Dailėraštis

Dailėtyrininkė Ieva Baublytė

Nuotraukoje: E. Radvensko ir E. Ivanausko parodos „Laiko asimetrija” fragmentas.

Per kelias savaites miestas atrodo tiesiog apsivertė aukštyn kojomis – kaip, beje, ir pati galerija, nuo paskutinio karto (maždaug prieš metus), kai buvau į ją užsukusi anksčiau. Gal todėl šioje parodoje buvau du kartus: pirmąjį mėnesio pradžioje – kai dangaus pilkumas, atrodo, pratęsė Ivanausko juodai baltus peizažus iš ciklo „Dislokacijos“, antrąjį prieš porą dienų – kai akį jau džiugino saulė ir nuo Radvensko akmeninių kubų iš ciklo „Refleksijos“ krintantys šilti šešėliai.

Vos pravėrus galerijos duris, pirmiausia akys užkliuvo ne už juodų monumentalių, katiniškų Radvensko skulptūros „Sutramdyti instinktai“ (2015) kojų, o iškart žybtelėjo po jomis – į turkio spalvos didžiulę stačiakampę plytelių mozaiką. Juk čia galėtų būti dar vienos „Kultūringos grindys“! Tapytoja Eglė Ridikaitė dar visai neseniai tokias matavo, purškė ir, perkėlusi jų atvaizdus ant drobės, per keturis metus sukaupė 23 kūrinių ciklą. Grindys – tikras šios galerijos lobis! Tikiuosi, bent artimiausiu metu niekam nekils mintis jų kaip nors paslėpti ar keisti, juk tai – autentiškas miesto istorijos sluoksnis.

Pasigrožėjusi grindimis, artėjau prie kūrinių, bet tik šast ir išvydau tapytoją, asambliažų kūrėją Valentiną Antanavičių, kantriai besižvalgantį po parodą. Visai taip, kaip užlipęs stačiais akmeniniais VDA laiptais į trečią aukštą beveik kasdien ten skaito vis naują kultūrinę spaudą. O jei jau yra Antanavičius, kaip neprisiminti žmogaus, su kuriuo jis jaunystėje žaisdavo badmintoną – poeto, menotyrininko Alfonso Andriuškevičiaus. Ką A.A. pasakytų apie šią parodą, nors dar įdomiau, ką apie ją parašytų?

E. Ivanauskas, fotografija iš ciklo „Dislokacijos“ (2014–2016).

Vaikščiodama tarp kūrinių, tarp kolonų, kitų lankytojų, tarp bėgančio ir sustingusio laiko, vis galvojau apie erdves ir daiktus (pa)lydinčias istorijas. Istorijas, įstrigusias atmintyje, – šiek tiek nutolusias nuo realybės, netikslias, kartais, nors turbūt dažnai, gerokai pagražintas, hiperbolizuotas, – legendas, kurių nerasime parodos aprašyme. Jas atsinešame iš savo patirties sluoksnių. Tie sluoksniai, kaip ir ši paroda, lukštenosi po truputį – tarpais.

„Apie tarpus tarpe“ esė rinktinėje „Rašymas dūmais“ A. A. rašė: „Tarpas, manau, neturi substancialios formos. Pirmiausia, aišku, todėl, kad jis – ir erdvės, ir laiko reiškinys. O visi žinome, kaip sunku subrukti ir laiką, ir erdvę į tą pačią formą“. Autorius toliau siūlo juos atskirti ir „laikinius tarpus“ padalina į trumpus ir ilgus, o erdvinius į plačius ir siaurus. Pradėkime nuo laiko. Trumpam užsukus į parodą, tikrai nekiltų mintis, jog abu menininkai viename laike ir vietoje greičiausiai susitinka nuolat. Būdami kraštiečiai (apie tai parodą pristatančiame tekste kažkodėl neužsimenama), vos kelios savaitės iki šios parodos starto, per Pasaulinę kultūros dieną, Panevėžio Muzikiniame teatre buvo apdovanoti Panevėžio kultūros ir meno premijomis. Greičiausiai susikirtimų yra ir daugiau.

E. Radvenskas, „Viena dėžė kultūros” (2015, 31x29x30), mišri technika.

Tuo tarpu menininkų kūriniai, nors ir atsidūrę vienoje galerijos erdvėje, apie laiką kalba skirtingai. Ivanausko didelio formato fotografijos iš ciklo „Dislokacijos“ nukelia prie atrodytų nežemiškos kilmės uolienų, be menkiausio kultūros pėdsako. Čia bekraštės monochrominės tolumos tiesiog išsisklaido kaip dūmas, o sueižėję kieto akmens paviršiai pirmame plane verčia spėlioti apie jų atsiradimo kilmę. Menininkas viename interviu apibūdina šiuos vaizdus kaip miesto žmogaus kasdienybės dykumas, nes tai – redaguoti priartinto asfalto fragmentai. Kūrinių pavadinimai: vaizdų vietos koordinatės ir fotografavimo laikas žymi tikslų praeities tarpą, jį tarsi dokumentuoja. Asfalto įtrūkimai tose vietose dabar jau pasikeitę, o žvelgdami į juos parodoje neabejotinai kuriame savo interpretacijas. Taip praeitis ir esama tikrovė persidengia.

O keramiko Radvensko erdviniai skulptūriniai objektai parodoje kalba kaip tvarūs laiko lydiniai. Juose susijungia menininko vaizduotė, techninės žinios ir kultūrinė patirtis. Pasikartojanti kubo – dėžės kūrinių forma nukreipia visą dėmesį į jų idėją, į kurią nurodo lakoniški pavadinimai: „Santechniko košmaras“, „Viena dėžė kultūros“, „Sąmoningas suvaržymas“. Bet įdomiausia, kad kiekviename objekte, kaip ir asfalte, nesunku pastebėti didžiulę įvairovę skirtingų įtrūkimų, atskilimų, (ne)susijungimų. Būtent jie man čia atrodo svarbiausi. Tai jie – tikrieji autentiškos būties liudytojai.