Danguolė Ruškienė
Nuotraukoje: Andrius Erminas. „Kūnas“ (fragmentas), 2018.
Jų kūrinius, apjungusios į potemes (Mitai ir tikrovė; Spalva ir šviesa; Ne_fiksuojanti laikmena; Įkūnyta atmintis; Užmarštis) ir sudariusios net aštuonias kolekcijas, kuratorės Rita Mikučionytė, Nijolė Nevčesauskienė ir Evelina Januškaitė-Krupavičė pristatė jas skirtingose ekspozicinėse erdvėse Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir Klaipėdoje. Kaip ir anksčiau, šio, kas keturi metai organizuojamo meno renginio misija – pristatyti šiuolaikinę, pastarųjų kelerių metų Lietuvos menininkų kūrybą, didinti jos žinomumą, prieinamumą, telkti ir skatinti profesionalius dailininkus ir dailėtyrininkus Lietuvos kultūros plėtrai, raidos tendencijų analizei ir visuomenės sampratos apie profesionalųjį meną ugdymui.
Viena didžiausių šiųmetės kvadrienalės parodų „Įkūnyta atmintis“ daugiau nei tris savaites vyko Klaipėdoje. Užėmę visas KKKC Parodų rūmų sales, 23 šios parodos menininkai (Eglė Ganda Bogdanienė, Nerijus Erminas, Andrius Erminas, Jurgita Gerlikaitė, Zita Inčirauskienė, Aistė Jančiūtė, Danutė Jazgevičiūtė, Oksana Judakova, Dalia Juodakytė, Daiva Gudelytė, Agnė Kondrataitė, Remigijus Kriukas, Andrius Kviliūnas, Petras Lincevičius, Rimantas Milkintas, Auksė Petrulienė, Paulius Rainys, Rūta Šipalytė, Indrė Stulgaitė, Dalia Truskaitė, Eglė Ulčickaitė, Greta Grendaitė ir Tomas Vosylius) pateikė savo pastarųjų metų kūrinius, kuriuose kiekvienas bandė surasti asmeninio santykio su atminties fenomenu poziciją ir išraiškos formą. Kaip šios parodos koncepciją apibūdino jos kuratorė E. Januškaitė-Krupavičė, šioje parodoje buvo siekiama pristatyti kūrinius, geriausiai atitinkančius atminties idėją, kuri taip pat yra susijusi su kūniškumu, faktūriškumu. Tas kūnas nėra tiesiogiai išreiškiamas, tačiau kiekvienas čia gali atrasti savo asmeninę giją.
Dalia Truskaitė, „Uždengti“, 2016.
Atmintis negali išvengti praeities, jai neįmanoma izoliuotis nei nuo sociumo, nei nuo asmeninės istorijos. Kokia ji universali bebūtų, visuomet susiformuoja kaip atskiro individo ir visos visuomenės praeities įvykių išdava. Todėl bendra atmintis, kurioje tiesiogiai neteko dalyvauti, paprastai prisiimama laisvanoriškai, kaip bekompromisis ir savaime suprantamas dalykas. Visai kas kita istorija, kurios dalimi jau esame tapę, kurios susiformavimo laike egzistuojame, kurią atsimename ne iš pasakojimų ar vadovėlių, o iš savo asmeninių patirčių ir jų šaltinių. Būtent ši atmintis, skirtingai nei anoji, veikiama nuolatinės kaitos. Keičiantis mums patiems, varijuojant iš aplinkos gaunamai informacijai. Todėl ji yra žymiai atviresnė korekcijoms ir talpesnė subjektyvioms mintims. Ta atmintis tampriai susijusi su asmeniniu, ne tik patirtu, bet ir patiriamu laiku. Būtent iš tokių atskirų asmeninių laikų ir individualių patirčių dėliojama kolektyvinė atmintis, bendra istorija. Įvairi, kaip mozaika, skirtingų spalvų, skirtingo aštrumo kampų, kreivų ar lygių briaunų. Kiekviena atskirai lyg ir neturinti ypatingos vertės, bet reikšminga ir būtina, kad gauti baigtinį rezultatą – išsamų istorijos-atminties paveikslą.
Oksana Judakova, „Samantonių drobulė“, 2016.
Susitelkimas į bendro pobūdžio patirtis, atsirėmimas į praeitį ir kartu ryšio su dabar išgyvenamu laiku paieškos taikliai atsiskleidžia D. Truskaitės beveik perregimos ir akivaizdžiai pažeidžiamos paslapties žinutę nešančiame kūrinyje („Uždengti“, 2016). Taip pat ir O. Judakovos savęs suvokimas tampriai siejamas su nūdienio gyvenimo kontekstu – kraštu, kuriame ji ne gimė, bet užaugo ir kuriame po beveik dešimties metų pertraukos sugrįžo gyventi vėl. Ieškodama savo identiteto, ji taip pat renkasi praeitį, tačiau ne prigimtinės, bet tos tautos, kurios dalimi tapo jau po gimimo. Jos drobulės – chrestomatinėmis tapusios lietuvių vertybės, savotiški sutartiniai tapatybės ženklai, su kuriomis autorės autoportretas sudaro praktiškai nedalomą visumą („Samantonių drobulė. Autoportretas“, 2016). G. Grendaitė ir T. Vosylius į parodinę erdvę įaugina praeito gyvenimo ir šiandieninės autorių pozicijos citatas („Kūno tęsiniai I“, 2017). Akivaizdu, kad laiko pažeisti ir nostalgija apžėlę objektai yra pasirengę atvirai komunikacijai su konservatyviomis ir gan griežtomis nūdienio gyvenimo apraiškomis. Tokiu būdu ši suasmeninta vieša erdvė tampa sklandų dialogą tarp praeities ir dabarties saugančiu lauku. Apie tai, ką yra grėsmė negrįžtamai prarasti, atsakomybę ir pareigą kalba A. Petrulienė. Jos fotografijose – piešinius laikantys medžių gynimo akcijos dalyviai („Pyktis ir protestas. Pokytis“, 2018). Menininkė teigia, kad jai piešinys čia yra žymiai daugiau nei pripieštas popieriaus lakštas. Ji į savo piešinį įsikimba kaip į tiesą ir tik vėliau pastebi, kad jos tiesa yra užkrečiama, aplinkui buriasi bendraminčiai. Ši itin aktuali tema nuo asmeninės nuomonės ir skausmingų patirčių sklandžiai plėtojama iki kolektyvinės deklaracijos, sukuriant stiprią vienybės dvasią ir taip ištransliuojant užaštrintą savo poziciją.
Greta Grendaitė ir Tomas Vosylius „Kūno tęsiniai I“, 2017.
Analogiška kryptimi, iš subjektyvių pastebėjimų į objektyvią tiesą, konstruojamas A. Jančiūtės meninis veiksmas. Du metus trukusio tyrimo metu sukurtoje laboratorijoje „Svoris“ autorė gilinasi į asmeninių išgyvenimų ir mokslinių faktų santykį. Anot menininkės, žaisdama su patvirtintais moksliniais faktais ir subjektyviais išgyvenimais, ji ieško netikėtų jungčių, kurios mokslinius faktus paverstų poezija, o individualius išgyvenimus – mokslu („Svoris Nr. 1“, 2018). Taip ji inicijuoja savotiškus mainus tarp pagrįstų, neginčytinų faktų ir individualių jausenų. Kas atsitinka šių mainų metu, kai paaiškėja, kad įkyrios minties svoris beveik tapatus žmogaus smegenų svoriui? Tai – subtili, ar drastiška atminties korekcija? Panašių sprendimų šiai temai plėtoti imasi ir D. Juodakytė. Ji pasitelkia dvi į jogos meditaciją pasinėrusias figūras. Viena iš jų – spontaniškai, ekspresyviai nutapytas darbas (Dovydas Tyla. „Auksinis medituojantis jogas“, 2017), sukurtas autorės išgalvoto asmens Dovydo Tylos, besireiškiančio taip, kaip, pasak autorės, nedrįsta reikštis ji pati. Šiame darbe užkoduojamas instinktyvus žmogaus pradas, kur dominuoja emocijos, geismai ir pan. Kita figūra – techniškai įvaldytas žmogaus vaizdavimo būdas („Medituojantis jogas“, 2017). Pastaroji įkūnija tobulybę, protą ir aiškumą. Sugretindama du šiuos kūrinius autorė suformuluoja labai konkretų klausimą – „kas yra arčiau žmogaus prigimties – instinktai ar tobulybės siekimas?“. Ar įmanomas vienareikšmis atsakymas, teks nuspręsti patiems. Kiek kitokių, bet idėjiniu lygmeniu panašių strategijų imasi R. Kriukas. Stiklo menininkas, pasirinkęs jam įprastą, tobulai įvaldytą medžiagą iš jos išgauna plieno tvirtumo faktūrą, provokuojančią glotnios kaip veidrodis geležies skambesiu („Išlikimas“, 2016). Bet tai tik iliuzija. Šiame kūrinyje užkoduota dviprasmiška žinutė – tai, kas atrodo tvirta, nebūtinai yra stabilu ir negarantuoja, kad bus ilgaamžiška, todėl gali subyrėti akimirksniu. Ne išimtis ir būtis. Kliūčių karuselę aplink koloną parodų salėje dėlioja R. Milkintas („Nėra laiko“, 2017). Tai vėl gi erdvės, pajungtos bendram kūrinio konstruktui, padiktuotas sprendimas. Šie ratu surikiuoti fiziniai barjerai – akivaizdus trikdis judėti. Jie tampa prievartine priemone mažinti greitį, neskubėti ir taip atrasti daugiau laiko sau ir savo veiksmams. Tai tarsi greičio mažinimo kalneliai (kitaip – gulintys policininkai), kurie skirti sudrausminti vairuotojus pavojingose kelio vietose. Akivaizdu, kad savidrausminimo priemonės, priverčiančios stabtelti, ar bent jau sumažinti tempą kartais gali tapti labai aktualiomis kiekvienam.
Zita Inčirauskienė, „Mano senelio maniška“, 2015.
Dar intymesnis santykis su tema, patirtu bei patiriamu laiku užsimezga E. Gandos Bogdanienės darbuose („Antra oda II“, 2019). Muziejines dėžes primenančiuose ekspoziciniuose rėmuose – nuo žmogaus kūno nuimtos veltinės formos, tarsi antra oda, ar storas prisiminimų sluoksnis. Tačiau, skirtingai nei iš pirmosios, iš šios odos jam paliekama galimybė išsinerti. Žemiau veltinių-odos-atminties fragmentų autorė pateikia kūrybinio vyksmo, kurio metu velia vilną ant savo bičiulių kūnų, dokumentaciją. Performatyvų procesą galima stebėti ir video įraše. Visa tai kuria įspūdį, kad meninis vyksmas turi reikalingus svarbaus ir tikro įvykio įrodymus, kad tai – ne suklastota, bet autentiška realybė ir kad visa tai, ką teigia autorė, yra įmanoma. Kūną, kaip centrinę temą kalbant apie atmintį, pasirenka ir A. Erminas („Kūnai“, 2018). Jo iš tirštų prisiminimų masės išlietos kietos kaip šalmai kepurės tampa tikrai ne jaukiais žmogaus galvos apdangalais, kuriuose būtų kaupiamas šiltas praeities prisiminimas. Akivaizdu, kad tokia našta taptų bet kam nepageidautina. Ar tai nereiškia, kad jo, kaip ir E. Gandos Bogdanienės, atminties apvalkalas yra pernelyg nepatogus kasdieniam dėvėjimui ir todėl atskiriamas nuo žmogaus kaip trukdis? Tiesioginį ryšį su kūnu, remiantis į klasikines jo vaizdavimo formas, pasirenka A. Kondrataitė (Iš ciklo „Mes“, 2018). Jos biustuose – anonimai, aptraukti klampių, nuolatinei kaitai paslankių praeities ir dabarties sankaupų. Jie neturi veidų, neturi individualių bruožų, visiškai praradę atpažįstamumą. Tai – abstraktūs asmenybės simboliai, užvilkti išorinio poveikio apvalkalu, besiformuojančiu iš realių ir išgalvotų faktų, susilydžiusių į nedalomą atminties sąvoka.
Danutė Jazgevičiūtė, „Neišsiųsti laiškai“, 2016.
Žymiai arčiau lyrikos atsiduria D. Jazgevičiūtės laiškai („Neišsiųsti laiškai“, 2016). Iliustratyvus kūrinys gan tiesmukai nukreipia į prisiminimus. Laikus, kai turėjome ir mokėjome laukti laiškų. Kai naujienos mums buvo ne brukamos nepertraukiamu srautu, bet geidžiamos ir branginamos. Autorė kalba apie laiškus, žinias, kurie taip ir nepasiekė adresato. Kurie buvo rašomi, bet neišsiunčiami ir kurie nugulė ne į adresato, o į juos rašiusio atmintį. Panašiai elgiasi Z. Inčirauskienė. Preciziškai sulankstytų vyriškų marškinių blokai stipriai suveržti varžtais („Mano senelio maniška“, 2015). Balti marškiniai žadina nostalgiją, kadais patirtus jausmus, troškimą prisiliesti prie to, kas buvo ypač artima. Tai dar labiau sustiprėja perskaičius tekstų nuotrupas marškinių viduje. Bet galimybės susipažinti su visu tekstu, kaip ir sugrįžti į praeitį nėra. Praeities faktas neleidžia atsagstyti marškinių ir perskaityti mintis iki galo, kaip ir neleidžia pakeisti dabartinę judėjimo kryptį ir pasukti atgal. Efemeriškas, skaidrios būties akmenimis nužymėtas I. Stulgaitės prisiminimų takas („Atmintis“, 2018). Autorė tarsi teigia, kad patrauklūs atminties ženklai bet kada gali ištirpti, išnykti, taip sunaikinant vienintelę galimybę nenuklysti.
Rūta Šipalytė, „Mieste“, 2018.
Įprastai atminties koliažus iš atskirų praeities fragmentų – susmulkintos vaizdo dokumentacijos dėlioja J. Gerlikaitė („Memorabilia. Įrašyti į atmintį“, I, II, III, 2019). Pernelyg nuo patikrintų raiškos schemų nenutolsta ir P. Lincevičius (Be pavadinimo, 2016), vaizduodamas skaudžiai gruoblėtą akmeninį paviršių, kuris, tikėtina, savyje sintetina negatyviąsias žmogaus patirtis. Prisiminimų kolekcijas pergrupuoja ir į atminties „stalčiukus“ kruopščiai dėlioja D. Gudelytė („Pasikeitimų kalendorius I-IV“, 2017). Originalesnių prasmių įspūdį ir didesnį netikėtumo momentą pasiūlo videomenininkas A. Kviliūnas. Kontrastingas mintis suponuojantis siurrealistiškas jo video darbas („Genesis“, 2018) intriguoja šabloninės kasdienybės, tautinių ženklų ir masinės kultūros kratiniu, kur buitiniai elementai persipina su veik ritualiniais tapusiais veiksmais, sėkmingai išblukindami ribas tarp tikro ir įsivaizduojamo, apčiuopiamo ir menamo. Į pramoginio pobūdžio erdvę, realybę keisdama savotiška žaidimų plokštuma su simboliškomis miesto figūrėlėmis, nukelia R. Šipalytė („Mieste“, 2018). Jos atsiminimų laukas gali varijuoti be pabaigos, kaip stalo žaidimas, jeigu jam būtų sukuriamos vis kitos taisyklės.
Andrius Kviliūnas, „Genesis“, 2018.
Ir pabaigai – apie artimos ir tolimos praeities kolekcionavimą, kai atmintis formuojasi ne tik iš tiesioginių asmeninės ir kolektyvinės patirties lydinių, bet ir skirtingo gylio prisiminimų. Tada apmąstymai apie įvykusius faktus, buvusius kažkieno tiesiogiai patirtiniu momentu, sąmoningai ar nesąmoningai fiksuojami, įsirašo į atmintį ir taip sluoksnis po sluoksnio nugula į asmeninį atminties archyvą. Ko gero, ši netiesiogiai pažinta patirtis ilgainiui taps prisiminimu apie prisiminimą, arba prisiminimu apie išgyventą laiką, vertinant svetimą prisiminimą. Kelios iš tokių atminties transformacijų sutinkamos ir parodos autorių kūriniuose. N. Erminas savo siurrealius siužetus, kaip jau būdinga šiam menininkui, kuria perkonstruodamas praeities kasdienybės reliktus. Jo subjektyviose istorijose pseudokrištolinis sietynas pakimba virš žemės lopinėlį primenančio aptakaus parketo fragmento, stebėtinai lengvai išdilusio nuo masyvių akmenų intarpų („Svečiai“, 2018). Šio menininko pasakojimą toliau sėkmingai nuo nūdienės tikrovės į pasąmonę stumia ir kiti erdvėje instaliuoti suobjektyvizuoti, bet su konkrečiu istoriniu tarpsniu ryšį išlaikantys objektai. Taip autoriaus kuriama situacija tampa daugiasluoksniu atminties liudijimu. Konkrečias nuorodas į dar gilesnę praeitį, grįstas asmenine patirtimi, pasiūlo E. Ulčinskaitė. Jau kuris laikas autorės kolekcionuojama vizualizuota išorinės atminties kartoteka grindžiama ne tik tiesiogiai jos išgyvenamo laiko patirtimi, bet ir įspūdžiais, kaupiamais kontaktuojant su praeityje aktyvų vyksmą organizavusiomis erdvėmis („Valgykla“, 2018; „Pfaff“, 2016). Buvusių, bet tiesiogiai nepatirtų įvykių kolekciją, išeinant iš kolektyvinės patirties į asmeninę galėtų užbaigti P. Rainys. Jo prieštaringus jausmus inspiruojantis kūrinys – kruopščiai medinėje dėžėje saugoma stiklinė aviacinė bomba („Trapi laisvė“, 2017). Trapus sprogmens korpusas įpareigoja su juo elgtis itin atsargiai. Ir tai nėra vienintelis kūrinys, akivaizdžiai parodantis kaip arti praeities gali atsidurti ne tik dabartis, bet ir ateitis.
Paulius Rainys, „Trapi laisvė“, 2017.
Menininkų pateikti įvairialypiai ir daugiaprasmiai prisiminimų į(si)kūnijimo modeliai, nusakantys atminties turinį, gerokai pakoreguoja įprastą jos sąvoką. Čia atminties ribos išsiplečia nuo tolimo, tiesiogiai nepatirto laiko, jo įkvėptų individualių vaizdinių iki sąlyčio su ateitimi, praeities kartų išgyventomis ir šiandien aktualumo neprarandančiomis temomis. O tai jau sąmoningos atsakomybės teritorija, įsipareigojimas ne tik prieš savo, bet ir prieš būsimą laiką. Taip, atmintis yra gyvas organizmas. Kaip teigia ir parodos kuratorės, ji kaskart perkuriama. Ji abipusio priklausomumo ryšiais sietina su istorija, sociumu ir kiekvienu iš mūsų. Ji nuolatiniame vyksme. Todėl šįkart buvo siekiama konstatuoti dinamišką jos prigimtį, išryškinant paslankius kontūrus, akcentuojant iškylančias ir nugrimztančias subjektyvias dominantes. Akivaizdu, kad disputas buvo vaisingas.
