Dailėraštis

Istorikė Rūta Paitian

Nuotraukoje: Audrius ir Rapolas Gražiai. Andriaus Miežio nuotrauka.

Pastarosios formų yra daug. Vienos jų nuglunda drobėje, kitos – dainoje, spektaklyje ar performanse. Svarbu, kad visapusiškai būtų pasineriama į vykdomą veiklą, nebijant rizikuoti, kartais galbūt renkantis nebūtinai patogius sprendimus, tobulėjant ir siekiant geriausio rezultato, bet svarbiausia – tai turi būti daroma su malonumu.

Susipažinkite, jums prieš akis dviejų skirtingų kartų kūrėjai, vienijami meilės vaizduojamam menui, muzikai ir savo šaliai, o taip pat siejami tvirtu giminystės ryšiu – Audrius ir Rapolas Gražiai.

Du talentingi menininkai, tėvas ir sūnus. Vienas jų – Audrius Gražys – žinomas tapytojas. Savo idėjas, potyrius ir kūrybinius užmojus išreiškia ne tik drobėje, bet ir kitomis formomis. Nuo teptuko iki vaikiškų žaisliukų, nuo abstrakcijos iki scenografijos. Kaip kad dažnai nutinka menininkų šeimose, Audrius savo kūrybinę ugnelę perdavė sūnui, Rapolui – muzikinių instrumentų ir prekinio ženklo „Lava Drops“ kūrėjui, savo vienetinėmis ir unikalaus dizaino gitaromis garsinančio Lietuvą toli už jos ribų. Du darbštūs kūrėjai, entuziastingai žvelgiantys į gyvenimą, žinantys, ko iš jo nori. Šiuolaikiškas požiūris, mokėjimas įsisavinti naujas tendencijas, pritaikyti nūdienos laikams bei kryptingas užsibrėžtų tikslų siekimas negali nežavėti. Tendencingas tėvo ir sūnaus tandemas savo pavyzdžiu gali įkvėpti tiek esamąsias, tiek ir būsimąsias menininkų kartas.

Rapolai, papasakok apie savo vaikystę. Kaip ir kada gimė meilė menui? Ar tai, kad gimei menininkų šeimoje tam tikra prasme įpareigojo sukti į dizainą ar įvyko natūraliai?

Rapolas: „Kadangi gimiau ir užaugau apsuptas visos menininkų šeimos, menas ir kūryba tiesiog buvo neišvengiamas procesas, supantis mane kiekvieną dieną. Nuo pat pirmų metų jau paišiau. Abstrakcija tuo metu užėmė pagrindinį vaidmenį. Prisimenu, kad, būdamas vos kelerių metų, kartu su tėčiu surengėme pirmąją mano parodą. Dabar tai tikrai malonu prisiminti. Dizainas tapo mano tvirtu pasirinkimu baigiant mokyklą ir galvojant, kur norėčiau tęsti savo ateitį. Kadangi tradicinius menus jau buvau išbandęs vaikystėje ir tai jau man buvo kaip įgimtas dalykas, norėjau save išbandyti plotmėje, kuri apima šiuolaikines technologijas bei tiesiogiai siejasi su kasdiene žmogaus veikla, daro jam įtaką. Nuo mažens konstruodavau visokius daiktus, gal tai pasąmonėje ir įstrigo? Stodamas į Vilniaus dailės akademiją kitų variantų neturėjau, tai buvo vienintelis mano pasirinkimas.“

Audriaus ir Rapolo pirmosios parodos brošiūra.

Ar tėvai kaip nors kreipė meno link, o galbūt priešingai, tikėjosi, kad pasirinksi tiksliųjų mokslų kryptį?

Rapolas: „Kiek atsimenu, tėvai nespaudė manęs būti menininku. Manau, priešingai, kaip ir dauguma tėvų norėjo, jog turėčiau kažkokią aiškią specialybę. Kadangi tėtis tapytojas, mama aktorė, seneliai tapytojai, grafikai bei aktoriai, visi manė, jog pagaliau jauniausias šeimos narys bus kiek pragmatiškesnis. Nors patys nejučiom vedė link to, kad kūryba tapo neatsiejama kiekvienos dienos dalis. Gyvendamas tokioje terpėje nelabai gali nuo jos nutolti, tad nejučia dizaino kryptis man tapo tarpine profesija tarp meno, verslo ir technologijos.“

Audrius: „Rapolas augo menininkų šeimoje. Specialiai jo nekreipėme, jis turėjo visus įmanomus pasirinkimus, bet augo meno terpėje. Rapolo mama – aktorė Monika Bičiūnaitė. Seneliai iš mamos pusės – grafikė Jūratė Stauskaitė ir tapytojas Rimas Bičiūnas. Mane kasdien matydavo tapantį. Kai jam buvo treji, kartu padarėme pirmąją parodą. Aplinka jam negalėjo nedaryti įtakos. Rapolas tikslesnis ir konkretesnis – jo profesija, daiktų dizainas, reikalauja ne tik meninių, bet ir labai tikslių loginių ir matematinių savybių. Jis tai puikiai įrodė, sujungdamas dizainą, technologijas ir muziką.“

Audrius ir Rapolas Gražiai. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Rapolai, iš esmės, su tavo kūryba susidūriau Lietuvoje viešėjusio Jack White‘o dėka. Gal gali apie savo veiklą papasakoti plačiau? Kaip gimė gitarų gamyba?

Rapolas: „Muzika mane lydėjo nuo pat mažų dienų. Su tėčiu klausydavomės grupių „Queen“, „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“. Šiose grupėse visad figūravo gitara kaip pagrindinis instrumentas. Nuo 14 metų pats pradėjau mokytis groti gitara. Iki dabar gitara yra neatsiejamas mano laisvalaikio įrankis, padedantis atsipalaiduoti, susikaupti, įkvepiantis naujiems projektams. Baigiant Produkto dizaino bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, man į galvą šovė mintis sukurti savo gitarą. Kadangi pats grojau, turėjau sukaupęs nemažai žinių šioje srityje. Magistro studijų metu išvysčiau didžiąją dalį kolekcijos. Nuo to laiko iki dabar muzikinių instrumentų kūrimas ir „Lava Drops“ ženklas tapo pagrindine mano veikla, kuri neatsieja dizaino nuo muzikos. „Lava Drops“ pagrindinė gitarų idėja yra inspiruoti kitus žmones kurti. Semiuosi įkvėpimo iš gamtos, nes tikiu, jog gamtos formos niekada nebūna tokios pačios, jos visad kinta, tad tai bandau perteikti ir savo kuriamuose instrumentuose. Naudoju tik natūralias, dažnai labai retas medžiagas, taip stengiuosi priartinti žmogų prie gamtos per muzikinį ir funkcionalų dizaino kūrinį. Vis ieškau naujų medžiagų, jų apdirbimo ir pateikimo technologijų. Įdomiausia tai, jog kiekviena medžiaga turi savitą skambesį, derinant skirtingas medžiagas gauname vis kitą galutinį rezultatą, kuris niekad nenuvilia. Mano kuriami kūriniai ne tik profesionalūs įrankiai ir instrumentai, matau juos daugiau kaip funkcionalius dizaino objektus.“

Rapolas Gražys vaikystėje. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Tavo gitaromis naudojasi ne viena muzikos pasaulio legenda, nuo Andriaus Mamontovo iki Jack White. Jos yra vienetinės ir unikalios. Kaip gimė sumanymas sukurti ir padovanoti Jack White‘ui gitarą? Pagal kokius kriterijus atsirenki kaip turėtų atrodyti galutinis gitaros variantas?

Rapolas: „Sukurti Jack White'ui gitarą pasiūlė ir užsakė jo koncerto Lietuvoje organizatoriai – „8 Days A Week“ agentūra. Instrumentą, kuris simbolizuotų jo asmenybę, autentiškumą ir, žinoma, primintų apie Lietuvą. Žmogui, kuris padarė įtaką daugeliui grupių, kurio energija trykšta per visus kampus. Jau nekalbu apie 12 „Grammy“ statulėlių, vinilų leidybos kompaniją, aktoriaus karjerą ir t.t. Nuostabus ir itin įtraukiantis procesas – kurti muzikos instrumentą žmogui, kurio klauso visas pasaulis. Stebi, kaip jis juda scenoje, kas svarbu jo gyvenimo filosofijoje, kokios detalės jį supa, kokią aplinką jis susikuria aplink save, kaip dirba jo komanda, kaip jis savo asmenybę iškomunikuoja per muziką, kaip jis laiko instrumentą, kaip jis juo groja. Visa tai padiktuoja galutinį instrumento dizainą ir skambesį. Šiuo metu „Lava Drop JW III“ yra įtrauktas į „Lava Drops“ produkcijos liniją.“

Audrius ir Rapolas Gražiai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vieni dailininkai kurdami mėgsta muzikinį foną, kitiems – reikia tylos ir ramybės. Ar klausote muzikos kurdami? Jei taip, kokius jos žanrus renkatės? Ar klausomos muzikos žanras daro įtaką būsimam darbui?

Audrius: „Esu melomanas, kuriu klausydamasis muzikos. Ilsiuosi klausydamasis muzikos. Esu sukūręs ne vieną projektą kartu su muzikantais. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad muzika man yra neatsiejama mano gyvenimo ir kūrybos dalis. Labiausiai mane įkvepia džiazas. Esu iš tų žmonių, kurie turi rutiną. Rytas su muzika ir juoda kava. Kiekvieną šeštadienį papildau savo kolekciją nauja muzikos doze.“

Rapolas: „Muzika, žinoma, yra neatsiejamas įrankis kūryboje. Kad ir kaip bebūtų keista, bet kurdamas klausausi kuo monotoniškesnės muzikos, tai padeda susikoncentruoti, neblaško. Klausau lengvo džiazo, bliuzo su elektronikos ar rytietiškų prieskonių elementais. Tai – neblogas kūrybinis kokteilis. Vairuodamas, vaikščiodamas klausausi muzikos su kiek stipresniu skambesiu. Visgi, jei kuriu instrumentą kokiam muzikantui, kaip tam pačiam Jack White‘ui, klausau jo muzikos. Siekiu visapusiškai įsigilinti į asmenybę, kuri naudos instrumentą.“

Rapolas Gražys ir Jack White. Lalo Medina nuotr. MONOTONE, INC.

Kas jums yra kūryba ir iš kur semiatės įkvėpimo?

Audrius: „Kūryba yra mano komforto zona. Kūryba iš esmės yra bet kuri sritis, kurioje įgyvendini savo idėją: tapyba, scenografija, videomenas, gurmaniškas patiekalas... Kūrybai įkvepia pamatytas vaizdas, užuostas kvapas, išgirstas garsas.“

Rapolas: „Mane labiausiai įkvepia buvimas gamtoje. Iš jos natūralių formų ir dermės semiuosi įkvėpimo. Įkvėpimas dažnai ateina netikėtai: bendraujant su draugais, kolegomis, keliaujant. Stebint ir analizuojant aplinką ir žmogaus buitį. Aš manau, jog didžiausias įkvėpimas ateina tada, kai tvirtai pasiryžti kažką naujo sukurti. Tada pradedi analizuoti, rimtai prie to dirbti. Dizainas/menas yra atsakinga profesija. Idėją gali sukurti labai greitai, bet ją išvystyti iki galutinio rezultato – kartais trunka nemažai laiko.“

Audrius Gražys, „Atmintis kaip įskiepis“ (130x170; al., drobė; 2019 m.).

Kas yra įdomiausia, būnant menininku? Galbūt gebėjimas jautriau žvelgti į pasaulį padeda ir kitose, su menu tiesiogiai nesusijusiose srityse?

Audrius: „Sunku atsakyti į šį klausima, nes niekuomet nebuvau ne menininku. Gebėjimas jautriau žvelgti į pasaulį veikiau trukdo kitoms gyvenimo sritims nei padeda. Neretai aplinka reikalauja nejautrių sprendimo būdų.“

Vieni menininkai turi autoritetus, į kuriuos lygiuojasi, kiti – neturi arba jie dažnai keičiasi. Sakykite, o kas yra jūsų autoritetai?

Audrius: „Pirmasis autoritetas – mano šeima. Augau aktorių šeimoje, kurioje pasaulį pažinau per kūrybą. Tėtis – aktorius, režisierius, tapytojas, poetas, kolekcionierius. Kitos gyvenimo versijos neturėjau.“

Rapolas: „Mano autoritetai turbūt yra žmonės, kurie stipriai tikėjo savo idėjomis ir buvo pradininkai tam tikrų krypčių, kurios vėliau tapo ikoniškomis. Paminėsiu gal tik keletą, kurie man padarė tam tikrą įtaką ne tik pagal savo kuriamus kūrinius, bet ir kaip asmenybės: režisierius Stanley Kubrick, palyginus dar jaunas architektas Bjarke Ingels, dizaineris Dieter Rams, labai žavi visa Japonijos kultūra. Šeima taip pat yra autoritetas.“

Audrius Gražys. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka.

Audriau, daugiau laiko sukatės meno pasaulyje, tad galbūt galėtumėte plačiau pakomentuoti su kokiomis problemos, jūsų nuomone, susiduria menininkai Lietuvoje, lyginant su kitomis valstybėmis?

Audrius: „Problema – menininko prestižo stoka valstybiniu mastu. Įsišaknijusi nuomonė, kad menininkas turi daryti parodas, vesti renginius neatlygintinai, valstybinėse institucijose suformuoja neteisingą požiūrį į profesinį menininko statusą. Niekas neprašo taksisto pavežti dykai. Menininkams tai kasdienybė. Nors jie yra turi mokėti mokesčius valstybei kaip ir bet kuris kitas pilietis.“

Rapolai, kaip manai, ar pakankamai yra nušviečiama tavo pasirinkta studijų kryptis? Galbūt ji susiduria su kokiais nors nepelnytais stereotipais?

Rapolas: „Kalbant grynai apie dizaino profesiją ir studijas, reikia pasakyti, kad ši veikla pačioje Lietuvoje tik neseniai tapo vertinama ir verslo srityje. Be gero, inovatyvaus ar „šviežio“ produkto dizaino yra pakankamai sunku produktų verslui judėti į priekį ir užtarnauti pridėtinę vertę klientui. Tai tapo norma šių laikų kuriamiems produktams, kurie sprendžia kasdienę problemą – palengvina žmogaus buitį. Vis dėl to, dizainas labiau vertinamas užsienyje. Dizaino samprata apima ne vien tik kasdienių produktų kūrimą. Tai gali būti ir laisvos meninės formos profesija, apjungianti skulptūrą, instaliacijas, tarpdisciplininius menus. Aš šia linkme ir stengiuosi judėti.“

Rapolas Gražys. Nuotraukos autorius: Rytis Šeškaitis.

Koks jūsų santykis su kitomis kultūros sritimis? Gal lankotės spektakliuose, koncertuose, skaitote, muzikuojate?

Audrius: „Augau teatro užkulisiuose, važinėdavau į gastroles, aktoriai ir režisieriai nuolat lankydavosi mūsų namuose. Studijuodamas Kauno Stepo Žuko dailės technikume, lankiau dramos studiją. Esu prisiekęs džiazo ir moderniosios muzikos koncertų lankytojas.“

Rapolas: „Spektakliuose lankausi dažnai. Bent jau tikrai tuose, kuriuose vaidina mama aktorė Monika Bičiūnaitė. Knygas taip pat skaitau. Visos kultūros formos domina. Dažnai lankausi parodose, svečiuojantis užsienyje, visada stengiuosi nueiti į kokią modernaus meno, dizaino parodą. Na, o koncertai ir muzikavimas neatskiriama mano dalis. Scenoje ir didžiuosiuose Lietuvos festivaliuose teko groto ne kartą. Nuo tada, kai išmokau groti gitara, per visą šį laiką buvau subūręs ir grojęs įvairaus stiliaus grupėse, tokiose kaip: akustiniame gitarų duete „Duo“, „post“ eksperimentinio „folk“ grupėje „Sen Svaja“, bei instrumentinio „fusion jazz“ stiliaus grupėje „High Definition Music”, vėliau pats vienas rengdavau ir kartais teberengiu savo solinius pasirodymus su gitara.“

Audrius Gražys, „Šiaurės jūra“ (120x150; al.dr.; 2018).

Ar neaplanko mintys apie emigraciją? Ar yra tekę pagauti save mąstant, kad jei tai, ką darote Lietuvoje, darytumėte užsienyje, galbūt jau būtumėte žinomas pasauliniu lygmeniu?

Audrius: „Niekuomet negalvojau apie emigraciją. Studijuodamas akademijoje daug keliavau: Pamyras, Tian Šanis, Baikalas, ekstremalūs plaukimai baidarėmis Karelijoje, Vidurinė Azija – tai buvo didžiulis impulsas kūrybai. Dešimt metų praleidau Briuselyje ir Paryžiuje. Bet niekuomet nekilo noras ten pasilikti dėl to, kad ten yra „geriau ir šilčiau“. Emigracija visuomet turi savo kainą.“

Rapolas: „Vilnius kaip miestas yra puiki vieta ir, jei reikia, gali greitai pasiekti oro uostą. Daug keliauju pristatinėdamas savo kūrybą ir produktus. „Lava Drops“ instrumentai jau nemažai yra žinomi užsienio auditorijai. Pastarajai skiriamas pagrindinis dėmesys. Kartais šaltuoju metų periodu susimąstau apie trumpalaikį gyvenimą kur daugiau saulės ir žmonės labiau šypsosi. Galbūt gyvendamas kokioje Amerikoje ir sulaukčiau dar didesnio dėmesio, bet, manau, viskas priklauso nuo paties žmogaus energijos ir pastangų. Kartais galimybių būna labai daug, bet nemokame jų išnaudoti.“

Andriaus Gitaros fragmentas. LAVA.

Ar laikote save patriotais?

Rapolas: „Taip. Esu skautas – Vytis.“

Audrius: „Vėlgi neturėjau kito pasirinkimo – senelis buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas. Šeimoje lietuvybė buvo puoselėjama. Dalyvavau pirmajame steigiamojo Sąjūdžio suvažiavime Lietuvos mokslų akademijoje ir visuose mitinguose iki pat nepriklausomybės paskelbimo. Tai, tikriausiai, buvo vienintelis laikotarpis, kai kūryba atsidūrė antroje vietoje.“

Kokia yra juokingiausia situaciją, į kurią esate papuolę?

Rapolas: „Šiuo metu neatsimenu pačios juokingiausios.“

Audrius: „Negaliu išskirti vienos. Jos nutinka nuolat. Vienąsyk pakėliau kelis grafikos atspaudus nuo Briuselio blusturgio grindinio ir supratau, kad tai yra Rembranto grafikos lakštai, spausti nuo originalios klišės prieš šimtą metų. Kartą, kurdami erotikos projektą kartu su Egmontu Bžesku, pilną kainą sumokėjome prostitutei, kad galėtume ją fotografuoti, na, o kai ieškojau asilo galvos „Brėmeno muzikantų“ projektui – daug kas siūlė kreiptis į Seimą.“

Audrius Gražys. Iš fotografijų serijos „Portretai“, tapytojas Audrius Gražys. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka.

Kuris kūrybinis vaisius pats skaniausias? Kuriuo labiausiai didžiuojatės, džiaugiatės?

Audrius: „Pats maloniausias jausmas, kai su malonumu pasirašai po savo sukurtu darbu ir kitas rytas tavo požiūrio nepakeičia.“

Rapolas: „Prieš kelias savaites man gimė dukra. Tuo labiausiai didžiuojuosi. Iš kūrybos srities – turbūt visa derminga „Lava Drops“ instrumentų kolekcija ir su ja lydintys pasiekimai.“

Kaip reaguojate į kritiką, ar dažnai jos susilaukiate, o galbūt tenka ir kritikuoti pačiam?

Audrius: „Lietuvių menininkams nėra būdinga atvirai reikšti savo požiūrio kitų menininkų atžvilgiu. Vyrauja rafinuoto mandagumo kanonai. Norėtųsi dažnesnių kritinių diskusijų be baimės ką nors įžeisti ir įsižeisti.“

Rapolas: „Lietuvoje mus supa labai daug kritikos. Ypač tada, kai stengiesi sukurti ir parodyti kažką naujo. Kai daug keliauji, supranti, kad pasaulis yra atviras naujoms idėjoms ir jų pristatymui. Dažniausiai žmonės kurie kritikuoja, patys būna mažai matę pasaulio. Gal pavydi? Nesuvokia, jog gali būti ir kitaip negu jie įsivaizduoja? Kai bandai kurti kažką kitokio, nekasdienio, visad susiduri su kritika. Sveiką ir konstruktyvią kritiką visad priimu ir padarau išvadas. Aš pats kritikuoti nemėgstu. Neturiu tam laiko ir jo nenoriu gaišti. Labiau analizuoju, kodėl tuo metu įvyko taip, kaip įvyko. Juk dažnai esame veikiami tam tikrų aplinkos ar įvykių dėsnių. Aišku, jei kas klausia patarimo, mielai pasidalinu savo matymu, nuomone.“

Rapolas Gražys kartu su Steve Morse (Deep Purple).

Kaip reaguojate į pagyras? Požiūris į tai.

Audrius: „Bet kuriam žmogui pagyros visuomet malonu, tačiau, priklauso nuo to, kas jas sako ir kokiame kontekste. Bet kuriuo atveju esu griežtas savo kūrybos kritikas.“

Rapolas: „Neslėpsiu – malonu, kai apie tave ar tavo kūrybą atsiliepia teigiamai. Supranti, jog kai kuriems svarbu, ką tu darai. Tai padeda judėti į priekį. Aišku, tai nėra prioritetinis kūrybos šaltinis.“

Kuris priimtas sprendimas jūsų gyvenime buvo pats svarbiausias ir geriausias, nulėmęs tolimesnę jo kryptį?

Audrius: „Man atrodo, kad mano gyvenime viskas judėjo kryptingai ir be jokių dilemų. Todėl labai sunku įvardinti kažkokį radikalų apsisprendimą. Aš žinojau, kad noriu būti tapytoju ir juo tapau.“

Rapolas: „Pasiryžti sukurti savitą muzikos instrumentą. Nuo tada atsivėrė visa plotmė galimybių ir sričių, kur dar galėčiau save realizuoti – supratau, jog kūryba ir žmogaus galimybės išties yra beribės.“

Audrius Gražys, „Puzzle“ (125x80; žaisliukai,aksomas; 2017).

Kokiais patarimais galėtumėte pasidalinti su būsimaisiais menininkais, kryptingai judančiais į meno pasaulį, tačiau dar turinčiais abejonių ir dvejojančių, ar tikrai į jį sukti?

Audrius: „Būti pasiruošusiam, kad dažnai teks atsisakyti saugumo ir komforto.“

Rapolas: „Meno sričių yra tikrai daug. Meno sąvoka apjungia daugelį jų į vieną visumą. Tad meną galima pakreipti įvairiomis kryptimis. Svarbiausia – tikėti tuo, ką darai. Nemesti pasirinktos krypties suklupus pirmąjį kartą, nes tokių suklupimų bus daug. Jei giliai tiki, kad tai yra tai, kas tave patį džiugina kiekvieną kart tai darant, vadinasi – turi dėl to stengtis.“