Istorikė Rūta Paitian
Nuotraukoje: Tubeliai. Asmeninio archyvo nuotrauka
Jums prieš akis – Vytautas Kaunas, geros dūšios ir linksmų plaučių asmenybė, dviejų kūrybiškų vaikų Adelės Liepos ir Justino tėtis. Vytautas su jaunųjų Kaunų mama Astra nuo mažumės atžaloms skiepijo meilę gamtai, lietuviškajam kraštovaizdžiui bei savaime suprantama – menui. Na o meno, kaip ir jo formų, per daug nebūna. Nuo meno mylėti gyvenimą iki savistabos meno, nuo meno būti padoriu visuomenės atstovu iki atnašavimo meno. Kūrybinių gyslelių turėtojai vienas kitą papildo, vienas kitam padeda ir stengiasi, kad Lietuvoje gyventi būti gera ir gražu. Tiek savo kūrybiniu darbu, tiek ir kasdieniu pavyzdžiu, perduodamu iš kartos į kartą.
Nuo garsų iki spalvų. Nuo dainuojamosios poezijos iki klasikinės muzikos. Visas gyvenimas – tarp skirtingų meno formų. Kol Vytautas Kaunas ir Adelė Liepa Kaunaitė savo kūrybinį kelią kreipė vaizduojamojo meno link, kitas Kaunų šeimos atstovas – Justinas kryptingai judėjo muzikos link. Tapybiškas ir muzikalus lietuviškojo meno lauko atstovavimas ir jo pildymas šviežiais kūrybiniais vaisiais. Su smuiku rankose ir prie drobės susipažinkime su Vytautu, Justinu ir Adele Liepa Kaunais. Pokalbį papildo Adelės Liepos ir Justino mama Astra.
Justinai, prisipažinsiu, visai neseniai sužinojau, jog Adelė Liepa turi brolį, o sužinojus, kad dar ir muzikuoji, išvis nudžiugau. Gal gali prisistatyti? Kas yra Justinas Kaunas ir ką apie jį reikėtų žinoti (ar pačiam norėtųsi, kad žinotų)?
Justinas: „Savęs pristatinėti, kaip ir girtis, nemėgstu. Jeigu trumpai, tai Justinas Kaunas – lietuvis, smuikininkas, ištikimas draugas ir tikiuosi gana padorus žmogus – besirūpinantis aplinka, gerbiantis kitus ir visada pasiruošęs padėti.“
Justinas ir Adelė Liepa Kaunaitė vaikystėje. Asmeninio archyvo nuotrauka
Papasakokit apie vaikystę, kaip ją prisimenate? Kaip atsidūrėte ten, kur esate šiandien?
Justinas: „Kadangi tėvai išsikraustė iš Vilniaus, kad mes, vaikai, užaugtume arčiau gamtos, tėviškėje, vaikystė buvo labai graži. Gal tai net buvo patys gražiausi (kol kas) metai mano gyvenime. Mama dažniausiai būdavo namuose, taigi, grįžus iš mokyklos, pietūs jau laukdavo, tada, pasidalinus įspūdžiais, likusią dienos dalį be namų ar apyvokos darbų, grojimo galima buvo praleisti lauke. Iš esmės galėčiau pasakyti, kad mes su sese esame gamtos vaikai. Užaugom tikrai nuostabioje sodyboje, lankėme labai aukšto lygio Lukšių Vinco Grybo vidurinę (dabar jau gimnazija), kurioje vis dar tebedėsto vieni iš labiausiai patyrusių ir kvalifikuotų mokytojų kuriuos man teko sutikti.
Pagrindinė priežastis, kodėl ir kaip atsidūriau čia, kur dabar esu, žinoma, yra pažintis su smuiku ankstyvoje vaikystėje. Tai padarė įtaką išvažiavimui į Kauną, būnant trylikos, o vėliau ir į Olandiją tęsti studijų.“
Vytautai, kada pastebėjote, jog Adelė Liepa turi polinkį į meną?
Vytautas: „Adelė Liepa, kai tik pradėjo vaikščioti, tai ir pradėjo paišyti. Piešdavo visokius baibokus, kurie buvo ir liko labai didelės meninės vertės.“
Astra: „Kai dvejų metukų pasakė: „einu tapyti‘‘. Popieriaus neužteko, tėtis nešė iš baldų parduotuvių pakavimo kartonus, piešė ant jų, galiausiai, namuose ant sienų, ir Vilniuje, ir kaime. Piešiniai jai išeidavo monumentalūs, piešė drąsiai ir greitai. Nesistebėdavau, maniau, kad visi maži vaikai taip daro…
Gimė atviromis akimis. Žvelgė tiesiai į tave jos didelės ramios akys. Kas sakė, kad naujagimiai nemato? Kai augo, klausinėdavau aš jos, o ne ji manęs. Jos atsakymai būdavo neįtikėtini. Nerūpėjo mums ir negalvojome, kuo dukra taps. Tiesiog gera buvo taip paprastai tarp paveikslų ir muzikos gyventi.“
Adelė Liepa: „Dažnas atvejis: ateina moterytės ir nori pigiau nusipirkti paveikslą ir sako: „kokia ji jauna tapytoja“. Mano reprezentatyvi kaukė tada šypsosi kaip visos šešios Cerberio akys. Labai anksti pradėjau tapyti, mano stažas jau trisdešimt metų.“
Adelė Liepa Kaunaitė, „Visuma ir tavo tu“ (120×160cm; 2017m.; drobė, aliejus).
Vytautai, esate tapytojas, kurio dukra taipogi yra tapytoja, sakykite, ar kaip nors specialiai kreipėte Adelę Liepą į tapybą? Ar tiesiog natūraliai taip išėjo?
Vytautas: „Nekreipiau aš Adelės Liepos. Tiesiog kartais tai išeina savaime. Aš norėjau, kad ji būtų veterinarė, o Justinas matematikas. Į atžalų kūrybinius procesus nesikišu, Justinui patarti nieko negalėjau, o Adelei Liepai kartais neiškentęs ką nors pasakau, nors stengiuosi nesikišti.“
Justinai, tėtis ir sesuo – abu dailininkai, ar pačiam teko išbandyti savo jėgas tapyboje ar kurioje kitoje dailės srityje?
Justinas: „Žinoma, kad teko, bet vaikystėje. Manau, tėtis visada norėjo, kad sekčiau jo pėdomis, gal net matė truputį talento manyje. Važiuodavom visa šeima vasarą piešti peizažų į gamtą, degdavom juodąją keramiką, teko ir grafikos, ir medžio darbų paragauti. Prisimenu, kartą ar du tėtis nupirko guašu pieštą darbą už kokius 10 litų, kas tais laikais man, mažam pypliui, buvo neįsivaizduojama suma. Galų gale visada buvau dailininko sūnus, taigi, jei atsirasdavo kokia nors pareiga tarp klasiokų, pavyzdžiui, nupiešti auklėtojos portretą, šitai atitekdavo man. Deja, rimtai ir aktyviai niekada nesimokiau ar nestudijavau dailės. Galiu pasigirti tam tikra nuovoka, istorinėmis arba stilistinėmis žiniomis, bet pats, deja, nieko nenutapyčiau.“
Ar pritariate minčiai, kad jei tėvai menininkai, tai ir vaikai bus menininkai?
Adelė Liepa: „Jei tėvai menininkai, tikiuosi, vaikai bus ateiviai, bet tik ne menininkai.“
Vytautas: „Manau, kad nebūtina menininkų vaikams tapti menininkais. Vaikai gali pasirinkti visiškai priešingas profesijas. Menininko gyvenimas ne visada būna labai romantiškas. Parodų atidarymai tai trumpalaikiai.“
Astra: „Gali tapti. Niekas nedraudžia. Žinau, ką daryti, kad netaptų – neleisti piešti ir tapyti ant sienų.“
Justinas: „Nebūtinai. Žinoma, yra žymiai paprasčiau tęsti tai, ką pradėjo tėvai. Turint omeny, kad kiekvienoje profesijoje pažintys – labai svarbu. Todėl, jei vaikai ruošiasi studijuoti tą patį dalyką kaip tėvai, tai jiems suteikia milžinišką pranašumą. Tuo labiau, tėvai gali jiems visada padėti, o kiti net bando realizuoti savo pačių svajones vaikų asmeniu, todėl juos skatina ir stumia panašia linkme. Be to, maži vaikai negali priimti svarbių sprendimų, todėl dažnai taip ir atsitinka. Iš kitos pusės, pažįstu labai daug šeimų, kurie atvirkščiai, nenori, kad vaikai sektų tėvų pėdomis. Tarp kitko, sesė už mane tūkstantį kartų „meniškesnė“, kaip ir tėtis ar mama. Pats esu linkęs manyti, kad galėčiau būti „tiksliukas“.“
Vytautas Kaunas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Justinai, kodėl nusprendei pasukti į muziką?
Justinas: „Daug atsitiktinumų ir labai geri dėstytojai, kuriuos teko sutikti. Būdamas šešerių, išties nenorėjau groti smuiku, bet ir negalėjau atsisakyti. Taip ir išėjo. Tada dvylikos reikėjo priimti sprendimą, ar matematika, ar muzika. Liko visgi muzika.“
Justinai, ar esi grojęs kurioje nors grupėje? O galbūt užsiimi „kūryba į stalčių“?
„Esu grojęs grupėje. Nelygu, ką vadinate grupe? Neteko pasirodyti kartu nei su „Olialia pupytėmis“ ar Džordana Butkute, bet teko groti dainuojamosios poezijos grupėje „Akustinis fotelis“. Tikrai gera patirtis ir su mielu noru vėl tuo užsiminėčiau. Aišku, kaip klasikinis smuikininkas dažniausiai orientuojuosi ir groju orkestruose arba kameriniuose ansambliuose. Man labiau tiktų terminas „kūryba iš stalčiaus“. Pats nerašau kūrinių, visgi esu atlikėjas.“
Vytautai, jūsų sūnus muzikantas. Ar pačiam nekilo mintis muzikuoti? O gal ir teko tą daryti?
Vytautas: „Kai baigiau Stepono Žuko dailės technikumą ir pradėjau dirbti, mano pirmas pirkinys buvo dvylikos stygų gitara, kurią turiu iki šiol. Taip pat turiu tokią seną raudoną knygelę, kur surašytos Vladimiro Vysockio, Vytauto Kernagio dainos, kažką sugalvojau ir pats, bet vis laiko trūksta. Per plenerus, per parodų atidarymus kartais ir padainuoju. Ne per seniausiai su Adele Liepa net klipą padarėm.“
Justinas Kaunas. Nuotraukos autorius – Peter Adamik.
Adele, ar pačiai nebuvo kilęs noras muzikuoti? Ar groji kokiu nors instrumentu?
Adelė Liepa: „Broli Tu šaunus, o man užteko paimti gitarą, pagroti gatvėje vieną tradicinę dainelę ir užsidirbti tolimesnėms kelionėms. Tėtis nupirko gitarą, kad nestočiau į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą.“
Adele, Vytautai, ar klausotės muzikos kurdami? Kokius muzikos žanrus mėgstate?
Adelė Liepa: „Pastaruoju metu tapau tyloje ir tiek tyloje, kad net dienos garsai kliudo, todėl tam papildomai skiriu naktį.“
Vytautas: „Kartais klausau muzikos tapydamas, o kartais negaliu klausyti, čia nuo nuotaikos priklauso. Mėgstu bliuzą, džiazą, roką, dainuojamąja poeziją. Vis dar bandau pamėgtu klasiką, bet man per sunku, ypač tapant. Kosminiai garsai tada suvalgo spalvas.“
Astra: „Šeimoje muzikos buvo visada ir daug. Neskamba ji kaip fonas, ji atliekama ir jos klausomasi. Turbūt, metams bėgant, skoniai kinta. Ketverių metukų Liepa prašydavo tik vargonų. Fugos ir preliudai skambėjo vietoj lopšinių. Jos numylėtos buvo dvi vinilines plokštelės - latvių profesorės Jevgenijos Lisicinos transkribuoti vargonams ir atliekami Vivaldi „Metų laikai“. Galvodavau tuomet, kad tuos vaikus sunku suprasti, viena užmiega vargonų muzikos klausydamasi, o kitas nuo lietuviu liaudies dainų pravirksta.“
Mama Astra Viliumaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Iš ko semiatės įkvėpimo? Kas jus įkvepia kurti?
Adelė Liepa: „Viskas įkvepia kurti.“
Justinas: „Jeigu kūrimą galima sulyginti su interpretacija, tai, sakyčiau, pirmiausia įkvėpimas ateina iš gamtos, jausmų, patirties ir nežmoniškų pastangų bei disciplinos.“
Vytautas: „Kurti įkvepia gražūs dalykai: moterys, vandenys, debesys, šešėliai, muzika, pievų žydėjimas, saulėlydžiai, lakštingalų čiulbėjimas.“
Ar menininkas gali turėti discipliną? Galbūt patys ją turite?
Astra: „Įdomus klausimas, paprastas atsakymas: taip, gali turėti ir discipliną, bet dažniausiai neturi.“
Adelė Liepa: „Nėra to, ko negali kūrybingas žmogus.“
Vytautas: „Menininkas turi turėti discipliną. Beje, nesuprantu žodžio menininkas. Aš tapytojas. Taigi tapytojas turi turėti kiek įmanoma daugiau laisvės, bet, norėdamas ką nors „nulipdyti“, turi turėti discipliną. Tapytojas taip pat turi valgyti.“
Justinas: „Manau, čia žmogiškos ir labai asmeniškos savybės, kurios gali būti atskiriamos nuo meniškos sielos. Nesakau, kad tai turėtų būti daroma, bet, tarkim, muzikoje, jeigu neturi disciplinos, kuri priverstų tave kas dieną, nesvarbu kas, imti ir groti, tada mažai ką ir pasieksi. Iš kitos pusės disciplina, mano nuomone, dažnai maišoma su angliškai vadinamu „draivu“ (veržlumas). Pavyzdžiui, mano sesė yra neapsakomai veržli ir turi nesuskaičiuojamai daug idėjų ir jai visai nemaišo, o gal net padeda, kad nėra per daug įsprausta į „disciplinos“ rėmus.“
Justinas ir Adelė Liepa Kaunaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ar tikite autoritetais? Galbūt patys jų turite?
Justinas: „Žinoma. Autoritetai – daugumos mokymosi teorijų esmė. Nuo pat vaikystės kiekvienas ieškome žmonių su savybėmis, kurios mus traukia. Tai dažniausiai randama daugelyje asmenybių, kurios po kruopelytę padeda formuoti save patį. Aišku, turiu autoritetų ir labai daug. Tai mano šeima, dėstytojai, draugai, kolegos, žmonės, kuriuos esu sutikęs pirmą ir paskutinį kartą gyvenime.
Adelė Liepa: „Netikiu. Autoritetas – Šviesa, o iš šviesos rūšių labiausiai traukia Mėnulio šviesa.“
Jūsų nuomone, kokie didžiausi iššūkiai menininkams Lietuvoje?
Adelė Liepa: „Būti menininku.“
Justinas: „Kaip ir visur kitur: socialinės padėties įtvirtinimas, stabilios finansinės ateities formavimas. Lietuvoje visgi menininkams šiek tiek finansiškai sunkiau, nes rinka yra gana menka. Parduoti nelengva, o dar sunkiau gauti darbo kokybę atitinkančią sumą. Lietuviai yra labai darbštūs ir nagingi, todėl tikiuosi, kad meno kūriniai iš Lietuvos bus su laiku reikiamai įvertinti.“
Vytautas: „Meno Lietuvoje nereikia. Lietuvoje reikia daug tankų ir kareivių. Lietuvoje iš meno sudėtinga išgyventi, nes meno niekas neperka. Tapybos tuo labiau neperka. Tad geriau ne tapyti, o rašyti projektus arba eiti pašaudyti, bet yra žmonių, kurie negali netapyti, kaip ir ta lakštingala, kuri negali nečiulbėti.“
Vytautas Kaunas, „… šiaurės pašvaistę sutiksim kartu“ (150x150cm.; 2018m; drobė, akrilas).
Kaip reaguojate į kritiką? Ar dažnai su ja susiduriate, o galbūt patiems tenka kritikuoti?
Adelė Liepa: „Nereaguoju, o pati nespėju į laiką, todėl nekritikuoju.“
Justinas: „Paprastai. Tikiu, kad kiekvienoje kritikoje, kol ji pagrįsta faktais, o ne asmeniškumais, visada yra bent dalelė tiesos. Labai dažnai susiduriu su kritika. Yra sakoma, tarp muzikantų smuikininkai – patys baisiausi šia prasme. Pats stengiuosi nekritikuoti. Bandau visada ieškoti gerų savybių, bet, jei reikia, visada galiu patarti.“
Vytautas: „Kritika yra gerai. Didžiausias kritikas esi pats sau. Būna, padarau paveikslą, pradžioje patinka, po kurio laiko suprantu, kad tai ne mano paveikslas ir užtapau. Būna, padarau, nepatinka ir užtapau. Pasižiūriu į nuotrauką ir tik tada suprantu, kad buvau gerą darbą padaręs. Tai ne tik kūryba, bet ir mokymasis.“
Ar esate savikritiški?
Justinas: „Taip, gal net per daug kartais.“
Adelė Liepa: „Tapybai – taip, sau – duodu pailsėti.“
Kaip reaguojate į pagyras? Liaupses?
Justinas: „Nemėgstu, nemoku priimti, dažniausiai jaučiuosi nejaukiai, bet stengiuosi neparodyti.“
Adelė Liepa: „Dažniausiai padėkoju.“
Vytautas: „Kai giria nepradedu nei dainuoti, nei šokti. Turbūt normaliai reaguoju.“
Adelė Liepa Kaunaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ar buvimas menininkų šeimos atstovu padeda gyvenime ar kartais kiša koją?
Justinas: „Negaliu atsakyti. Elementariai neįsivaizduoju, koks aš ar mano gyvenimas galėtų būti, jei būčiau užaugęs kitokioje šeimoje. Džiaugiuosi ir vertinu visą patirtį, kurią išgyvenau. Manau, tai išlaisvino mano mintis, dvasią, suteikė gyvenimo džiaugsmą.“
Adelė Liepa: „Nežinau, reikės palyginti kelis gyvenimus. Kojos niekas niekada nepakiš, jei tvirtai savąją statai.“
Jei ne dabartinis pasiriktas profesinis kelias, kuo būtumėt norėję būti?
Vytautas: „Tapytoju.“
Adelė Liepa: „Turtuole su dabartiniu charakteriu.“
Justinas: „Mane visada žavėjo matematika, psichologija, aviacijos inžinerija. Bet, tikriausiai, norėčiau sėdėti laboratorijoje ir kurti technologijas naudingas žmonėms ir planetai.“
Justinas Kaunas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ar jau esate ten, kur ir norėjote būti? Esi tuo, kuo ir norėjai būti?
Justinas: „Aišku, kad ne. Manau, jei žmogus atsiduria tokioje vietoje ar vieną dieną tampa tuo, kuo norėjo būti, tada jo gyvenimas, paprastai tariant, gana nuobodus. Manau, kad kiekvienas, nesvarbu, ką daro, bet kas dieną turi stengtis būti truputį geresniu nei vakar ir tam nėra ribų.“
Adelė Liepa: „Dar noriu sužinoti, kas slypi anapus.“
Vytautas: „Taip, esu ten, kur ir norėjau būti. Norėjau gyventi Tubelių kaime, ten ir gyvenu.“
Negalėčiau gyventi be...?
Justinas: „Sąmonės, širdies, tikslo. Ne, juokauju, išties tai be druskos ir duonos.“
Adelė Liepa: „Stiprybės.“
Vytautas: „Be gitaros.“
Adelė Liepa Kaunaitė „Du poliai“ (140x200cm; 2018m; drobė, aliejus).
Koks jūsų gyvenimo šūkis?
Adelė Liepa: „Ieškok ir rasi.“
Justinas: „Čia galėčiau įterpti kokią nuvalkiotą lotynišką frazę. Išties neturiu credo. Jei visgi reikia galėtų būti panašu į – būk atviras, teisingas, gerbk ir mylėk.“
Vytautas: „Šūkius kuria politikai, pats jų nekuriu. Tapau ir gyvenu, nes gyvenimas gražus.“
Yra tekę girdėti įvairių pasakymų apie kūrybą. Vieni menininkai ją laiko meditacijos forma, kiti –fiziologiniu poreikiu. Kas jums yra kūryba?
Adelė Liepa: „Tiesiog.“
Justinas: „Gyvenimo būdas.“
Vytautas: „Nei aš medituoju, nei širdis nuo tapymo stoja. Tiesiog visą laiką kažko naujo mokausi. Surandu kokį naują atspalvį ar užtepu pačiam sau keistą potėpį. Jei pamatau kokią kosminę šviesą kokiam savartyne, tai ir būna meditacija.“
Vytautas Kaunas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kas jums yra įdomiausia, būnant kūrėju?
Adelė Liepa: „Kūrėjas iš manęs toks, kad nebent laužą moku greitai sukurti.“
Justinas: „Tikriausiai skirtingos galimybės ir interpretacijos, įvairios viena kitai prieštaraujančios nuomonės.“
Koks jūsų santykis su kitomis kultūros sritimis? Gal lankotės spektakliuose, koncertuose, skaitote?
Justinas: „Lankausi parodose, muziejuose, operose, koncertuose, skaitau, domiuosi sportu ir panašiai. Žodžiu, darau tą patį, ką ir kiekvienas normalus žmogus.“
Adelė Liepa: „Tai natūraliai artimas santykis. Tik reikia būti pailsėjus nuo savo tapybos, na kada nors.“
Vytautas: „Lankausi spektakliuose, koncertuose (net simfoniniuose), knygų anksčiau skaitydavau nemažai, dabar per mažai, vis trūksta laiko.“
Justinas ir Adelė Liepa Kaunaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kurioziškiausia ar juokingiausia istorija, susijusi su pasirinktu kūrybos keliu?
Justinas: „Kiekvienas koncertas turi savo istoriją. Vienas iš tų, kurių niekada nepamiršiu, tai, kai grojom kvartetą, o ant mano pulto buvo padėti plyni balti lapai, nes neturėjau natų.“
Vytautas: „Vežiau parodą į „Aido“ galeriją, nuvažiavau į Vilnių, sustojau prie „Maximos“, nuėjau apsipirkti. Ateinu. Stovi lyg ir mano mašina, bet nei paveikslų, nei bagažinės nėra. Pasirodo pamečiau. Vos už kelių kilometrų nuo namų.“
Kuris kūrybinis vaisius pats skaniausias? Kuriuo labiausiai didžiuojatės, džiaugiatės?
Justinas: „Ta dalelė perfekcionizmo neleidžia didžiuotis ar džiaugtis per dažnai, bet prisiminimai likę kaip kažkada dėstytojas po pasirodymo pasakė „maladiec“ ir šitas jo žodis man reiškė žymiai daugiau nei visos kitos liaupsės.“
Vytautas: „Vaisius aš mėgstu, sode auga įvairių vaisių. Šiemet bus nemažai abrikosų, net persikų, mačiau net cidonija užmezgė. Reikės padaryti užpiltinę, tik nežinau, ar galima apie tai rašyti, nes Veryga gali perskaityti.“
Tubeliai. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kokiais patarimais galėtumėte pasidalinti su būsimaisiais menininkais, kryptingai judančiais į meno pasaulį, tačiau dar turinčiais abejonių ir dvejojančių, ar tikrai į jį sukti?
Vytautas: „Jeigu juda kryptingai, tai tegu ir juda. Judėti visada sveika, nors kartais visai nesinori. Meno pasaulyje aš nebuvau, tai sunku ką nors patarti. Nes aš esu tapytojas ir gyvenu Tubelių kaime. Bet turbūt ten baisiai gerai, kad visi į ten ritmiškai juda.“
Adelė Liepa: „Jei turite abejonių, nesirinkite meno profesijų.“
Justinas: „Gal nuskambės grubiai, bet kadangi aš ir pats dar dvejoju, ar nenorėčiau pakeisti savo gyvenimo kita linkme, galėčiau nebent patarti labai gerai apsvarstyti savo pasirinkimą. Pirmiausia įsitikinti, kad tai tikrai jų pačių pasirinkimas, ne tėvų, dėstytojų, draugų. Rekomenduočiau apsispręsti ir susidėlioti prioritetus, kas ateityje svarbiau. Akademija (bent muzikos) ne visada geriausia vieta mokytis, o jei pasirinkimas būtų studijuoti kitokią specialybę, tai dar nereiškia, kad reikia atsisakyti menų. Jei ši profesija yra tai, be ko neįsivaizduoji savo gyvenimo, tai kiekviena savo ląstele turi siekti užsibrėžto tikslo ir kiekvieną minutę investuoti į savo amato tobulinimą. O tada jau nesijaudinti ir mėgautis rezultatais.“
