darbuose autorius siekia meninėmis priemonėmis praplėsti realiąją erdvę.
Vytautas Poška „Takas“. A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Monochromijos teorija
Poška įsitikinęs, jog monumentalistai kalba per piešinį, o ne per spalvas, kaip dauguma molbertinių tapytojų. Kadangi monumentalios tapybos atstovai turi atsižvelgti į pastato architektūrą ir visą jį supančią aplinką, tapyba ant sienų dažniausiai būna kone monochrominė. Toks yra ir šis kūrinys „Takas“.
Baltų akmenų takas rezonuoja su baltais orchidėjų žiedlapiais. Laibi orchidėjų koteliai, susipynę vijoklių stiebeliai ieško santykio su šalia augančiu medeliu. Tako pabaigoje laukianti šviesa – tuščių erdvių estetika, tinko natūralaus grožio atskleidimas. Juodos juostos paryškina piešinio perspektyvą. Vos rusvi akmenys fone suteikia kompozicijai šiltų atspalvių.
Tačiau visą šią monochrominę teoriją tarsi paneigia Silvijos Drebickaitės margaspalvis kūrinys ant mokyklos sienos. Vis tik, manyčiau, spalvinį sprendimą nulemia pastato, o tuo pačiu ir piešinio paskirtis, jo tikslinė auditorija. Poška tikisi, jog prie jo romantiško piešinio rinksis jaunimas, įsimylėjėliai, fotografuosis jaunavedžiai. Drebickaitės piešinio pagrindiniai stebėtojai bus mokiniai.
Silvija Drebickaitė „Vilniaus atspindžiai“. A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Prisijaukinti meną
Silvija Drebickaitė ant Vilniaus Antakalnio progimnazijos sienos (Antakalnio g. 33 (29)) nutapė savo paveikslą „Vilniaus atspindžiai“. Autorė nepaprastai džiaugiasi šia galimybe grįžti prie savo mėgstamos veiklos, tikrosios specialybės – sieninės tapybos. Pastaruoju metu daugiausia ant drobių paveikslus tapanti menininkė prisipažįsta, jog buvo labai išsiilgusi monumentaliojo meno. Monumentalioji dailė tampa vis mažiau paklausi, tad autorė gauna vis mažiau tokio tipo užsakymų. Juolab retai duodama visiška laisvė, sprendžiant, koks siužetas papuoš pastato sieną. Specialiai šio kūrinio įgyvendinimui menininkė išklausė aukštalipių kursus ir gavo penkerius metus galiojantį sertifikatą.
Dailininkės kūrinys iš tiesų atliepia programos „Kuriu Vilnių“ temą. Šio kūrinio atsiradimu ypatingai džiaugėsi mokyklos direktorius Tomas Jankūnas. Sieną puošiantis autorinis kūrinys – puikus būdas mokinius supažindinti su menu, sudominti, padėti jiems prisijaukinti meną. Drebickaitės tapinys atlieka ir tam tikrą miesto pažinimo funkciją. Jame simboliškai vaizduojami svarbūs Vilniaus atributai: Gedimino pilis, Šv. Jonų bažnyčios barokas, Neris, senamiestis ir naujų rajonų daugiabučių fantomai.
Ant sienos autorė perkėlė savo anksčiau ant drobės tapytą paveikslą. Prie didelių mastelių pratusi autorė puikiai susitvarkė su proporcijomis, išdidinimo užduotimi. Tapytoja prisipažįsta, jog siena diktuoja savas taisykles, tad vietomis teko improvizuoti. Grublėtas sienos paviršius buvo reiklus savo tekstūra, bet parankus savo ochrine spalva, tikusia fono pagrindui. Tačiau, priešingai nei autorės kolega Vytautas, Silvija nepalikinėjo didelių tuščių plotų, rinkosi savo įprastą daugiasluoksnę tapybą.
Silvija Drebickaitė. A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Auksinis ruduo
Kūrinyje dominuoja artėjančio rudens spalvos, tačiau jame nėra nė žiupsnelio melancholijos. Auksinio rudens nuojautą sustiprina autorės savitas gebėjimas išgauti auksinę spalvą, nenaudojant paauksavimo, natūraliai, maišant dažus, ieškant atspalvių sąskambio. Autorės braižą atpažįstame ne tik iš ryškaus, žaismingo kolorito, bet ir iš „pabraižymų“. Silvija savo paveiksluose plonas linijas įbrėžia kitu teptuko galu, nes naudojant aliejinius dažus itin sunku yra ištapyti plauko storio liniją. Tapinyje ant sienos dailininkė labai įtaigiai teptukais imitavo įbrėžimų efektą. Drebickaitę itin žavi drobės paviršius, todėl ir sienoje ji siekė išgauti drobės medžiagiškumo įspūdį.
Autorė tvirtino, jog tapyba ant didelių sienų – ilgas ir nenuobodus darbas. Ant pastolių abu tapytojai praleido po mėnesį kasdienio darbo. Piešinio išdidinimas 20 sykių, pasak Drebickaitės, atrodo painus ir sudėtingas tik tol, kol jo nesiimi. Kompozicija ir koloritas jau glūdi pasąmonėje, o juos įgyvendinti realybėje padeda nuojauta. Miestą autorė sakė tapanti visą gyvenimą, todėl pagrindiniai Vilniaus kraštovaizdžio objektai jau seniai užsikodavę pasąmonėje ir juos autorė sakė galinti nupiešti nors ir užsimerkus. Save architektūros tapytoja vadinanti menininkė tvirtina, kad laikui bėgant tapinys pasidengs dulkių sluoksnių, keisis ir vis labiau įaugs į aplinką vizualiai ir miestiečių urbanistinėje sąmonėje.
Silvija Drebickaitė „Vilniaus atspindžiai“ (aliejus, drobė; 2014; 70x90). Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
