Kazimieras Mikalojus
Nuotraukoje: P. Cvirkos paminklas Vilniuje. Skulptorius Juozas Mikėnas, 1952 m.
O gal visai nesvarbu ir meno kūrinys vos gimęs jau gyvena savo gyvenimą ir neturi būti tapatinamas su savo kūrėju? Kaip nepasiklysti šiame tikrai sudėtingame menininko ir jo kūrinio vertinimo rebuse?
Šis klausimas visai neseniai mane pasiekė per socialinius tinklus gan netikėta forma. Vienoje „Facebook“ grupėje pamačiau, jog roko muzikos stotis atitinkamą dieną gros žinomo Didžiosios Britanijos atlikėjo Gary Glitter dainas. Aprašyme buvo apgailestaujama, jog dainininkas bei dainų autorius primirštas dėl „moralinių dalykų“. Šio įrašo autoriai sakė, jog reikėtų atsiriboti nuo moralinio Gary Glitter poelgių vertinimo ir tiesiog pasiklausyti „senų gerų solenizanto dainų“.
Manau, jog ne visi domisi roko muzika, tad šiek tiek supažindinsiu supažindinsiu su Gary Glitter (tikrasis vardas Paul Francis Gadd). Jis buvo populiarus septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose ir priklausė „glam“ roko judėjimui, garsėjusiam ekstravagantišku sceniniu įvaizdžiu. Tačiau ilgainiui atlikėjo žvaigždės spindesys vis silpo, kol bene visi jį jau buvo pamiršę, tik, bėda, kad Garis į viešąjį gyvenimą sugrįžo, nes buvo sulaikytas ir nuteistas už vaikų pornografijos laikymą, seksualinę prievartą prieš nepilnamečius ir du bandymus išprievartauti (taip pat nepilnamečius). Dabar dainininkas leidžia dienas kalėjime.
Aš pats sau uždaviau klausimą – ar tikrai yra teisinga tiesiog atsiriboti nuo žmogaus asmenybės, jo moralinių pasirinkimų ir vertinti tik jo kūrybą? Ar besimėgaudamas Gario dainomis jausčiausi gerai? Ar man nerūpėtų jo poelgiai? Supratau, jog ne. Šio vyro nusikaltimai peržengia visas įmanomas ribas ir negali būti toleruojami. Tik klausimas – ką daryti su jo dainomis, jų neštrinsi nei iš žmonių galvų, nei paneigsi, jog jos padarė didelę įtaką įvairių pop žanrų istorijose.
Pastaruoju metu panašių dilemų kyla ir Lietuvoje, su savais menininkais. Tikriausiai diskusija dėl Salomėjos Nėries išvykų į Maskvą niekada nesibaigs, o abi pusės turi savų svarių argumentų. Petro Cvirkos paminklo klausimas tikriausiai turi dar daugiau dimensijų. Vyras buvo tuometinės tarybinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas ir, kiek žinoma, kolaboravo su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis, kurios tikrai nepaglostydavo tų, kurie bet kokia forma oponavo esamam status quo. Ar Petras Cvirka buvo išdavikas ir dėl to jį reiktų pamiršti, ištrinti bet kokį jo pėdsaką iš viešojo gyvenimo? Gal jis tikrai nenusipelnė tokios garbės kaip statula sostinėje šalies, kurios grobikams jis padėjo jai sunkiu metu?
Apie tai kalbėti sunku. Lietuvos rašytojų sąjunga sako, jog reikėtų atsiriboti ir vertinti Petrą Cvirką kaip gerą, visų mėgstamą rašytoją, kurio kūryba daug davė Lietuvai, jos literatūros istorijai. Taip išeina, jog jo kaip rašytojo darbai lyg „nunulina“ jo kitus darbus, už kuriuos jo gerbti kaip ir nesinori. Na, gal ir taip, tačiau ar mes taip galėtume sakyti Gary Glitter atveju? Ar jo muzika atperka vaikų, kuriuos jis išnaudojo, išgyvenimus?
Tikiu, jog daugelis atsakysite, jog britų muzikanto veiksmai yra nepateisinami ir nėra veiksmų, kuriais jis galėtų save atpirkti. Ir tikiu, jog nemaža jūsų dalis sakys, jog Petras Cvirka juk vaikų netvirkino ir apskritai situacija yra visai kitokia. Taip, tai tiesa, bet tuomet sakykite, kur ta moralinė riba, kurią peržengus, mes jau „nurašome“ ir žmogaus kūrybą? Pavyzdžiui, Ernestas Hemingvėjus labai mėgo išgerti, galima netgi sakyti, jog buvo rimtas alkoholikas, tačiau man dėl to nesinori išmesti jo knygų. Taip išeina, jog man tiesiog nerūpi ši jo gyvenimo detalė, man rūpi, ką jis sukūrė. Ir vėl – tik daugiau klausimų nei atsakymų. Kodėl tai, kas tinka vienam, netinka kitam?
Dar norėčiau grįžti ir prie Petro Cvirkos klausimo. Statulą sukūręs skulptorius juk nekaltas, kad kūrė Cvirką, o ne Antaną Smetoną, ar ne? Kodėl jo statula turėtų būti nukelta ir išsiųsta į Grūto parką? Skamba kaip ir logiškai, ar ne? O jei šnekėtume apie Lenino statulą, kaip tada?
Viena didžiausių bėdų, vyraujančių mūsų visuomenėje yra noras viską suskirstyti į aiškias, paprastai suvokiamas kategorijas. Deja, bet pasaulis yra daug sudėtingesnis ir turi daug daugiau atspalvių nei vien tik juoda ir balta. Yra ne tik pilka, bet ir visas spektras spalvų ir atspalvių. Noras dirbtinai redukuoti ir supaprastinti pasaulį dažniausiai kyla dėl to, jog mus gąsdina šio pasaulio dydis, įvairumas ir margumas. Bijome visame kame pasimesti, o dar dažniau – bijome vertinti savo galva, o ne pagal kieno nors sukurtą ir implikuotą vertybių bei vertinimo sistemą. Toks gyvenimas sunkesnis, tenka viską kvestionuoti, viską perleisti per savo patirčių, suvokimo prizmes. Ir dažniausiai mes to daryti nenorime.
Šiame tekste jums negaliu pateikti vieno ir aiškaus atsakymo, kaip reikėtų daryti su menu, kurį sukūrę žmonės buvo, sakykim, nevienareikšmiškai vertinami. Tai turi būti jūsų asmeninis sprendimas, priimtas sąmoningai ir argumentuotai, sprendimas, kurio nesigėdintume ir apie kurį kalbėtumėtės su savo draugais ar artimaisiais, nors jų nuomonė ir kitokia. Mūsų nuomonių pliuralizmas ir gebėjimas suvokti, jog yra daug daugiau kategorijų nei tik dvi viena kitai oponuojančios sferos ir turtina mūsų gyvenimą.
O aš, aš galiu pasakyti tik tiek – Gary Glitter dainų klausytis tikrai neketinu, o štai Hemingvėjus „A Farewell to Arms“ atsiversiu dar ne vieną kartą.
