Dailėtyrininkė Ieva Elena Baublytė
Nuotraukoje: Saulė Urbanavičiūtė „Lūžio karta. Prieš“, „Lūžio karta. Po“ (fragmentai).
Liejant akvarele, daugiausia liejasi vandens. Būtent jis tampa pagrindiniu elementu, be kurio, ar kuriam pasibaigus, tenka bent trumpam sustoti ir atsitraukti. O tai nėra taip jau paprasta – tai ne klampi aliejinė tapyba, kur gali bet kada palikti kūrinį džiūti ir po kelių dienų lyg niekur nieko tęsti. Čia sustojimas glaudžiai susijęs su dailininko meistriškumu – su kūrinio sėkmingu užbaigimu arba sugadinimu. Panašiai yra ir imantis jautrių istorinių temų, tokių kaip Baltijos kelias, kuriam ir yra skirta grupinė paroda „Link“.
Apie 40 dalyvių iš visų trijų Baltijos šalių subūrusiai parodos kuratorei, menininkei, Lietuvos akvarelininkų grupės AQUA 12 narei Saulei Urbanavičiūtei teko tikrai ne pati nelengviausia užduotis. Praėjus 30 metų po šio Baltijos šalių vienybę įprasminusio įvykio, jau spėjo pasikeisti kelios kartos ir vis daugėja gimusių laisvėje, kuriems 1989 m. rugpjūčio 23 d. yra tik dar viena atkarpa, tik dar viena pastraipa vis storėjančiame istorijos vadovėlyje. Būtent autentiška asmeninė patirtis – kurios gausu šioje parodoje – įprasmina ir tampa jungiančia grandimi, link‘u tarp mūsų – galinčių tik įsivaizduoti tuo metu vykusią vieningą kovą siekiant nepriklausomybės ir tų – ten gyvenusių, buvusių ir kartu kėlusių vėliavas ir rankas į laisvę.
Gyvoji atmintis dyla, o metaforiškai pagauta ir užfiksuota mintis tekstiniame ar vaizdiniame kūrinyje suteikia galimybę vėl ir vėl bent trumpam pro asmenines autoriaus duris užsukti į tą konkretų laiką. Parodoje tikrai pastebėsite, jog autoriai gana skirtingai interpretuoja Baltijos kelio temą, sukurdami žaismingą kaleidoskopo efektą. Įdomu ir tai, jog kiekvienas parodos dalyvis ne tik grynosios akvarelės technika nuliejo po kūrinį ar du, bet ir užrašė savo mintis, – kurios tikrai papildė kūrinius.
Nijolė Vilutienė „Dangus virš mūsų“
Šioje parodoje, mano nuomone, ryškiausios trys pagrindinės spalvinės (teminės) natos. Pirmąją pavadinau – gamta ir Baltijos regiono gamtovaizdžiai. Tai: Osvaldo Jablonskio „Trys mėnuliai“, Tiiu Pallo-Vaiko „Kraštovaizdis“, Liudos Liaudanskaitės „Link jūros I, II“, Tatjanos Simanaitienės „Rausva migla“, Nijolės Vilutienės „Dangus virš mūsų“, Vytenio Bazaro „Akmenys kopose“. Juose būtent gamtiniais, dažniausiai pusiau abstrakčiais motyvais kalbama apie pamatinių vertybių svarbą, laiko tėkmę ir užplūstančią ramybę gamtos akivaizdoje.
Dar norisi pridėti vienos iš minėtų menininkių, Kretingoje gyvenančios akvarelistės Liudos Liaudanskaitės mintį:
Pušys – ne mano, ne tavo – mūsų
Ir Jūra – mūsų
Ir Laisvė – visiems
Tiiu Pallo-Vaik „Kraštovaizdis“
Kita spalvinė (tema) nata, grupelė, pirmiausia akcentuoja vienybę (arba susivienijimą). Tai: Anos Marijos Bražienės „Bendrystė“, Gennadi Lapino „Dabarties padėtis“, Lailos Balodes „Išsibarstę“, „Susivieniję“, Kristos Laos „Trys viename“, Girmanto Rudoko „Mes“, Eleny Kasemetso „Grandinė“, Irenos Breivienės „Vienijanti žinia“, Kersti Kohlos „Skrydis drauge“, Mall Paris „Kartu“, Eleny Kasemetso „Grandinė“, Vijos Tarabildienės „Metafora – jungtis“, Irenos Breivienės „Vienijanti žinia“. Apie ką šiuose kūriniuose kalba autoriai atrodo jau net ir nebereikia plėtoti – apie bendrumo dvasią ir jėgą, kartu siekiant vieno tikslo – laisvės.
Kersti Kohlos rašo:
During the Baltic Chain in the year 1989 we were on a bus tour in Lithuania with children. I don't remember the exact location but we camped and drove somewhere to be a part of the chain so there were a few Estonians also in the Lithuanian chain.
Tuo metu 1989, kai žmonės jungėsi į Baltijos kelią, mes keliavome autobusu po Lietuvą. Dabar jau tiksliai neprisimenu, kurioje grandinės vietoje mes buvome, bet Lietuvos dalyje buvome ir mes – keli estai.
Laila Balodes „Išsibarstę“, „Susivieniję“
Ir trečioji grupelė (tema) – tai visiškai abstraktūs idėjiniai kūriniai. Tai: Beno Jenčiaus „Nušviečiantis“, „Maištaujantis“, Janio Spalvinso „Mūsų vertė“, Ievos Spalvinos „Signalas“, Violetos Židonytės „Viltys ir neviltys“, Dainiso Gudovskiso „Because you are forgotten, half out of life“ („Nes tu esi pamiršta, pusė gyvenimo“), Oksanos Vronskos „Tikslo įkvėptas“, „Minčių gylis“, Birutos Jansones „Ryšiai“, „Praeitis ir dabartis“, Iridos Lazdinos „Visuotinė tėkmė“, Kadri Bormeisterės „Konflikto zona“. Juose autoriai svarsto arba hiperbolizuoja tam tikrą aspektą, pasitelkdami abstrakčią spalvinę ir linijinę raišką.
Viena iš minėtų menininkių Oksana Vronska rašo:
Baltic way for me is a beautiful concept for achieving certain things. There arise feeling of unity ,tension, perseverance, faith, hope, love and trust towards each other.
Baltijos kelias man yra nuostabus įrodymas kaip siekti konkretaus tikslo. Čia susijungia vienybė, atkaklumas, tikėjimas, drąsa, viltis, meilė kartu su besąlyginiu tarpusavio pasitikėjimu.
Violeta Židonytė „Viltys ir neviltys“
Beje, centrine šios parodos figūra pasirinktas žymus Lietuvos akvarelistas, grupės AQUA 12 įkūrėjas Eduardas Urbanavičius (1931–2008), kurio ekspozicijoje esantis kūrinys „Gruzijos 1989 04 09 tragiškiems įvykiams atminti“ buvo apdovanotas Grand Prix VIII-ojoje Pabaltijo šalių akvarelistų parodoje, skirtoje Baltijos keliui paminėti. Tikriausiai mažai kas žino, jog akvarelininkų grupė Lietuvoje buvo įkurta 1994 m., jau po nepriklausomybės atkūrimo, bet nuo pat grupės susibūrimo autorius vienijo ne tik meninė raiška, bet ir pilietinės, aktualios visuomenei temos. Grupę taip pat iki šiol sieja ir pastovus narių skaičius – dvylika dailininkų iš Vilniaus, Kauno, Alytaus, Panevėžio, kurių nemaža dalis dalyvauja ir šioje parodoje.
Pabaigoje tik norisi pridurti – juk kad nuspręstum kurti tema, artimai susijusia su kolektyvine atmintimi, reikia meistrystės ir nemažai drąsos. Panašiai kaip ir pagrindine meninės raiškos priemone pasirinkus akvarelę – ji pastaruoju metu vis labiau nykstantis tradicinis žanras, daugelio vertinamas kaip mažiau rimta kūryba. Nors akvarelės technika buvo puikiai žinoma dar senovės Egipte, vėliau ją pamėgo tokie gerai žinomi menininkai kaip Albrechtas Diureris. XVIII a. antrojoje pusėje akvarelė tapo nacionaline Anglijos dailės šaka, po to, kai 1768 m. buvo įkurta Karališkoji vaizduojamųjų menų akademija ir 1881 m. karalienė Viktorija suteikė akvarelininkų draugijai „Karališkosios“ statusą. Be to, pirmąjį abstraktųjį tapybos darbą 1910 m. Vasilijus Kandinskis sukūrė būtent šia technika.
Vidmantas Zarėka „Tautiškumo pamokos“
Liejant akvareles vanduo formuoja spalvines jungtis, o kartu vanduo ir nauja pradžia, atsinaujinimas, dar kartą sustojant ir permąstant Baltijos kelio svarbą mūsų istorijoje. Tad, manau, ši paroda dar kartą įprasmino ir įliejo skaidrių spalvų tarp kitų šiam įvykiui paminėti skirtų renginių.
