Menotyrininkė Danguolė Ruškienė
Nuotraukoje: Salomėja Jastrumskytė
Į pasąmoninius reiškinius ir mažai pažįstamus procesus besigilinanti autorė – atradimas pasaulio ir Lietuvos menotyrininkams. Salomėjos saviraiškos priemonių spektras tikrai platus. Galbūt lig šiol geriau buvo žinomi jos darbai, piešti anglimi ant akrilu dengtos drobės. Parodoje Klaipėdoje – jau nuo studijų laikų autorės sėkmingai prisijaukinta, bet tik pastaraisiais metais asmeninėje kūryboje aktyviau pradėta naudoti – akvarelės technika. Dauguma čia pristatytų darbų yra nauji, sukurti būtent šiai parodai. Dalis jų jau buvo eksponuoti Šiauliuose, menininkės parodoje „Vynuogynas“. Klaipėdoje paroda „Glosolalijų seilės“ veiks iki rugsėjo 20 d. Spalio mėnesį ji keliaus į Kauną, tarptautinę akvarelės bienalę „Baltijos tiltai“.
Akivaizdu, kad Jastrumskytės personalinė paroda „Glosolalijų seilės“ ne tik peržengia tradicinės akvarelės ribas, bet gerokai paklibina ir vaizduojamojo meno priėmimo/suvokimo klausimą. Intriguojanti tema, meno kalbą pririšanti prie mokslinio, filosofinio pagrindo, kai jau tampa nebeaišku, kas yra dominantė, kelia šiokią tokią sumaištį sąmonėje. Pasak terminų žodyno, glosolalija (gr. γλώσσα (glossa) ‘liežuvis' + λαλώ (lalô) ‘lalėti, čiauškėti') – kalbėjimas beprasmiais garsais, iš skambesio panašus į rišlią nežinomą kalbą, be ryšio skleidžiamus garsus arba kalbėjimą nežinoma mistine kalba. Ji dažnai naudojama kaip įvairių religinių apeigų dalis. Kituose šaltiniuose nurodoma, kad glosolalija – beprasmių žodžių, sektantų laikomų dievo balsu, šaukimas ekstazės būsenoje arba beprasmiai garsų junginiai tautosakoje, pvz.: užkalbėjimuose, priedainiuose. Glosolalija pasitaiko ir tarp kai kuriomis psichinėmis ligomis sergančių žmonių. Taigi, bet kuriuo atveju tai – kalbėjimas nesuprantama kalba, nebūtinai turintis aiškią paskirtį ir tikrai neatliekantis įprastų kalbos funkcijų. Glosolalija tiesiog neperduoda informacijos, tiksliau – nesuteikia įrankių komunikacijai.
O kas yra glosolalijų seilės? Kuo ypatinga ši tema, kaip ji pateko į Jastrumskytės tyrimų lauką ir kodėl sulaukė tokio didelio jos susidomėjimo, kad paskatino imtis raiškos meninėmis priemonėmis? Šios menininkės kūryba ir anksčiau buvo tiriamojo, eksperimentinio pobūdžio. Jeigu ne drastiškai griaunanti nusistovėjusias vizualaus meno suvokimo normas, tai gan aktyviai žadinanti abejones, inspiruojanti naujiems apmąstymams dėl jo priėmimo ir supratimo galimybių.
S. Jastrumskytė „Glosolalijų seilės“ (2017–2018 m.). S. Jastrumskytės nuotr.
S. Jastrumskytė tvitina, kad jos meninė kūryba jau gana seniai vystoma kartu su moksline veikla. Todėl ir šios parodos kūriniuose idėjiniu lygmeniu – akivaizdžios sąsajos su mokslu. Anot Salomėjos, aiškaus, racionalaus priėjimo prie šios temos tikrai nėra, bet teorinis lygmuo visuomet vystomas lygiagrečiai. T. y. kurdama, tuo pačiu metu ji semiasi žinių iš atitinkamų mokslo teorinių veikalų, kad ir ta, ir kita sritis (mokslinė ir meninė) galėtų dirbti vienu metu. Menininkės nuomone, abi jos pasirinktos pusės, tiek mokslo teorinė, tiek ir kūrybinė plastinė turi būti apjungtos, nes viena sritis sužadina kitą, viena kitą papildo ir tai sudaro jos mąstymo visumą. Tie procesai vyksta nuolat. Ir tik ši skirtingų sričių sąjunga įgalina autorę ištransliuoti iki galo tai, ką ji nori pasakyti.
Salomėja teigia ne taip seniai susižavėjusi glosolalijų reiškiniu ir savo patirtį, kontaktuojant su šia moksline medžiaga, sumanė perkelti ant popieriaus lapo. Anot jos, savo darbais ji kviečia ne suprasti, bet pajusti. Šįkart jos pristatomų kūrinių meninis ir mokslinis sluoksniai yra labai stipriai susiję, praktiškai susilydę į nedalomą visumą. Kita vertus, toks kūrinys neįsitenka nei meno, nei mokslo lauke, pažeidžia ir peržengia abiejų ribas į teritoriją, kuri yra sunkiai suvokiama ir gali būti priimta nenoriai. Kaip teigia pati autorė, racionalaus paaiškinimo šiam jos ciklui kaip ir nėra. Tai tyrinėjimų fazė, kuomet, liejant akvareles, išgirstama ir pažįstama, atrandama, bet kartu ir prarandama. Juk visada, kai kažkas ryškėja, kažkas ir blunka. Kai kas nors iškyla, kažkas nugrimzta. Taigi, visuomet lieka ir tai, kas neatverta, nutylėta. Išlieka paslaptis.
S. Jastrumskytės kūriniuose abstrakčios formos, skirtingų spalvų junginiai, mezga tamprias sąsajas tarp to paties kūrinio segmentų, bet nepraranda ryšio ir su greta eksponuojamais darbais. Tai nėra tie objektai ar formos, kuriuos būtų galima identifikuoti, tačiau jie, kaip ir viskas, kas turi kažkokią vizualią išraišką ar apčiuopiamą materialų pavidalą, mezga asociacijas. Komfortiškos mėlynos spalvos dėmės su aptirpusiais kraštais iššaukia skirtingus vaizdinius sąmonėje. Kiek norisi jas pririšti prie bereikšmių garsų – glosolalijų, o juo labiau jų skleidimo metu atsirandančių seilių, kitas klausimas. Tačiau akivaizdu, kad autorė visada gebėjo megzti intrigą. Taip ji elgiasi ir šįkart.
Parodos atidarymas „Klaipėdos galerijoje“. Vilmos Paulikaitės nuotr.
Ir nors sunku (o gal ir nereikia) tai, ką daro Jastrumskytė, įvardinti konkrečiomis sąvokomis, visa tai, ką ji pateikia suvokėjui, puikiausiai veikia. Vienus – kaip įelektrintas dirgiklis, kitus – kaip smalsumą ir norą išsiaiškinti žadinantis akstinas, trečius – kaip subjektyvioms filosofinio pobūdžio dėlionėms palanki terpė. O dar kitus – kaip stiprus, ryškus, vizualiai patrauklus, bet kartu slegiantis pasąmoninių srautų impulsas, kuriam žūt būt norėtųsi surasti verbalinį atitikmenį, kitaip tariant, jį iššifruoti. Vien tam, kad viską sudėliotumėm į savo vietas ir pasijustum saugiau. Tik ar tai įmanoma?
Kaip vieno interviu (su doc. dr. Remigijumi Venckumi) metu teigė Salomėja, ją „ kūryboje visada domino abstrakčios žmogaus minties raiškos būdai. Kaip antai geometrija, braižymo judesys. Arba ta nesuvokiama riba, kuri skiria pabirus grafinius elementus nuo staiga įvykstančios jau substancialios grafemos, kurios reikšmė nebūtinai turi tapti atverta, bet gali būti nujaučiama, kaip antai nujaučiame lietų ar perkūniją jai kaupiantis“. Todėl galima teigti, kad Jastrumskytės parodai suvokti pagrindinė sąlyga – sužadinti ne racionalų mąstymą ir remtis ne įprastomis matymo/suvokimo priemonėmis, bet suaktyvinti savyje nuojautų ir emocijų sluoksnius, sudaryti sąlygas jiems įsivyrauti ir veikti.
Savo kūrinius parodoje „Glosolalijų seilės“ menininkė į didesnius ar mažesnius blokus dėlioja iš atskirų dalių – popieriaus lakštų. Todėl tam tikra prasme jie yra dinamiški, kaskart keičiantys savo pavidalą. Atskirų dalių išdėstymo tvarka priklauso nuo fizinių erdvės galimybių, autorės sumanymų ir kitų faktorių. Priimant naujus sprendimus, atsiranda naujos jungtys tarp skirtingų kūrinio segmentų, o kartu ir nauji vaizdiniai, naujos prasmės, gal ir kitas glosolalijų skambesys. Kaip teigia pati autorė, jos darbuose „dėliojamos įvairios lyg ir grafemos. Tai – neartikuliuotos raidės, tarsi raidės, tarsi ne“. Čia apstu figūrų, kurios periodiškai atsikartoja kitose kompozicijose, aptinkamos tai vienur, tai kitur, tai vienokios, tai kitokios spalvos. Nei vieno iš šių darbų Salomėja nelaiko baigtiniu. „Tai yra tam tikri mąstymo projektai, kurie pamažu auga. Auga kaip kerpė, kaip samana... Apima atskiras dailės srities šakas, tada išeina į mokslo sritį, į literatūrą, į poeziją, gal į fotografiją, ar dar kokią nors sritį. [...] Kurdama grįžau prie labai seno savo tyrimo, kada kokia nors keverzonė ima tapti kažką reiškiančiu ženklu, nepaisant to, ar tu žinai, ar nežinai semantines ženklų reikšmes“, – parodos atidarymo metu pasakojo autorė.
S. Jastrumskytė „Glosolalijų seilės“ (2017–2018 m.). S. Jastrumskytės nuotr.
Akvarelėse konstruojamoms figūroms ji nesuteikia simbolio krūvio, noriau autorė tai vadina eksperimentinėmis grafemomis, sukuriančiomis tam tikrą prasminį lauką. „O mes jaučiame, nujaučiame, esame provokuojami, išstatomi prieš galimą reikšmę. Tokia keista akistata su galima, įmanoma ar neįmanoma, bet nujaučiama reikšme. Ji kelia ypatingą smalsumą“, – savo apmąstymais dalinosi Salomėja. Būtent tai ją sudomino ir paskatino nuodugnesniems tyrinėjimams jau ne kaip mokslininkę, bet kaip menininkę. Mokslinius tyrinėjimus meno priemonėmis ji planuoja tęsti ir ateityje. Galbūt koreguoti ar keisti pačių kūrinių sekas, jungtis, struktūrinių dalių išdėstymus, o gal rasis ir dar kitokių sprendimų.
Parodoje „Glosolalijų seilės“ Salomėjos Jastrumskytės pasirinktas teorinis kūrinių pagrindimas ne tik intriguoja, bet, siekia ji to ar ne, ir gerokai apsunkina jų suvokimą. Todėl jo priėmimo momentas tikrai nėra savaiminis, jis reikalauja pasiruošimo ir pastangų, yra gana komplikuotas. Kita vertus, tyrinėjamos glosolalijos – nesuprantama kalba, sudaryta iš nepažįstamų ženklų, kurie nėra skirti įprastoms komunikacijos formoms organizuoti. Ar gali tokiu atveju būti įprastas šio reiškinio pateikimas meno leksikonu? Gal ir ne. Apie sudėtingus reiškinius kalbėti paprastai tikrai nėra paprasta. Ir, žinoma, pirmiausia reikia to norėti.
***
Jastrumskytė gimė 1975 m. Skaudvilėje, Tauragės rajone. Ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir Amerikos sinestezijos asociacijos narė. Šiaulių universitete 2001 m. Jastrumskytė įgijo menotyros magistro kvalifikacinį laipsnį, 2011 m. VDA apgynė daktaro disertaciją „Sinestezijos fenomeno konceptualūs virsmai XIX–XX a. Vakarų meno teorijoje ir praktikoje. Kritinė analizė“. Autorė stažavosi Belgijoje, Gento universitete. Dėstė VDA Telšių fakultete, Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete. Šiuo metu yra Lietuvos Kultūros Tyrimų instituto mokslo darbuotoja. Jos mokslo tyrimų sritys: sinestezija, Lietuvos kultūra ir menas, estetika ir meno filosofija, kultūrologija, lyginamieji kultūros ir meno tyrimai bei vizualioji kultūra. Jastrumskytė jau daugiau nei dvidešimt metų dalyvauja meniniuose projektuose, grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, aktyviai rengia savo asmeninės kūrybos pristatymus, publikuoja straipsnius.
