Dailėtyrininkė Ieva Elena Baublytė
Kaip kontrastas lietingai ir pilkai liepos pradžiai, pačiame Vilniaus centre, LDS galerijos languose, suspindo gaivūs ir energingi oranžinės, raudonos ir žydros potėpiai. Abstraktūs, ryškūs paveikslai pirmiausia pagauna mano, kad ir skubančios, dėmesį ir pakviečia užeiti į vidų sušilti bei geriau pažinti trijų žinomų latvių menininkių Madaros Gulbis, Andos Poikānės ir Ditos Lūsės kūrinius parodoje „Šifruota žinutė“.
Jeigu turėsite progą neskubant žvilgsniu paklaidžioti po Madaros Gulbis drobėse besitelkiančius peizažus, jūs kaip ir LDS pirmininkė Edita Radvilavičiūtė-Utarienė bei kadanciją mūsų šalyje baigiantis Latvijos ambasadoriaus Einaro Semani su žmona menininke Tatjana Semane, atidaryme sveikinę menininkes su vasariška paroda, lengvai nuklysite į abstrakčias vaikystės tolumas. M. Gulbis tapyba pulsuoja gyvybe. Spalvos ir mostai, spalvos ir mostai... ir išnyra man prieš akis – vienur žydintys močiutės bijūnai, pasvirę prie medinės trobelės sudilusio slenksčio, kitur – bekraštes pievas staiga užkloję violetiniai griaustiniai.... ir kaip be vasaros saulėlydžių su ledais, serbentais kekėm ir, žinoma, visada visada neramios mūsų Baltijos jūros! Ech… būtent tokias mažos vaikystės vasaras iki šiol prisimenu! O jūs tokias?
Ne veltui akvareliški M. Gulbis paveikslai pavadinti: „Saulėlydžio jausmas“ (2017), „Raudonoji lanka“ (2019), „Tolumoje“ (2017), „Miškas, miškas“ (2012), „Mano jūra“(2016), „Taip gera“ (2019) – čia persidengiančiais spalviniais niuansais kuriama trapi vienos akimirkos emocija. Atrodo, dar sekundė ir „Mano jūra“ pavirs į kažką visai kito – gal subėgs į vakaro tamsą?
Mandara Gulbis, „Miškas, miškas“ (2012).
Tamsą, kaip pirmą atraminį sluoksnį matome Ditos Lūse augalinių motyvų persmelktuose drobėse. Visiškai juodame monochrominiame fone lyg aidas suskamba atsikartojantys trapūs balti gėlių siluetai. Negatyvo principas išryškina smulkiausius augalų niuasus: grakščiai išlinkusius žiedlapius, skaidrias vos vos regimas lelijų kuokeles ir šviesos pripildytus tvarius jų stiebus. Dažniausiai stebint augalus pirmiausia pastebime jų spalvą, po to formą, o šiuo atveju, pasitelkdama monochrominę baltą, D. Lūse leidžia išvysti šiek tiek kitą, įdėmesnio žvilgsnio reikalaujančią pačio augalo paviršiaus ir jų formos esmę.
O, pavyzdžiui, kūrinyje „Rožė ir lelija“ (2017) sugretinami augalinis motyvas – gėlė, lelija – su gotikinės architektūros elementu, rože. Žaismingas natūralios gamtos ir žmogaus kūrybos ženklo, kultūros sugretinimas kalba apie nuolatinį laiko virsmą – trapaus augalo laikinumą ir nuolat matomą praeities ženklą, kaip užfiksuotą idėją to, kas jau buvo. Būtent laikas ir šviesa yra pagrindinės D. Lūse dominančios temos, kuriomis ji kalba apie universalius visatos dėsnius.
.jpg)
Dita Lūse, „Rožė ir lelija“ (2017).
Nemažai gamtinių motyvų yra ir trečios menininkės Andos Poikānės mažosios plastikos kūriniuose. Naujausiame šioje parodoje eksponuojame kūrinyje „Ką turėčiau daryti? – Būkite toks, koks buvote įsimylėjęs“ (2019) raudona abstrahuota žmogaus figūra, viena koja kybanti ore, kitą atrėmusi į juodą lentą, be vienos rankos, o kitoje laikanti banbukinę ilgą lazdelę su tamsiu augliniu motyvu jos pabaigoje, kuria nesaugumo ir artėjančio pavojaus muojautą.
Greta esanti kita taip pat raudona figūra, nors pradžioje atrodo lengvai sklendžianti virš didžiulių, baltų, lengvai išsiraizgusių lapų, plonomis, siauromis vertikalėmis įsaigstytų į baltas lentas, vėliau atrodo lyg tuoj skaudžiai trenksis į kietą grindinį.
Tas dvilypumo jausmas, žvelgiant į A. Poikānės skulptūras, lydi nuolat. Pavyzdžiui, kūriniuose „Rebeka“ (2019), „Adomas ir Ieva“ (2017), „Rankos“ (litanija) kalbama apie archetipinius moteriškumo vaizdinius, kur moteris tai – motina žemė, gyvybės nešėja, susiliejanti su gamta ir globojanti viską aplink, bet taip pat plėtojamas ir moters-mąstytojos įvaizdis, kaip racionalios, viską pasveriančios, net klastingos. Bet visgi manau, tas dvilypumas tampa stipriają šių skulptūrų puse, kvestionuojančia senąsias vertybes ir kviečiančia individualiems apmąstymams.
Anda Poikāne, „Ką turėčiau daryti? – Būkite toks, koks buvote įsimylėjęs“ (2019).
Vaikštinėjant po LDS galeriją, lengvai užsimiršta laikas. „Šifruota žinutė“ – tikrai ne viena tų parodų, kur vos pažvelgus į pirmus kelis kūrinius, tampa aiškus visas ekspozicijos naratyvas. Menininkės kuria subtilų, metaforišką pasakojimą užuominomis, kaip trumpomis žinutėmis-nuorodomis, padedančiomis atverti gilesnius patirčių sluoksnius.
