Dailėraštis

Istorikė Rūta Paitian

Nuotraukoje: Gražina Vitartaitė ir Vytautas Poška. 1990 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Šį sykį kalbamės su vizualiojo meno atstovais: talentingąja mama – Gražina ir jos virtuozišku sūnumi – Vytautu. Nūdienų aktualijos ir jų prasmės, filosofiniai išvedžiojimai ir politinės realijos, „Prarastosios kartos“ rašytojų kūrybiniai vaisiai, svarbiausios citatos, anekdotai ir kiti menininkų gyvenimo ypatumai, pasirodantys vienokioje ar kitokioje aplinkoje. Susipažinkime iš arčiau: Gražina Vitartaitė ir Vytautas Poška.

Pradėsiu nuo to tradicinio klausimo apie vaikystę, kaip ją atsimenate, kas inspiravo kurti ir kaip pasukote į dailę?

Gražina: „Gimiau provincijoje, Panevėžio rajone, Krekenavoje. Į ją atvyko dailės mokytoja Kumpytė, kuri man padarė įspūdį. Pradėjome bendrauti. Man kaip vaikui buvo įdomu ją stebėti, kaip ji tapo aliejiniais dažais. Mane labai suintrigavo, tuomet pati pabandžiau paišyti. Pirmas mano piešinys buvo iš natūros – arkliai. Kumpytė juos pamačius sakė, kad galiu eiti mokytis dailės. O kas ta dailė? Aš nežinojau. Taip ir išvykau į Kauną, mokytis tapyti, dar vieną draugę tempiausi su savimi, tačiau ji sugrįžo. Mano tėvai buvo labai protingi žmonės, pilni gyvenimo išminties, tačiau jie apie dailę nieko nežinojo, o čia vaikas grįžta atostogų ir sako, kad bus dailininkas, turbūt tokia kibirkštėlė buvo. Abu tėvai buvo labai išmintingi, jie toleravo mane, mano pasirinkimus, nors ir nežinojo, kur einu. Taip ir nutiko. Aš Kauno dailės mokykloje pasimokiau ketverius metus, stebuklo kažkokio neįvyko, bet žinojau, kad tapyba man įdomu, užtat ir ėjau tuo keliu. Vėliau, nors ir ne iš pirmo karto, tačiau įstojau į Vilniaus dailės akademiją, į grynąją tapybą. Po 4 metų man pradėjo labiau patikti kitos meno lauko specialybės. Didelį įspūdį paliko dėstytojai Algimantas Stoškus, Leopoldas Surgailis. Jų dėka suvokiau, kas yra paveikslo konstravimas, kas yra formatas, kaip jį įteisinti. Algimanto Stoškaus kompozicijos man ypatingai patiko, buvo labai įdomu. Aš gavau gerus pažymius ir vienu metu, kai perėjau iš grynosios tapybos į monumentaliąją, gavau didesnę stipendiją. Turėjau didelį žingeidumą mokslams. Vėliau nieko kažko tokio neįvyko, išskyrus tai, kad ir toliau likau žingeidi ir darbšti, kas ir šiai dienai yra labai aktualu.“

Gražina Vitartaitė ir Vytautas Poška. 1995 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Vytautai, jūs jau užaugote turėdami dailininkę namuose. Pasidalinkite savos vaikystės įspūdžiais?

Vytautas: „Man viskas buvo dar paprasčiau, kadangi šeimoje jau buvo viena dailininkė – mama. Aš visą laiką ją stebėdavau, ilgą laiką jos darbo vieta buvo namuose. Trijų kambarių bute vienas kambarys buvo skirtas kūrybai. Tik vėliau mama persikėlė į dirbtuves. Tas nuolatinis dažų kvapas, stebėjimas – man patiko, buvo tarsi meditacija. Nuo mažumės kažką vis paišydavau. Pirmas mano sukurtas paveikslas buvo „Miškas dega“. Jį sukūriau būdamas 3 metų. Po to mokiausi dabartinėje Vilniaus Justino Vienožinskio dailės keturmetėje mokykloje. Po to jau įstojau į Vilniaus dailės akademiją, ten vyko dėstytojų ir programinių dalykų perversmai, sutapę su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu, pirmaisiais jau laisvos šalies metais. Kas juokingiausia, kai įstojau, dėstytojai, kurie dėstė man dailės mokykloje, tais pačiais metais perėjo dėstyti į Vilniaus dailės akademiją. Esu sulaukęs oficialių pripažinimų, įvertinimų. Vienas iš tapybos darbų buvo atsidūręs ant vienintelio žurnalo jaunimui „Moksleivis“ viršelio, tuomet man, šešiolikmečiui, tai buvo įvykis. Dailės mokykloje pavyko vieną tokią gerą skulptūrą padaryti „Muštynės“. Mokyklos hole buvo eksponuojama pastovioj ekspozicijoj. Pas Vytautą Šerį mokiausi, jis skulptūrą dėstė, labai daug įdomių žmonių buvo, nemažai jau mirusių. Pradžia tokia buvo, praktikos labai įdomios. Visa tai įtraukė. Kompanija gera buvo, daug dabar įžymių žmonių tuo metu į kursą papuolė.

Vienožinskio mokykloje taip pat būta ryškių asmenybių. Tadas Žvirinskis, pavyzdžiui, pripažintu poetu tapo, pagrindinė jo profesija – farmacija. Iliustravau jo pirmąją poezijos knygelę „Dvynys“. Jo vardas įamžintas garbingoje rašytojų sienoje Vilniuje, Literatų g. Jis buvo mano klasiokas. Ignas Jonynas – dabar garsus režisierius, jis paraleliai mokėsi. Puikiai tapydavo paveikslus, tačiau jau tada pasireiškė ir aktoriniai jo gebėjimai – galėdavo prajuokinti visą auditoriją lygioj vietoj.“

Gražina, kada pastebėjote Vytauto polinkį į meną? Kaip minėjo, pirmas darbas 3 metų. Ar tada, pastebėjusi tai, kryptingai pradėjote sukti jį į meną?

Gražina: „Aš pasakyčiau, kad jis dar nebuvo dailės mokykloje, o jau paišydavo, Žalgirio mūšis ir dabar tėviškėje ant sienos kabo. Arkliai, šunys, Žalgirio mūšis – simpatiškai atrodantys piešiniai, labai nuoširdūs. Specialiai niekur nekreipėm. Mano vyras yra elektronikos specialistas – mechatronikas, nors jo tėtis baigęs Vilniaus dailės akademiją, buvo scenografas. Pilna darbų, pilna dažų, bendrystė buvo labai akivaizdi. Vytautas buvo laisvas, niekas jo labai nei skatino, nei kažkaip kreipė, natūraliai išėjo. Jis ir dabar yra laisvas.“

Gražina Vitartaitė „Šviesa“ (2010; drobė, aliejus; 73x100).

Ar pritariate minčiai, kad menininkų vaikai būtinai bus menininkais?

Gražina: „Ne, tikrai nebūtinai bus, tačiau, manau, kad pradinis meninis ugdymas yra labai svarbus žmogui. Jis padeda atrasti save, kad ir kitoje profesijoje. Joje jis gali būti išradingas, kūrybiškas, laisvas, o specialiai skatinti nereikia, jis turi jausti ir tą rezonansą – pats turi pagauti.“

Vytautas: „Aš mamai paantrinčiau, kad specialiai nereikia kažkur kreipti, vaikai tiesiog žiūri, ką veikia tėvai. Mano sūnus Simonas yra užaugęs teatro užkulisiuose, mama, Rasa Rapalytė – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė. Mažas būdamas jis visą laiką matydavo, kaip ji dainuoja, vaidina. Dailėje jis irgi truputį pasireiškė, kažkiek papaišė, bet neužsikabino, pasuko į muziką. Yra laimėjęs daug tarptautinių konkursų,  jį remia Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas, Simonas turi daugybę koncertų, jį dabar sunku pagauti.“

Dažnai nutinka, kad vaikai kaip tik nenori sekti tėvų pėdomis, tačiau meno pasaulyje to kaip ir mažiau pasitaiko. Gal menas yra tas skirtingas kartas jungiantis faktorius, padedantis išvengti kartų konfliktų?

Gražina: „Gal dvasiškai pagauna greičiau? Gal surezonuoja greičiau ir jie pradeda tą daryti, ką ir tėvai daro. Bet tai nėra taisyklė. Mano vyras nepasirinko tėvo profesijos, netgi priešingai, ją praignoravo. Jis galėjo pasukti į meną, bet nepasuko.“

Kaip kitas „Kartų“ herojus, muzikantas Rokas Radzevičius yra pasakęs, kad menininkų šeimoje gimę asmenys, jei ir nepasuka į meną, vis tiek išlaiko tą meninę gyslelę, kūrybinį mąstymą, padedantį pasirinktuose profesiniuose keliuose.

Gražina: „Taip, kūrybinis mąstymas išlieka. Dvasia jį pagauna, tai yra vertinga. Visi tie, kurie nueina į menus, būna padorūs, netampa chuliganai, na bent jau aš taip manau. Jie yra pagauti dvasios, turi daugiau jautrumo, pastebėjimų apie aplinką, apie tai, kas jiems yra svarbu. Neiškrypsta iš gyvenimo tikrovės.“

Vytautas Poška. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Muzika kūryboje: ar klausotės muzikos kurdami ir jei taip – kokios?

Gražina: „Kurdama visada klausausi muzikos. Man ji netrukdo. Per daug aš nesirenku, tapydama klausausi radijo, kokią radijo stotį pasirenku, tokią ir klausau, būna ir žinias išgirstu, ir simfoninę muziką. Iš esmės bet kokią muziką, kuri pakylėja. Kiekviena kūryba kūrybai nelygu, neaišku, kas ko siekia. Man asmeniškai – tai rezonuoja. Aš visada klausau kultūros programų, neišsiblaškau, sukaupiu vidinę energiją.“

Ar kūryba šeimoje sąveikauja?

Vytautas: „Absoliučiai sąveikauja. Šiuo metu vyksta gastrolės po Lietuvą su tokiu nauju mono spektakliu „Man ilgu“, kur vaidina Rasa pagal Julijos Žemaitės gyvenimo istoriją, tai dirbu ir vairuotoju, ir scenografu, ir plakatus sumaketuoju. Nacionalinis dramos teatras uždarytas dvejiems metams, tai patys sukamės. Esu nemažai performansų daręs su aktoriais ir muzikantais. Vienas tokių „I followyou, you follow me“. Jo metu muzikantas skleidžia garsą, aš tepu brūkšnį ir atvirkščiai. Simonas paprašė, kad aš su juo padaryčiau tokį performansą, jis grojo improviozacijas aš tapiau, jis žiūrėjo, ką aš tapau, ir improvizavo. Bendras kūrybinis vaisius vadinasi „Gestas Bramsui“. Mes kartu komunikuojam.“

Na, o ar judviejų kūryba sąveikauja?

Gražina: „Mes nesimaišome vienas kitam.“

Vytautas: „Mes nesimaišome, tačiau esame nemažai kartų ten pat, bet atskirai tapę. Sėdam į mašiną Krekenavoj kažkur tapyti, ištraukiam etiudines, aš sau, ji sau. Susidedam ir važiuojam. Tokie bendri plenerai visą gyvenimą nuolatos vykdavo. Ar Nidoje, ar Palangoje – bet kur. Tapyba gamtoje nuolatos vykdavo, aš su mama dažnai važinėjęs esu.“

Gražina: „Aš tik noriu įsiterpti ir pasakyti, kad Vytautas į tuos pačius plenerus, kaip aš, nevažinėja, čia yra nerašyta taisyklė.“

Vytautas: „Dabar į tuos pačius plenerus nevažiuojam. Būna, sako, kad nori nuvažiuoti tapyti prie Nevėžio ir važiuojam. Aš arba meškerę imu, arba dažus. Būtent tokių dalykų buvo labai daug ir pastoviai.“

Ar tenka kiek nors kištis kūrybinį procesą? Tarkim jūs, Gražina, kai matydavote Vytautą tapant galbūt kokias nors pastabas ar patarimus sakydavot?“

Gražina: „Specialiai ne. Nuomonę galima pasakyti, kištis – ne. Aš bent jau taip manau. Vytautai, kaip tu pats galvoji?“

Vytautas: „Kibirkščių tikrai būna, kažką pasakai, kažkas nepatinka, normalios diskusijos. Juk nepraeini pro tą paveikslą, kaip pro sieną, jeigu noris, kažką pakomentuoji. Aišku, savo erdvę bandai išsaugoti. Kadangi aš monumentalistas, teko priprasti, kad visą gyvenimą būni kaip teatre. Dirbant su paskutiniu darbu Antakalnyje [LDS projektas „Antakalnio sienos“, pagal Vilniaus savivaldybės programą „Kuriu Vilnių“ red. pastaba] komentarų buvo labai daug. Gatve einantys žmonės nuolatos uždavinėdavo klausimus. Labai daug tų interesantų buvo. Ryte ir vakare pravažiuodavo daug paspirtukininkų, kurie rodydavo į viršų pakeltą nykštį – „laikus“, tik ne tokius, kaip facebooke, o tikrus. Tuomet supranti, kad gerai tapai.“

Gražina Vitartaitė „Ryto simfonija“ (2011; drobė, aliejus; 81x100).

Jūsų akimis žiūrint, ar / kaip skiriasi jūsų kūrybiniai procesai?

Vytautas: „Nesiskiria tik vieta. Tarkim, surandame motyvą, vakarinis apšvietimas ir tu turi iki kol saulė nusileis kažką padaryti, kažkas tave užkabliavo. Galbūt skirtingai padarom, tačiau toje pačioje lokacijoje. Na, o jei kalbėčiau labiau apie savo kūrybą, tai aš mėgstu išbandyti įvairias kūrybos sritis, ne tik aliejinę tapybą, nors ir ji man patinka. Labiausiai. Pirminė idėja man padiktuoja formą, kurios man reikia, tokiu atveju, aš galiu pasitelkti bet kokią formą. Aš čia kaip šiuolaikinis menininkas kalbu. Tapyba man artimiausia. Kartais būna, kad, padirbęs kitose sferose, sugrįžtu į tapybą ir joje kažką naujo atrandu, o atrandu tik todėl, kad buvau išėjęs į kitą kūrybinę erdvę.“

Gražina: „Aš šioje temoje dar turiu kai ką pridurti – kūryba yra be galo įdomus dalykas. Kartais kokios nors problemos sprendimas atsiranda būtent per dailės pojūtį. Tai yra grynai kūrybinis momentas. Aš esu įsitikinus, kad kiekvienas žmogus turėtų pasinerti į kūrybą.“

Iš ko semiatės įkvėpimo? Kas įkvepia kurti?

Vytautas: „Stengiuosi reaguoti į gyvenimo įvykius. Tuomet nieko nesumeluoji ir išeina tikra. Jeigu, pavyzdžiui, neturi ką pasakyti, geriau eiti dirbtuvę šluoti – bus daugiau naudos nei sėdėti ir kankintis. Įkvepia daug kas. Ar pleneras, ar kūrybiški bendraminčiai, ar paprasčiausi gyvenimo įvykiai duoda kažkokią idėją, impulsą. Kažką stengiesi paimti iš vieno taško, konkrečios būsenos. Gerai žinomas posakis: „Meną kurti nesunku, sunku yra įeiti į tą būseną.“ Kaip į tą būseną įeiti? Jau kitas klausimas. Vieni medituoja, šokinėja, važiuoja į negyvenamą salą, vartoja narkotikus, bėgioja ar dar kažkaip kitaip atsipalaiduoja jiems žinomais būdais. Kiekvienam būdas yra skirtingas.“

Gražina: „Prasmės. Visada turi žinoti – kur tu linksti. Reikia turėti tą vidinį jausmą. Aš turiu vidinį poreikį pažinti Lietuvos istoriją. Man yra svarbu pažinti tapomos vietos, objekto istoriją, nes tada kažkokią prasmę kūryboje atrandi. Mano nuomone, kūryba dėl kūrybos yra nieko verta. Būtinai turi būti prasmė, be jokios abejonės.“

Kas jums yra kūryba?

Gražina: „Man tai dvasinė atgaiva. Aš mėgstu pagauti impulsą, kai jį pagaunu – gerai sekasi. Tuo metu svarbiausia neatsipalaiduoti ir išlaikyti susikaupimą. Kūryba yra proveržis. Visokių momentų yra. Aš netgi deklaruoju, kad tapyba man yra ir poezija, ir filosofija, ir muzika – viskas kartu, tad yra prasmė kažką jausti dvasiškai. Negali sakyti, kad kiekvieną dieną pavyksta po paveikslą nutapyti, taip nebūna. Yra tam tikra bazinė sankaupa, leidžianti pamatyti paveikslą.“

Vytautas: „Kūryba, sakyčiau, yra labai įdomus savęs pažinimo būdas. Pats įdomiausias užsiėmimas, nes per kūrybą atrandi save. Manau, kad kūrybos galutinis tikslas yra bendravimas tarp žmonių, pasaulio ir įvairių jame esančių niuansų tyrinėjimas.“

Neretai sutinkamas stereotipas: menininkai yra chaotiškos asmenybės, laukiančios mūzos ir tik tada tapančios. Kaip manote, ar menininkas gali turėti discipliną? Galbūt patys ją turite?

Gražina: „Žinote, yra sakoma, kad iš chaoso gimsta kažkas. Tai galbūt yra ir toks būdas. Viskas eina iš nežinomybės. Negali kiekvieną kartą tą patį daryti. Menininkams ant galvos yra parašyta, kad jie turi kažką naujo kurti. Seniais laikais, pamenu, Sofija Veiverytė sakydavo: „Aš prieš tuščią drobę labai jaudinuosi, kol pradedu, o kai pradedu viską žinau: ką darau, jaučiu“. Taip kad sunku pasakyti: ir taip, ir ne. Ir iš chaoso gali kažkas būti, bet tas chaosas chaosui nelygu. Kartais harmonija atsiranda ir chaose.“

Vytautas: „Albertas Enšteinas yra pasakęs: „Genijus nebijo chaoso, nes jis jį valdo“, – tai taip, gali būti visiškas chaosas, tačiau ant drobės bus visiška tvarka. Na, o tų krizių ir ieškojimų, be abejo, buvo ir yra. Kai kūriau freską „Atspindžiai“ (1999 m.) Lietuvos etnokosmologijos muziejui, buvo toks nutikimas, kai, nuliejus šlapią freską, didžiam užsakovų siaubui nusprendžiau centrinę dalį nudaužyti, nes nepavyko, reikėjo iš naujo tinkuoti, tada jau žinojau tiksliai, ką reikia daryti ir gerai išėjo. Per krizę tu atrandi kažkokį raktą. Lygiai tas pats būna ir su spektakliais, kai atrandi tai, ko reikia, likus kelioms dienoms iki premjeros. To būdo vieno nėra, yra krizės ir atradimai, tai tos pačios kūrybinio proceso dalys.“

Vytautas Poška „Atspindžiai“ (freska, sgrafitas; 2,5 m x 6,5 m.; 1999 m.).

Ar tikite autoritetais? Galbūt patys jų turite?

Vytautas: „Tam tikrais gyvenimo periodais aš, žinoma, kad turiu autoritetus. Labai džiaugiuosi, kad pleneruose pavyksta pabendrauti su pasaulinio lygio žvaigždėmis. Juk pasišnekėti su nacionalinių premijų laureatais yra mažų mažiausiai įdomu. Pavyzdžiui, sykį teko dalyvauti viename plenere su Valentinu Antanavičiumi. Visi tapo ant drobės, o ponas Antanavičius tris dienas kūreno laužą, aš jo klausiu, ką jis čia daro, o jis man: „Aš čia kuriu“ ir po to jis iš tų nuodėgulių tokias varnas padarė – koliažą. Atvažiavo kažkokie svarbūs pirkėjai ir jį įsigijo.“

Gražina: „Baigusi Vilniaus dailės akademiją buvau Palangos kūrybos namuose, kuriuose vykdavo oficialūs kūrybiniai vakarai. Kelete tų vakarų dalyvavo ir Liudas Truikys. Jis tuos vakarus pradėdavo nuo frazės: „Jūs esate prarastoji karta, jūs labai daug ko nežinote, jūsų nemoko niekas.“ Jis mums kalbėdavo filosofinėmis, istorinėmis temomis, iš esmės tokiomis, kurių niekas neliesdavo, nes visgi sovietiniai laikai buvo. Nepaprastai suintrigavo, paliko didžiulį įspūdį. Tai, ką kalbėjo Truikys, man liko iki dabar, jis buvo mano autoritetas, ypač tuo metu, kai dar niekas mums nebuvo aišku, kai viskas ribota buvo. Mes net filosofijos padorios neturėjom, ką ten kalbėti, o jis mums visą srautą informacijos paskleisdavo. Jis domėjosi Rytų menais, Egiptu ir visa mums persakė. Tada atsivėrė akys. Aš nuo to laiko labiau pradėjau domėtis šiais kraštais, kultūra, istorija. Kai pradedi galvoti, supranti, kad tai buvo tikrosios vertybės, kurios yra svarbios ir šiandien. Tai gyvenimo būdas, mąstymas. Iš to susideda savęs auginimas. Juk viską dedi į vidų, į savo jausmus. Vėliau tai persiduoda darbuose.“

Kritika, savikritika, liaupsės. Kaip reaguojate į kritiką? Ar esate savikritiški? Kaip reaguojate į liaupses?

Gražina: „Labai įvairiai, aš pavyzdžiui, vos neiškritau, kai žurnale „Logos“ perskaičiau Antano Andrijausko straipsnį apie mane. Maniau, kad per geras. Pajutau kitą svorį. Meno kritikų, atvirai pasakius, padėtis yra kebli. Aš net nežinau, kaip vertinti kai kuriuos kritikus, gal net nėra tokios tvirtos jų armijos? Aš remiuosi filosofais, jie man patinka, jie yra įdomūs, mąstantys. Jie iš istorinio taško žiūri ir tai yra įdomu, o šiaip kritikų aš nežinau. Gal yra savotiška tuštuma? Na, o jei kalbame apie kolegų, draugų kritiką, aš labai teigiamai žiūriu. Pamatymas iš šono visada yra labai sveikas. Tada susimąstai pats, ką darai, kodėl darai, kaip keitiesi, kodėl keitiesi, kokia yra prasmė, kodėl ji yra? Jeigu kritika turi prasmę ir yra pagrįsta, aš į ją kreipiu dėmesį, o jei ne – gali sakyti, ką tik nori, aš į ją dėmesio nekreipsiu.“

Vytautas: „Kaip aš galiu žiūrėti į kritiką? Teigiamai. Jei pats jauti, kad darbas pasisekė, žmonės irgi įvertins, nes supras, ką savo darbu norėjau perduoti. Man labai patiko vienas teisminis procesas Australijoje. Ten buvo laukiama atsakymo į klausimą, ar bus vienas kūrinys pripažintas meno kūriniu, nes nuo to priklausė teismo sprendimas ir kaip tai nustatyti? Tai pasirodo teismas nusprendė, kad jei 100 žmonių nutaria, kad tai yra meno kūrinys, vadinasi, jį galima laikyti meno kūriniu. Galima sakyti jei tu turi 100 gerbėjų, tai su tavo kūryba viskas tvarkoje. Tokiu atveju gali turėti, kad ir 1000 prieš, vis tiek, turi savo asmeninę tiesą, su kažkokiais asmeniniais gerbėjais ar pripažinimu iš įvairių sferų. Tai ypač pasakytina apie meno kūrinius viešosiose erdvėse, kur ypatingai yra daug kritikos. Šiuo atveju, reikia pačiam turėti savikritikos, be abejo, pats sau esi teisėjas ir, sakykime, jeigu tu kažkokį epizodą išgyvenai ir tau pavyko padaryti, tu pats tą žinai, o tas pripažinimas, vis tiek, anksčiau ar vėliau ateina. Aišku, būna, kad žmonės išsigąsta, užsidaro ir laukia to išorinio patvirtinimo.“

Gražina: „Aš dar noriu pridurti apie kritiką. Kiekvienas laikotarpis turi savo tą bendrą poziciją, o paskui viskas remiasi į asmenybes. Kritikai taip pat yra asmenybės. Jeigu tas žinojimas yra mokyklinis, išmoktas, o viduje nieko nejaučia, tai negerai. Kritikas taip pat yra kūrėjas, jis turi priimti kūrybiškai ir labai individualiai. Jeigu jis to nedaro, vadinasi, jis kažką seka, imituoja. Imitacija nėra kūryba, imitacija yra imitacija. Tiek autorius, tiek dailininkas, tiek kritikas turi būti asmenybės ir į jas daugiausiai galima žiūrėti.“

Gražina Vitartaitė. Individualistų FB paskyra

Jei ne dabartinis pasirinktas profesinis kelias, kuo būtumėte norėję būti?

Vytautas: „Kas būtų, jeigu būtų.“

Gražina: „Sunku pasakyti. Kažkada, kai buvau be jokių pažiūrų, be jokio noro, man norėjosi teisybės pasaulyje. Teisybės. O kaip ją pasiekti? Don Kichotu reikia būti.“

Vytautas: „Kuo būčiau norėjęs būti? Aš neįvardinčiau kažkokios konkrečios profesijos. Man viskas yra įdomu, kad ir techniniai dalykai. Galbūt tėvo genai pasireiškia. Vilniaus Gedimino technikos universiteto robotų kūrimo grupė neseniai mane įtraukė į vieną projektą. Jie tuo metu kūrė geležinį vilką – robotą pagal mano skulptūrinį modelį. Aš buvau atsakingas už vizualizaciją. Kadangi visos galūnės turėjo judėti, tai turėjau sergėti, kad nenukryptų nuo pirminio modelio. Buvo įdomu stebėti, kaip to vilko burna atsidarinėja, akys blykščioja, kaip jis kaukia ir vaikšto. Pritaikyti šiuolaikines technologijas kūryboje – labai įdomu. Tad esu atviras pačioms įvairiausioms sritims.“

Gražina: „Aš manau, kad pas kiekvieną žmogų yra tos pačios svarbiausios savybės: žingeidumas, darbštumas. Kai žmogus susikaupia, jam viskas gerai sekasi. Negali sakyti, kad viena profesija yra geresnė, o kita blogesnė, tiesiog ši profesija man yra įdomesnė.“

Ar esate ten, kur ir norėjote būti?

Vytautas: „Manau, kad taip. Aš norėjau būti ieškojime, jame ir esu. Gal atrasiu dar kažką? Man niekas netrukdo tapti robotų komandos nariu. Smalsumas veda. Netgi jeigu tau kažkas neišeina, savo kelią galima rasti atmetimo būdu. Jeigu dailusis čiuožimas nesiseka, atmeti, vadinasi, nebūsi čiuožėjas ir lieka mažiau nežinomybės. Kriterijus – objektyvūs pasisekimai, mano atveju tai – darbai viešosiose erdvėse. Subjektyviai vertinant – kai gerai jautiesi, šiurpuliukai per nugarą bėgioja, vadinasi ir kūryba pavyks. Jei žmonės perka tuos darbus, rašo padėkos žinutes, vadinasi nėra taip blogai. Visi yra laimingi.“

Gražina: „Žinoma, kad žingeidumas viską lemia ir aš manau, kad pastangos taip pat. Aš galvoju, kad man viskas puiku, man ir Dievas padeda, mes daug ką pasiekiam. Manau, kad kito kelio jau gyvenime nepasirinksiu, jis yra pagrindinis ir man įdomus. Matau tame prasmę. Aš daug kur kalbu su žmonėmis, man atrodo, kad ta filosofinė nuostata yra be galo svarbi kiekvienam žmogui. Jeigu žmogus domisi, jis visada randa kelią. Per kūrybą, per dvasią. Mes žymiai geriau gyventumėme, jei būtų daugiau dvasios mūsų politikoje, mūsų aplinkoje, mūsų situacijose. Žmonės gimsta su polėkiais ir be jų. Įvairūs jie yra. Pavyzdžiui, politikams be galo yra svarbus tas kūrybinis džiaugsmas. Vienas turi, kitas – ne. Galų gale pasaulis yra tuo ir įdomus, kad mes skirtingi esame.“

Vytautas Poška. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Negalėtume gyventi be...?

Gražina: „Kiekvienas žmogus turi vidinį džiaugsmą, susižavėjimą, jeigu jis yra viduje, aš be to negalėčiau gyventi. Aš tokį impulsą turiu. Kitam gal kitaip reikia. Kaip tau, Vytautai?“

Vytautas: „Reziumė, tai be laisvės. Laisvė pasirinkti, dalintis, ieškoti.“

Koks jūsų gyvenimo šūkis?

Vytautas: „Pažinti gyvenimą ir save per kūrybą.“

Gražina: „Panašiai galiu pasakyti. Man labai yra artima filosofija ir į viską aš žiūriu filosofiškai ir matau prasmę tame. Dabar pagal savo amžių galėčiau pasakyti, kad aš stengiuosi kiek galima prasmingiau dirbti, prasmingiau ieškoti, kadangi kai pasižiūri į mūsų istoriją, mūsų praeitį, imi branginti laiką labiau. Tai yra žmogaus gyvenimo tarpsnis, kiek čia gyveni, tiek ir gyvensi. Aš netgi sakyčiau, kad kai kur skubu padaryti, nes nežinau kas laukia, bet prasmė yra todėl, kad aš Dievu tikiu, tikiu aukštesne jėga ir netgi reikia turėti savo angelą. Kaip čia pasakius, ar čia šūkis, ar ne šūkis.“

Kas jums yra įdomiausia būnant kūrėju?

Gražina: „Paslapties ieškojimas.“

Vytautas: „Įsivaizduok, kai pradedi tapyti paveikslą ir nežinai, kuo tai gali baigtis, čia kaip amerikietiškuose kalneliuose. Kūryboje esi laisvas ir pats sau šeimininkas, niekas neaiškina, ką turi ir ko neturi daryti.“

Kurioziškiausia ar juokingiausia istorija, susijusi su pasirinktu kūrybiniu keliu?

Vytautas: „Kurioziškų situacijų pasitaiko ten, kur kūryba susiduria su visokiomis taisyklėmis, reglamentais. Kai su Arvydu Každailiu kūriau „Saulės laikrodį“ ant Valdovų rūmų fasado, buvo tokių situacijų. Iki tol retai reikėdavo rodyti savo diplomą, o šiuo atveju reikėjo paruošti daugybę dokumentų, kad būtų galima dirbti. Turėjau baigti aukštalipių kursus. Mokymai vyko su aukštų pastatų šiltintojais. Laikėm egzaminą. Aš niekaip negalėjau išaiškinti vienam savo bendramoksliui, ką aš darau. Jis klausia: „Kur tu šiltini?“. Aš atsakau: „Aš nieko nešiltinu“, jis: „Aš tai dvylikaaukštį šiltinu, dedu putplastį.“ Aš sakau, aš nešiltinu, darau sgrafitą. Ką darai? Kas tas sgrafitas? Aš jiems taip ir neišaiškinau, jie į mane kaip į kosmonautą žiūrėjo, nes visa ta grupė susidarė vien iš šiltintojų, o aš vienas buvau menininkas. Na tai jei darbo nėra, aš dabar aš galiu kaminus valyti, gandralizdžius kelti, lipti į elektros stulpus, juos taisyti ir pan., turiu pažymėjimą – darbininkas – aukštalipys.

Sykį buvo su draudimo bendrove vienas nutikimas. Na jos reklaminiais tikslais pastoviai atakuoja – gal norite apsidrausti tą ar kita. Sakau, gerai, esu pastatęs geležinio vilko skulptūrą iš stiklo audinio autobusų stotyje, ji yra pažeidžiama. Kartą vienas benamis tempė vilką už uodegos, kol ji nulūžo. Paklausiau, ar gali tokiu atveju apdrausti. Kadangi buvo netipinis atvejis (neformatas), tai pasimetė, sako, reikia su užsienio draudimo bendrovėmis pasitarti, nes Lietuvoje tokių nėra, kurios galėtų skulptūrą apdrausti. Gavau pasūlymą, kuriame buvo parašyta, kad apdrausti gali, jei darbas yra įvertintas daugiau nei puse milijono eurų. Aš juos patikinau, kad taip ir yra ir prašiau atsiųsti vertintojus. Tada paaiškėjo, kad niekas negali įvertinti, nes nėra tokių ekspertų. Tai taip ir liko vilkas neapdraustas. Priklijavau aš jam tą uodegą, šiuo metu skulptūra eksponuojama prie Antakalnio seniūnijos – vietoj draudimo viską išsprendė stebėjimo kameros.

Na, o apie muitines galiu per naktis pasakoti. Yra daugybę neįvykusių spektaklių, nes rekvizitas ant sienos sulaikytas, parodų, nes darbai užstringa muitinėse arba išvis nėra praleidžiami. Kaip kad sakau, kai menas susiduria su kažkokia oficialia jėgos struktūra, tai būna labai juokingų dalykų.“

Vytautas Poška „Sparnai“ (freska, sgrafitas; 1,5x4 m.; 1996 m.).

Kuris jūsų kūrybinis vaisius jums yra pats mėgstamiausias ir kuris darbas jums labiausiai patinka vienam kito?

Gražina: „Negalėčiau taip daug atsakyti. Aš labai džiaugiuosi, kai iš parodų grįžta darbai, nes jie man kaip vaikai, su kiekvienu pasidžiaugiu, kad aš jį turiu. Jie nėra visi lygūs, aš tai puikiai matau, tada darau vidinę atranką.“

Vytautas: „Man patiko mamos tapytų žydinčių obelų paroda „Lange“ (dabar LDS patalpos Vokiečių g.). Žydėjimas tikrai ją įkvėpė, buvo labai vykusi tapybos paroda.“

Gražina: „Labai pasisekus paroda buvo, dar iki dabar ją atsimena žmonės ir vis klausia, kur tie darbai. Aš juos tada išpardaviau, tuo metu dar rubliai buvo.“

Vytautas: „Na, o man tai košmariška būsena, kai per sapną ieškau savo freskos ir nerandu, taip jau yra buvę ir ši baimė liko užsifiksavusi. Buvau nutapęs freską „Sparnai“ (1996 m.) „Sparnų“ restorane. Kartą norėjau vienam užsakovui ją parodyti, o ten, pasirodo, jau pakeista pastato paskirtis iš restorano į policijos nuovadą – interjeras pakeistas, freska sunaikinta, vietoje restorano salės – kabinetai. Įsivaizduok, koks šokas. Tikiuosi, kad paskutinis sieninės tapybos kūrinys Antakalnyje išliks. Tų didelių freskų būtų gaila.“

Gražina: „Aš irgi panašią istoriją turiu. Buvo lietuvių paroda Vašingtone. Vadinos „Lietuvos sezonas“. Aš dalyvauju su dviem darbais. Tada turėjo tą parodą į Čikagą perkelti. Tam amerikiečių galeristui patiko mano darbai ir jis juos pasiliko. Kai jau reikėjo juos paimti atgal, jis neatidavė, motyvuodamas, kad reikėjo juos apsidrausti... Pasirodo, į užsienį vežant, reikia viską drausti, kadangi mes buvome nedrausti, tai jie darė, ką norėjo. Kai Vytautas kalba apie freską, tai ten didesnis darbas. Aišku, aš nesijaudinu, nes galiu kitą darbą padaryti, su tapyba šiuo atžvilgiu yra lengviau, o kada jau sieną sugriauna – žymiai sunkiau.“

Vainikuojantis klausimas: kokiais patarimais galėtumėte pasidalinti su būsimaisiais dailininkais, paskatinant judėti pirmyn?

Gražina: „Aš tik į kūrybą galėčiau kreipti. Kūryba yra visiems svarbi, ji apima viską. Ne tik menininkus liečia, liečia kiekvieną: daktarą, virėją, kepėją ir ką tik nori. Jeigu žmogus yra kūrybiškas, tai visur toks turi būti. Tai yra nepaprastai brangi savybė“

Vytautas: „Jei kamuoja mintys apie tai, kad gali būti sunku pragyventi, reikia prisiminti, kad ir per pasaulinius karus gyveno ir kūrė daugybė menininkų, nes jie jautė pašaukimą, o laikotarpio nepasirinksi. Jei menininkas iš tikrųjų jaučia malonumą ir kuriant šiurpuliukai bėgioja per nugarą, o visi sako, kad tu nepragyvensi ar kaip kitaip nuteikinėja, linkiu, kad neapleistų savo kūrybinio kelio ir skirtų savo pašaukimui kad ir vieną dieną per savaitę. Juk jeigu ateis šansas ir kažkas susidomės tavo kūryba, o neturėsi kad ir 10 nutapytų paveikslų, tai ką galėsi parodyti? Svarbiausia turėti tą „loterijos“ bilietą, nes nežinai, kada tau jo prireiks. Sėkmės istorijų – daugybė, svarbiausia būti pasirengusiam.“

Vytautas Poška ir Tada Žvirinskis. Asmeninio archyvo nuotrauka