Dailėraštis

Literatūrologė Rosana Lukauskaitė

Nuotraukoje: Dariusz Sitek „Nebuvimas“.  Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Tai yra šiemet pirmą kartą rengiamo (bet respublikinių mažosios plastikos parodų Klaipėdoje tradicją tęsiančio) tarptautinio formos meno festivalio „Faktas-Forma“ dalis.

Gdansko dailės akademija buvo įkurta 1945 m. ir beveik nuo pat pradžių sukūrė charakteringą meninės raiškos kalbą, gerai atpažįstamą Lenkijoje. Gdansko dailininkų kūriniai iki šiol pasižymi tvirtais klasikinio meno pagrindais ir šiuolaikišku požiūriu – yra atviri eksperimentams ir netikėtiems sprendimams. Gdansko dailės akademijos metalo liejimo skulptūros tradicija siekia beveik 40 metų, jos pradžia – Medalio ir mažųjų skulptūrų kursai. Tačiau Gdansko skulptoriai neapsiriboja mažais masteliais. Šiuo metu metalo liejimas, suvirintos skulptūros ir meno instaliacijos yra svarbūs Gdansko akademijos kūrybinio gyvenimo elementai. Šia paroda siekiama pristatyti Pomeranijos meno tendencijas, plačiajai visuomenei parodant nedidelę lenkų menininkų, kurių viena iš raiškos priemonių yra metalas, kūrybiškumą. Dauguma šios parodos objektų sukurti naudojant lydomuosius vaško modelius (vadinamąją prarastojo vaško technologiją), kai molinis dirbinys dengiamas vašku ir vienu molio sluoksniu, jį išdegus, vietoje ištekėjusio vaško į tuščią ertmę pilamas išlydytas metalas.

Tarsi audinio antspaudais savotiškus metalo žemėlapius medalių principu kuriančio parodos idėjos iniciatoriaus Jan Szczypka triptikas „Raiteliai“ evoliucionuoja savo pačių susikurtoje tikrovėje – iš dvimačių pirmuose dviejuose darbuose tansformuojasi į trimatį „Raiteliai 3D“, taip įrodydami metalo meno paslankumą ir gebėjimą paklusti idėjos įnoriams. Dinamiška judesio, virsmo energija vienija daugelį parodos eksponatų, kurie nors ir lakoniški savo forma ir saikingu atpažįstamų simbolių naudojimu, vis dėlto geba pasakyti daug.

Marek Elsner „Ypatingas poreikis būti naudingam“. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Parodos architekto ir vieno iš kuratorių Marek Elsner kūrinys „Ypatingas poreikis būti naudingam“ – tai lūžusi trikampė liniuotė, suklijuota pleistrais ir aplieta bronzos sluoksniu – pabronzuota klaida, sutaurintas nusidėvėjimas. Autentiški liniuotės šonai, ant kurių dar matosi įvairiaspalviai įbrėžimai, aptaškymai, mena jos praeityje buvusį ilgametį naudingumą, ieškant tikslumo, sprendžiat geometrines dilemas, mokantis suvokti erdvinį pasaulį ant popieriaus lapo. Tai tarsi japonų kintsugi, sudužusio porceliano taisymo auksu tradicijos variacija – „auksinis remontas“. Šio metodo tikslas yra ne paslėpti įtrūkimus ar sutrūkimus, o pabrėžti senovinio indo istoriją juos išryškinant. M. Elsner kūrinyje paprasta permatoma plastikinė liniuotė tampa pakankamai verta ir naudinga, kad būtų prikelta gyvenimui ir iš niekam nereikalingos šiukšlės taptų paauksuotu meno kūriniu. Eksponuojamas ant milimetrinio popieriaus, objektas yra savo natūralioje aplinkoje. Tačiau kūrinys nėra per daug egzaltuotas ar pretenzingas, nes po plonu bronzos sluoksniu matomos pleistrų žymės suteikia objektui ironijos ir žaismingumo.

Skirtingus gamtos elementus savo kūrinyje „Oras“ suvienija Małgorzta Wiśniewska. Tarsi nėščiųjų pilvai išsipūtę metalo burbulai savyje nešioja tik sustabdytą akimirką – orą, kurio niekada iš savęs nebeišleis, „nebeišgimdys“. Vienas elementas tampa kito įkalinimo priemone. Kartu šis darbas kalba ir apie neišvengiamą metalo ir deguonies santykį metalurgijoje – oksidaciją, koroziją ir kitus procesus. Metalui nebūdingos aptakios formos čia primena gyvosios gamtos organizmus – tarsi atomai ir ląstelės laikinai susikeistų vietomis.

Małgorzta Wiśniewska „Oras“.  Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Tomasz Skórka „Viščiukas 2“ – alkio, triukšmo ir noro užaugti iliustracija. Tarsi ką tik išskobtas iš betono luito (aplinkui dar mėtosi sušluotos betoninės dulkės), kurio pagrindas atkartoja geltonų ir juodų linijų juostas, draudžiančias įeiti į pavojingas zonas, šis gyvis laukia, kol bus pamaitintas. Besivystantis gyvis, šiuo atveju viščiukas, turi būti apsaugotas, net jei ir yra sukurtas iš šiurkščių medžiagų. Tai lyg menininko vidinis noras apginti savo tvarinį nuo publikos lietimo, kritikos, prievartinio lesinimo primetamomis vertybėmis ir principais. Jeigu „Viščiukas 2“ jums atrodo išalkęs, turėtumėte pamatyti „Viščiuką 1“!..

Alicja Bulawka-Fankidejska keramikos ir aliuminio kūrinys „Kova II“ tarsi kovoja pats su savimi. Vyksta priešybių susidūrimas – modernią industrinę architektūrą primenančio objekto sienelė lyg išėsta korozijos, ji primena mėnulio paviršiaus kraterius arba koralinių polipų tekstūrą. Pati autorė tvirtina, kad jai patinka, kai užbaigtos formos yra papildomos daugiau nebeslepiamos materijos kovos su ugnies elementu dokumentacija, tarsi jie patys (elementai, materija ir ugnis) kurtų savo pačių istorijas. Naratyvo kūrimas akivaizdus ir pavadinime, kuris iškart sukelia asociaciją su liūdnai pagarsėjusios Adolfo Hitlerio autobiografijos pavadinimu „Mano kova“ (lenk. „Moja Walka“, originalus darbo pavadinimas lenkiškai – „Starcie (walka)“). Ši istoriškai visai Europai, o ypač Lenkijai jautri tema mene pastaruoju metu vis bandoma transformuoti, suteikiant jai naujas kanotacijas, bandant nugludinti aštrius kampus, gniuždančias istorines reikšmes, bandant prisijaukinti jas, priartinant prie savo gyvenimo, net buities. Labai geras to pavyzdys yra norvegų rašytojo Karl Ove Knausgard autobiografinių knygų serija „Mano kova“, kuriose jis iki asmeniškiausių smulkmenų kalbėjo apie privatų artimų žmonių – tėvo, buvusios žmonos, dėdės, močiutės – gyvenimą. A. Bulawka-Fankidejska kova vis dėlto kitokia – ji fundamentali, neparodijuojanti, persmelkianti tikrumo paieškomis.

Małgorzata Kręcka-Rozenkranz „Meilė ir kiti demonai“. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Savotišką literatūrinę temą tęsia Małgorzata Kręcka-Rozenkranz iš trijų grafikos darbų ir dviejų objektų sudarytas kūrinys „Meilė ir kiti demonai“, tarsi iliustruojantis magiškojo realizmo klasiko Gabriel García Márquez romaną „Apie meilę ir kitus demonus“, kuriame mistika susipina su erotika. Du anatominės širdies formos objektai, padaryti iš kokoso riešutų ir lėktuvo sparno aliuminio, čia atstovauja visą žmogų – viską, ką jam lemta patirti, iškentėti, pergyventi. Eksponuojami ant raudono aksominio audinio, objektai atrodo tarsi išplėšti iš ką tik audringa meile arba neapykanta plakusių krūtinių. Ši vaizdinija labai universali, bet kartu ir asmeniška.

Wojciech Sęczawa kūrinys „Portretas“ gerai iliustruoja autoriaus profesinį devizą, kuris yra „kruopštumas, jautrumas ir kūrybiškumas“, taip pat vengimas užsiimti tik trumpalaikį įvertinimą suteikiančiais projektais. W. Sęczawa savo darbams suteikia visą gyvenimą trunkančio kitimo proceso efektą – atrodo, kad jie auga, bręsta ir sensta. Radikaliai supaprastindamas savo stilių, jis perkelia pusiausvyros tašką link tvirtų kampinių, ritmiškų formų blokų ir akivaizdžiai pabrėžtos tektonikos. Tai padidina jų sukeliamą ypatingą įspūdį ir parodo tekstūros detales, t. y. įtrūkimus, raukšles, įlenkimus ir suskaidymus. Medžiagą traktuodamas kaip svarbų meno komponentą ir idėjos įgyvendinimo įrankį, menininkas pirmenybę teikia medienai kaip pagrindinei savo kūrybinei medžiagai, nors ir nevengia derinti jos su akmeniu ir keramika.

Wojciech Sęczawa „Portretas“. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Mariusz Burdek daugiabriaunis „Objektas II“ laviruoja tarp vizualiai nesuvokiamo pusiausvyros taško ir įsitvirtinimo kažkokių kitokių traukos dėsnių valdomoje realybėje. Jo tarsi tyčia grubiai suvirinti kampai kontrastuoja su savotiškai nefunkcionalia ateiviškos logikos forma. Norisi objektyvizuoti objektą – pristatyti jį kaip kažkokį konkretų daiktą, kategorizuoti jį, tačiau metalinė valia nesileidžia palaužiama ir išvengia tiesioginės raiškos. Kūrinys iškomunikuoja autoriaus pagrindines kūrybines nuostatas: kalbėjimą apie nesavanaudišką buvimą, neprisirišimą, atstumo tarp fizinės ir dvasinės erdvės permąstymus, patirties apčiuopiamumo ir trapumo suvokimą. Menininkas savo egzistencialistines meditacijas perkelia į kūrinio lauką ir neslepia norintis žaisti su žiūrovu.

Parodoje vis dėlto pamatome tik nedidelę saujelę rinktinių Gdansko akademijos skulptūros katedros dėstytojų darbų. Mums pateikiama intriga, masinanti sužinoti, ką daugiau gali pasiūlyti šie brandžios, bet kartu ir eksperimentuoti nebijančios skulptūrinės mokyklos kūrėjai, o parodos kuratorius ir architektas Marek Elsner gerai susitvarkė su užduotimi eksponuoti darbus nestandartinėje erdvėje, kurioje daug dėmesį blaškančių stiklu ir metalu pagrįstų interjero elementų, kurie laikinai užglaistomi apsukriais parodinės architektūros sprendimais. Net institucinis draudimas kalti ir gręžti sienas (vis dėlto parodos organizatoriai muziejuje tik laikini svečiai) pasitarnauja parodos labui – sukuriamos ištisos tarsi levituojančių objektų sistemos. Tačiau tai nėra lengvas menas. Veikiau gilus ir reikalaujantis sustojimo, įsigilinimo, empatijos formai, materijai, kuri, kaip ir mes, nuolatos kovoja už būvį.

Muziejaus darbo laikas: II–VI: 10.00–18.00 val. Nedirba valstybinių švenčių dienomis.