Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Nuotraukoje: Vida Juškaitė „Molis ir stiklas. Jungtys ugnyje – simbiozė“ (2019)
Autorės raginimas viską parodoje liesti, čiupinėti suteikia parodai neginčijamo žaidybiškumo dimensiją.
Jau vien pats susitikimas su autore parodoje nesitarus, neplanuojant buvo tarsi kokio aukštesniųjų jėgų žaidimo su žmogeliais išdava. Vienas tų smagiųjų, maloniųjų, pradžiuginančių likimo pokštų. Vida mielai papasakojo apie parodos idėją, visus parodoje esančius kūrinius – apie kiekvieną atskirai. Autorė pasirodė žaidimų spektro, jų rūšių, įvairovės ir aibės žinovė.
Išvesti mintį pasivaikščioti
Kodėl autorei aktuli žaidimo tema? Su žaidimais, sakykime, susijusi ir jos kasdienybė. Vida yra Vilniaus Trakų Vokės gimnazijos mokytoja. Su daile ji supažindina įvairiausio amžiaus mokinius – nuo nulinukų iki vyriausiųjų, paskutiniųjų klasių. Vyresnieji mokiniai gali įsižeisti, tvirtindami, kad kūryba – „ne vaikiški žaidimai“, o „rimtų rimčiausi reikalai.“ Bet juk jau parodos pavadinimas sufleruoja, jog žaidimas – nebūtinai vaikiška veikla. Ar gali būti rimti žaidimai? Greičiausiai, taip.
Filosofija – rimtas intelektualinis žaidimas. Būtent H. G. Gadameris sulygino meną ir žaidimą. Anot jo, žaidimui yra būdingas aktyvesnis ar pasyvesnis judėjimas – kūno ir minties. Meno kūrinio suvokėjas taip pat juda parodinėse salėse, o mintį išveda pasivaikščioti po meno kūrinį. Mintis juda kaip objektyvo fokusas – nuo detalės prie visumos ir atgal, kol išnyra visuminė kūrinio prasmė. Vidos kūriniuose tą judėjimą galime ne tik patirti jausdami latentinį minties judesį, bet ir taktiliškai. Galime daryti prielaidą, kad veiksmu iliustruodami minties trajektoriją, lengviau suprantame kūrinio reikšmę. Tai – kaip skaitymas per žodžius vedant ne tik akimis, bet ir pirštu.
Vida Juškaitė „Labirintas“ (2019)
Atsakymas finišo tiesiojoje
Kūrinyje „Labirintas“ lankytojas pakviečiamas pirštu vaikščioti per lėkštėje tarp briaunų esančius plyšius. Šiame procese esama ir erotinio žaidimo aidų. Lėkštės istorija turi ekologinį, perdirbimo, ready-made‘o momentą. Tai – marokietiška lėkštė, iš lengvo suskilimo po jos restauracijos procedūrų tapusi ryškiai įskilusia ir atgimusia nauju – meno kūrinio – pavidalu. Ir ši lėkštė tarsi išburiantis žaidimas. Ar tai purvinas, ar skaidrios žaismės žaidimas – atsakymas finišo tiesiojoje, nes „beprotybė arba mirtis – štai ką čia suras silpnas arba ydingas. Ir tik stiprieji bei geri čia aptiks gyvenimą ir nemirtingumą“. Kaip tvirtina autorės komentaras prie kūrinio, būtent toks užrašas išskaptuotas prie įėjimo į netoli Kairo aptiktą bene seniausią pasaulyje labirintą.
Žaidime svarbiausia yra tai, kas lieka pastovu, nepajudinama ir yra plika akimi nematoma. Žaidime svarbiausia karkasas, taisyklės, nusistatyta tvarka. Patys judesiai, veiksmai savaime neturėtų prasmės. Prasmę jiems suteikia taisyklių žinojimas ir jų taikymas. Lygiai taip ir meno kūrinyje jo prasmę sukuria ne gražūs paveikslėliai ar medžiaga, iš ko meno kūrinys sukurtas, bet už regimų dalykų pasislėpusi prasmė, kuri dažniausiai yra apčiuopiama tik tuomet, kai žiūrovas žino kontekstą, turi panašių sričių žinias kaip ir autorius, domisi iš dalies tokiomis pačiomis temomis.
Vida Juškaitė „Bitelių piemuo“ (2015)
Keraminio indo dugne
Tai ypač atsiskleidžia Vidos parodos dalyje, kur autorė reflektuoja savo vaikystę. Kaune vaikystę praleidusi Vida išsaugojo atmintyje Prie Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus stovinčių liūtų skulptūrų atsiminimą. Bet atsiminimas nėra ryškus, todėl liūto reljefas išlipdytas keraminio indo dugne, o pats indas pripildytas tyvuliuojančio, vaizdą kiek kraipančio vandens, įkūnijančio laiko tėkmę. Į dubenėlį primesta monetų. Jie nori sugrįžti. Tik kur? Į dvarą, Vidos parodą ar vaikystę? O šalia eksponuojami du sviediniai dar ryškiau atkuria Kauno urbanistinį fragmentą. Ant jų autorė vaikystėje sėdėdavo. Kaip ant gaublio. Kartais mes sviedinių, kamuolių valdovai, o kartais mus iššauna ir telieka skrieti nurodyta trajektorija.
Dar vienas vaikystės prisiminimas, atgijęs parodoje, išlipdytas kube. Vienoje jo pusėje – pliušinių žaislų (meškino ir kiškio) reljefai. Autorė atsiminė kaip nusidėvėjusį pliušinį meškį jos tėvai išsiuntė „į Šiaurę“ iš tiesų jį paaukodami kaip atnašą židinyje vieno vaikystės etapo pabaigai pagerbti. Na ir paskutinysis iš autorės biografijos pradžios atkeliavęs artefaktas – figūrėlė „Bitelių piemuo“. Tai pati autorė pas tėčio seserį gano zvimbiančias būtybes.
Vida Juškaitė „Kai užaugsiu“ (2014)
Moliniai mylimieji
Gadameris taip pat pastebi, kad žaidime, kaip ir mene, būtinas absoliutus įsitraukimas. Tik visiškai atsidavus, paklusus meno kūrinio ar žaidimo „taisyklėms“, siūlomai tiesai, jis (meno kūrinys arba žaidimas) veikia, atsiskleidžia. Indiferentiškas stebėtojas iš šono mato tik kūrinio siužetą, medžiagą meno kūrinio atveju ir tik betikslius, net neretai gana absurdiškus, juokingus veiksmus žaidimo atveju. Kad meno kūrinys ar žaidimas „įsijungtų“ reikia į jį pasinerti. Tam, žinoma, labai padeda interaktyvumas, tiesioginis sąlytis ir dalyvavimas.
Vidos parodoje, kaip minėta, kviečiama viską liesti, lytėti, čiupinėti, bet interaktyvumo sąvoką labiausiai atitinka du jos kūriniai. Septyni barškučiai išrikiuoti ir pavadinti savaitės dienomis. Jie didėja artėjant prie savaitės pabaigos. Iš vaikystės galvose išlikę garsų atsiminimų. Mamos lopšinė, lietaus barbenimas į lango stiklą... Pirmadienis toks tylus. Savaitgalį džiaugsmas. Tėvai ilsisi, netingi pažaisti su vaiku. Kitas interaktyvus Vidos kūrinys – „Paskutinė molio iniciacija“. Tai – atsiprašymas visų sudaužytų molinių indų ir meno kūrinių. Žiūrovas skatinamas taip pat pagerbti sudužusius savo molinius mylimuosius. Šukių krūvoje pasirankioję patikusių duženų dėliojame mozaiką lyg apvalančią mandalą.
Vida Juškaitė „Molis ir stiklas. Jungtys ugnyje – simbiozė“ (2019)
Šliūkštelėti vaizduotės kuro
Dar Gadameris primena, jog žaidimo ar meno kūrinio „motoriukas užsikurs“ tik šliūkštelėjus vaizduotės kuro. Tikriausiai be vaizduotės ir neįmanoma įsitraukti į objektą, vyksmą ar pan. Apskritai įsitraukimas, o tai reiškia ir suveikimas taptų neįmanomybe. Vida ragina pasitelkti fantaziją, žinoma, stebint bet kurį iš jos kūrinių. Tačiau plačiausios ganyklos fantazijai – kūrinių grupė, kur po barškučius, atstojančius pasaulį, laipioja vaikystės nuotrupos. Vida čia pabandė pamatyti tikrovę vaiko akimis. Tėveliai kažko pykstasi, nesikalba, draugui kažkodėl atiteko didesnis kamuolys – kokia neteisybė...
Esminė G. H. Gadamerio išvada – tarp žaidimo ar meno kūrinio ir žmogaus yra ir turi būti simbiotinis ryšys. Tik žiūrovas įgalina žaidimą ar meno kūrinį veikti, o žaidimas ar meno kūrinys žiūrovą praturtina naujomis mintimis, pojūčiais, požiūriais. Įdomu, jog Vida simbiotiniam ryšiui dedikavo triptiką, kur stiklo karkasas jungiasi su molinio indo paviršiumi. Vienu atveju stiklas padengia indo vidų, kitu – išorę, sukurdamas nepaprastus burbulų, pelenų sankaupų, medūziškų masių efektus. Trečiu atveju įvyko sprogimas, bet ir tai – simbiozė, leidusi sukurti samanų ir paslaptingų griuvėsių peizažą. Šalia – dar kelių simbiozės chrestomatinių pavyzdžių nuotraukos: kerpės ant akmens, gerosios bakterijos organizme, žuvytė dumbliuose. Taip pat ir eksponate „Dėlionė“ visos kūrinio dalys gyvybiškai viena kitai reikalingos. Vos vieną ištraukus, jų vienovė pažirtų į šipulius.
***
Vidos Juškaitės paroda „Nevaikiški žaidimai“ primena kiekvienam, kad mes niekada neišaugame iš žaidimų. Žaidimams reikia mūsų, nes tai – absoliučiai socialinės terpės reiškinys, o mums reikia žaidimų, nes tai puikus būties pasaulyje būdas, leidžiantis mums tobulėti, vystytis, atrasti ir nenumirti iš nuobodulio. Menas – viena smagiausių, prasmingiausių ir pozityviausių žaidimo formų.
