Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Nuotraukoje: A. Obcarskas Bangladeše
Šios krypties gerbėjų autorius netikėtai atrado ne tik Lietuvoje, bet ir didžiosiose Azijos meno galerijose, bienalėse, renginiuose. Na o kaip jis pats atrado optinio meno kryptį? Apie studentiškus laikus, kai tapybą norėjosi vis laidoti ir vėl prikėlinėti, apie praeitį, dabartį ir ateities planus, egzotiškas menines keliones į Azijos šalis – apie visa tai ir dar daugiau – pasikalbėjome vieną saulėtą pavasario popietę.
Papasakokite apie savo kūrybines keliones į Aziją. Kaip jos prasidėjo?
Jos prasidėjo jau seniai. Mano visos kelionės susijusios tik su menais – su parodomis ir festivaliais. Pirma mano aplankyta šalis Azijoje buvo Indija. Aš jau penkis kartus ten buvęs. Šalyje vyksta Tarptautiniai artmeet‘ai. Užsimezgė ryšiai su Kalkutoje įsikūrusia organizacija „Dimension 4“ ir jos vadove Babita Das. Ji jau kokius penkis kartus Lietuvoje buvusi, šiemet birželio mėn. vėl atvyksta į Kauną su savo paroda.
Įdomiausia buvo 18-ta Azijos meno bienalė Bangladeše, vykusi praeitą rudenį. Užpernai esu dalyvavęs Pekino bienalėje. Ten Bangladeše tokios gan griežtos sąlygos iškeltos – norėdamas joje dalyvauti, turi būti sudalyvavęs jau dviejose bienalėse prieš tai ir būtent Azijoje. Savo kūrybinėje biografijoje dvi Pekino bienales turėjau, tad sudalyvavau konkurse ir mane atrinko, pakvietė į atidarymą.
Azijos bienalė Bangladeše – stambus nacionalinis renginys. Bienalė vyksta nacionalinėje meno galerijoje. Ekspozicinės erdvės driekiasi per keturis aukštus. Tris dienas vyko performansai vienas po kito. O po to: instaliacijos, objektai, tapyba, grafika, video. Dalyvavo: Nepalas, Japonija, Prancūzija, Egiptas, Kinija, Amerika, Anglija, Ukraina, Togo, Tailandas... Tas organizacinis mastas daro labai didelį įspūdį. Atranką vykdė dvi komisijos. Didžiumą parodos vis tik sudaro Bangladešo menininkai. Viena komisija buvo skirta Bangladešo menininkams, kita sudaryta kitoms šalims. Bienalės atidaryme pasisakė net valstybės prezidentas.
O kaip pati šalis? Ar pakeliavote po Bangladešą? Kokį įspūdį jis paliko?
Kas Bangladeše krinta į akis – pastiprintas saugumas. Ten įvykę nemažai teroristinių aktų, pavyzdžiui, ambasadų rajone buvo susprogdinta kavinė, todėl jie labai smarkiai susitelkę į tokių atvejų prevenciją. Indijoje tuktukai atviri, susigrūdę 6–7 keleiviai arba penkiese ant motorolerio – visa šeima telpa. O Bangladeše tuktukai važiuoja su pačių padarytomis grotomis. Jas užstumia, kad kamščiuose keleivių neapiplėštų. Bangladeše europiečių labai nedaug.
Vieną dieną vyko bienalės dalyvių pasiplaukiojimas didžiuliu keturių aukštų laivu Buriganga upe ir jame reikėjo sukurti po kūrinį. Buvo paruoštos drobės ir reikėjo tapyti. Kiti tapė iš natūros, aš padariau akciją – tapiau tos upės vandeniu. Pritapiau, darbą pririšau virve, įmečiau į vandenį. Kai laivas plaukė, vanduo kūrinį pratęsė.
Tose šalyse susipažįsti, prisibendrauji. Susipažinau su AICA (Tarptautinės dailės kritikų asociacijos) garbės prezidentu iš Niujorko Marek Bartelik. Nežinau, ar Lietuvoje kas nors jį gyvai matęs. O jis lenkų kilmės. Visokiausių kuratorių, kritikų pasaulinio garso ten susirenka.
Toje bienalėje buvo ir atskiros kuruojamos parodos. Ir jie yra išleidę atskirus katalogus. Seminarai dar vyko, tokiomis temomis kaip „Menas ir šiuolaikiniai naratyvai“, „Menas, pedagogika ir reklama“ ir pan. Beje, man teko skaityti pranešimą 7-tojoje Pekino bienalėje. Ten reikėjo prieš tai nusiųsti apmatus. Aš buvau nustebęs, kad mane ten atrinko. Nes ten jau labai aukštas kolegų lygis. Mano pranešimas buvo apie šilko kelią ir kultūrinį bendradarbiavimą. Po Aziją važinėju su kūriniais iš savo darbų serijos „Akriliniai rašmenys“.
Buvote iki 2010 metų gyvavusios tapytojų grupės „Angis“ narys. Kas buvo grupės nariai? Kas jus vienijo?
Čia labai jau seniai buvo. Jau kiek metų – jokio judesio. 2010 metais įvyko paskutinės parodos, kurios buvo skirtos grupės veiklos 20-mečiui. Kaip greitai laikas bėga. Tada darėme parodas „Titanike“ ir „Kauno paveikslų galerijoje“. Bet jau daug nebėra chebros: Vaitkūno, Kampo, Šalkausko, Vilpišausko.
Įsikūrė grupė 1990-tais metais. Buvome jauni, gražūs ir energingi. Darydavome bendras parodas. Buvo pats gazas, ir numirdinome, ir vėl prikėlėme tapybą. Ko ten tik nebuvo.
Kaip ir kada pradėjote tapyti optinio meno kūrinius?
Čia senokai. 2004-tais su diptiku dalyvavau ŠMC trienalėje. Po to buvo pertrauka, o tada vėl juos kurti pradėjau. Ekspresyvi tapyba pleneruose, išvažiavimuose, o optinis menas – grynai studijinė tapyba. Darbo procesas ilgas – šimtai eskizų, reikia labai racionaliai viską apgalvoti.
Visuose užsienio meno rengininiuose tik su jais dalyvauju. Pavyzdžiui, kiekvienais metais Vokietijoje vykstančioje parodoje „Nord art“. Rimtas meno renginys, vykstantis buvusiame didžiuliame fabrike, ten kuriamas įvietintas menas. Lietuvių yra tose parodose dalyvavusių.
Pekino bienalėje dalyvauja daugiausiai kinai, ten irgi tarptautinė žiuri labai rimta. Jie iš Europos dar specialistų pasikviečia. Šešis mėnesius atrinkinėja kūrinius, yra du turai. Paskui jau, likus mėnesiui, kviečia dalyvauti. Šiais metais rudenį vėl bus, bet nebesiunčiau paraiškos.
Kuo skirtingos Bangladešo ir Pekino bienalės? Kaip skiriasi jų parodos?
Pekino bienalė, palyginus su Bangladešo, konservatyvesnė. Nėra instaliacijų, nėra performansų, tik objektai. Ten socializmas, ten internetas neveikia, į facebooką negali užeiti.
Bangladeše stebino vakarai visiems parodos dalyviams ir valdžios atstovams. Sėdėjome su kultūros ministru, su akademijos rektoriais, direktoriais ir akademijos menininkais. Pas mus, Lietuvoje, to artumo nėra. Kai veždavo per miestą, tai priekyje važiuodavo kareiviai su šautuvais. Ir dėl saugumo, bet ir dėl pagarbos. Visus sustabdo, uždaro gatves.
Kvietimas į Pekino bienalę – visa knygutė. Bet ten jie labai atidžiai žiūri, kad nebūtų smurto, erotinių dalykų mene. Kas pas mus populiaru. Parašyta net reikalavimuose, kad darbas turi būti nekontraversiško turinio. Kinijoje nėra demokratijos, tad natūralu, kad taip varžoma.
Papasakokite, su kokiais technologiniais iššūkiais susiduriate savo oparto darbų kūrybiniame procese?
Tai yra mano autorinė technika, potapybinė abstrakcija. Azijos šalims reikia naujo požiūrio į tapybą, ekspresyvios tapybos pasaulyje daug. Turi būti labai kitoks, kad patektumei į jų parodas. Šiuose optinio meno paveiksluose daug matematikos. Pats pasidarau liniuotes – kiekvienam darbui naujas. Daug nelaimių nutinka su šlapiu reljefiniu akrilu. Aš turiu pirmą mažą darbą. Vyko ilgi ieškojimai ir procesai, kaip kokybiškai gyvendinti idėjas. Aliejiniai dažai trūkinėjo. Dabar formatai padidėjo. Esu padaręs ir juodu ant balto, ir baltu ant juodo. Juodas su baltu didžiausias kontrastas, duoda didžiausią optinį efektą. Rudas ant balto neatrodė taip efektingai. Baltu ant balto darbų nufotkinti kone neįmanoma, reprodukuoji tik šešėlį.
Kaip manote, kodėl Lietuvoje mažai kas užsiima optiniu menu?
Yra tradicija Lietuvoje. Prieškario laikus reikia žiūrėti. Kairiūkščio asmeny buvo pradžia, jis koja kojon ėjo su Europa, bet tada nugalėjo arsininkų tapyba. Jaunasis Jusionis tapo kitaip, jo raiška minimalistinė. Juzefa Čeičytė buvo puiki abstrakcionistė. Bet jie buvo visą laiką paraštėse.
Dabartinė tradicija – pointernetinė tapyba – iš nuotraukų tapoma, pasakojama. O čia, mano oparto kūriniuose, naratyvas per pačią tapybą transliuojamas. Viskas suabstraktinta – kūrinys nepasakoja istorijos, tai – tapyba dėl tapybos.
Kita vertus, lietuviška tapyba, abstraktusis ekspresionizmas – man atsigavimas. Kurdamas tada jauti didelį malonumą, o optinio meno stiliuje – intelektas, galvojimas, dėliojimas, šaltumas. Esu daręs instaliacijų, objektų, fotoprojektų. Tokie laikai buvo – viską buvo įdomu bandyti. Buvo tokios „Angies“ parodos, kuriose tapybos nedaug būdavo. Prisimenu, Čerapas kaladžių priskaldęs, Lupeikis ir aš iš lentų instaliacijas sukalę...Toks laikotarpis buvo.
1988 metais suorganizavau Kauno jaunųjų tapytojų parodą Paveikslų galerijoje. Išleidau knygelę samizdatinę. Viršelis klijuotas po raidelę. Joje: Maldžiūnas, Petrašiūnaitė, Vaitkūnas, Velaniškytė, Varkulevičius... 79 kapeikas kainavo. Paskui vežiau tą parodą į Rygą, „Jana Seta“ galeriją. Buvo vasaris, šalta. Gavome kombinate autobusėlį, per vidurį paveikslus susistatėme, sulindome per langus. Tuo pačiu nusivežiau vėliavą – trispalvę – ir per atidarymą vasario 16 d. per galerijos langą antrame aukšte iškėliau. 1988 metai buvo, dar buvo neaišku, galima-negalima. „Respublikos“ laikraštis parašė, kad Kauno dailininkai Latvijoje Lietuvos ambasadą jau atidarė. Pirmas Sąjūdžio mitingas įvyko gal po pusės metų. Po to latvių jaunieji padarė parodą Kaune, Paveikslų galerijoje.
Kur dar esate apkeliavęs su menu, kur planuojate toliau keliauti?
Peru menų festivalyje dalyvavau pernai, yra katalogas. Aš tokiai tarptautinei dailininkų asociacijai WCAA Seule priklausau. Praeitą rudenį kartu su korėjiečiais asociacija darė festivalį Peru „Voice of God“. Iš viso pasaulio žmonės suvažiavo. Ten kokių 20 dienų praleidome. Po oficialios programos su keliais kinais, norvegais, korėjiečiais pakeliavome: Maču Pikču, džiunglės, Titikakos ežeras. Tos asociacijos prezidentė Bosuk Lee kelis kartus Lietuvoje yra dalyvavusi mano organizuotuose pleneruose.
Birželio viduryje į Tunisą keliausiu. Tuniso dailininkų sąjunga menų festivalį organizuoja: pleneras, programėlė, kelionė į Sacharą. Bilietai jau paruošti.
Priklausau Vokietijos dailininkų asociacijai „Focus Europa“. Dalyvauju įvairiose Vokiečių organizuojamose programose. Jos teikia daug įdomumo – išsiplečia geografija. Nes vien Lietuvoje veikti neįdomu. Norisi toliau, plačiau.
Azijoje dažnai prašo su manimi pasidaryti selfius – sako, kad į Pablo Picasso labai panašus (turbūt kad plikas) [juokiasi – A. M.-M.]. Sakau jiems juokaudamas, kad jis – mano šeštos eilės dėdė. Lietuvoje niekada to negirdėjau, kad esu panašus į maestro. O ten – ne sykį ir ne du.
Ar tai reiškia, jog pranašu savoje šalyje nebūsi? Kažkaip to nebepaklausiau pašnekovo. O ir nereikia. Obcarskas pakankamai žinomas ne tik Azijoje, bet ir Lietuvoje. Arba: ne tik Lietuvoje, bet ir Azijoje...
