Dailėtyrininkė Monika Valatkaitė
Nuotraukoje: Donara Manuk, „Autoportretas“ (2016; dr., al.; 50x40 cm).
Tarptautinės moters solidarumo dienos minėjimo aktualumas nuo kovo 8-osios iki dabar spėjo nugrimzti užmarštin, tarsi, tos dienos visai nebūtų buvę. Šią užmarštį tikslai iliustruoja tądien dovanotos skintos gėlės – tulpės, rožės, kas tik nori – senai yrančios kompostuose, o kai kurios gal net spėjusios reinkarnuotis. Priešingai moterims, veikiausiai ir atsikračiusioms dovanotomis gėlėmis, moters diena tęsiasi visus metus, be išimties kaip kovo 8-oji. Kitaip tariant, moteris mažų mažiausiai biologine apibrėžtimi lieka moterimi nepriklausomai nuo to, ar būtų puošmena, pasididžiavimas ant „pjedestalo“ kaip gėlė ant prekystalio gatvėje, ar apkalbama, diskriminuojama pūtų nerūšiuojamų „šiukšlių“ verpetuose.
Minėtos dienos proga sutelkti dėmesį į moterišku sąmoningumu filtruojamą gyvenimo daugiabriauniškumą pasiryžo kuratorės Austėja Mikuckytė-Mateikienė ir Diana Romanovska parodoje „Jos“, kuri šiuo metu veikia Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje. Lakoniškai abstraktų parodos pavadinimą sukonkretina kuratorių anotacijoje įvardijamas kolekcijos išeities taškas, tai – moters identiteto tematika iš subjektyvios perspektyvos. Tai reiškia, kad ne tik kolekcija yra sukonstruota kuratorių merginų, bet jai priklausantys darbai sukurti vien moteriškosios lyties atstovių, o tiksliau aštuonių tapytojų (turbūt nepakenktų pridurti, kad ir šio teksto autorė užtepa dar vieną subjektyvų moteriško suvokimo sluoksnį parodos atžvilgiu). Išrinktų autorių darbai atskleidžia temos tąsą įvairiomis kryptimis, kurios iš esmės skaidosi į ievų asmeninės aplinkos arba padėties išoriniame pasaulyje persvarstymą. Todėl ekspozicijos visumą labiau grindžia chaoso teorija nei vertikalus pjūvis pasirinktos sukonkretintos potemės branduolio link.
Donara Manuk, „Mažylis“ (2015; kart., al.; 50x70 cm), fragmentas.
Kolekcijoje moters sąmoningumas sukiojasi trimis šimtais šešiasdešimčia laipsnių kaip pašėlusi barometro rodyklė neatlaikanti klimato kaitos pokyčių įtampos. Šiuose verpetuose dalis kūrinių neperžengia klasikinio moters pasaulio slenksčio – nusivylusios namų šeimininkės teritorijos virtuvėje bei valgomajame ar šiuolaikiškesnės tokių ievų rūšies versijos – asmenukinių fotosesijų modelio „grimerinės“. Todėl moters asmeninio pasaulio barikadų pusę tiriančių kolegių kolektyve labiausiai sudomina apskritai klasikinę moters tapatybę dekonstruojantis arba šiuolaikinius jos pokyčius kvestionuojantis Donaros Manuk darbas „Mažylis“. Portretinė kompozicija ir ankstyvojo romantizmo tamsus fonas atliepia minimai epochai būdingą psichologinį asmenybės nagrinėjimą, kuris šiame darbe naudojamas persvarstyti moters identiteto pokyčius XXI a. Kūrinio pavadinimas mažybine ir malonybine savo forma, tarsi, nurodo vaizduojamo veikėjo statusą kaip Ievos sūnaus, tačiau išvystamas vaizdas konstruoja kitas reikšmes. Tai, priešingai, – nykstantis privalomasis motinos vaidmuo, kai moteriai jos vaikas gražiausias. Ši opozicija kuriama paveikslo personažą formuojant kaip žmogaus ir gyvūno bruožų kombinaciją, kuri leidžia šiuolaikinio gyvenimo būdo kontekste persvarstyti mažylį kaip anomaliją – antipatišką, gal net pasibjaurėtiną ar pasišlykštėtiną. Kitaip tariant, reiškinį, kuris nepageidaujamas karjeristiniame ir oportunistiniame pasaulyje. Atkakliam tikslų įgyvendinimo užsibrėžimui, dar kartais įvardijamam – nepaisant nieko, antrina parodoje eksponuojamas Manuk „Autoportretas“. Pastarasis dekonstruoja moterišką tapatybę nepataikaudamas glamūriniams kanonams. Autorės vaizduojama kūno kalba, tai – agresyvų ar bent karingą charakterį suponuojantys pašiepti netvarkingi dantys ir Bilą žudančios Umos Thurman geltonos odos švarkelio fragmentas, griaunantys globėjiškos, jautrios ir pažeidžiamos moters vaidmenį.
Monika Furmana, „Playgirl I“ (2010; dr., mišri tech.; 130x165), fragmentas
Tarp parodoje eksponuojamų kūrinių aptinkama ir kitos lyties žvilgsnio imitacija, ta prasme, kad Ievos kūnas paverčiamas geidulingu objektu. Monikos Furmanos atveju tokia žvilgsnio transformacija išreiškiama simboline lėle – barbe, kuri suponuoja klasikinį seksistinį požiūrį. Iš pirmo žvilgsnio dailininkės pasirinktas motyvas atrodytų galintis būti nuoroda į stereotipinio moters grožio standartą, diegiama mergaitėms nuo mažumės kaip estetikos sampratos kritika. Tačiau tapytojos pasirinkimas kūrinyje eliminuoti lėlių plaukus ir veidus, t.y. bruožus, kurie paprastai pirmiausia programuoja gražumo suvokimą, sustiprina įtarimą, kad autorė visgi telkia dėmesį į neišsemiamai seksualizuojamo moters kūno kulto problematiką. To įprasminimui antrina kiškio siluetai, referuojantys playboy‘inius žurnalus, ir skaitmeninės pelytės ženklas – pornografinius puslapius. Kritinį dailininkės žvilgsnį kūriniuose atskleidžia lėlėmis vaizduojama moters kūno kalba, kuri priešinasi vojeristinei prievartai, rankomis prisidengdama krūtis. Tačiau, geriau pagalvojus, būtent šiuose paveiksluose vaizduojamas santykis – žurnale ir anapus žurnalo arba ekrane ir anapus ekrano – atskleidžia ambivalentišką vyro ir moters padėtį seksualizavimo situacijoje. Jei iš pirmo žvilgsnio atrodo susidurta su subjektyvia kritika, kurioje į vyrą žvelgiama kaip antagonistą, pasinaudojantį moterimi geidulingumui numalšinti, tai, pasvarsčius darsyk, kyla klausimas, ar medijuotos ievos tiesiogiai negrąžina mūsų į biblijinį pasakojimą, kada, atkandusi uždraustą vaisių, išsivedė paskui save ir Adomą?
Monika Furmana, „Untitled III“ (2010; dr., mišri tech.; 136x136), fragmentas.
Įvairiapusiškais požiūriais parodoje nagrinėta moters identiteto tematika, subjektyvumu savo pačios kontekste skatina primygtinį lyčių diferencijavimą, kurį šiais laikais lyg ir siekiama redukuoti visuomenėje, kovojant už lygias teises. Todėl ilgai galvojus kaip reflektuoti parodą, galiausiai supratau, kad kuratorių pasirinkta strategija bei vėliau kultūrinėje spaudoje pasirodę straipsniai apie parodą, labiausiai privertė susimąstyti, kad net turėdami tokius terminus kaip unisex ir feminizmas, iš tiesų gyvename dar prieš tvaną susiformavusio dirbtinio konstrukto modelyje, kuris priklausomai nuo aplinkybių skirtingai paveikia mūsų jutimus. Trumpai tariant, lyčių diferencijavimas erzina, siutina ir glumina politiniame kontekste ar profesinėje aplinkoje. Tačiau moteriškas (kaip ir vyriškas) prigimimas tampa nepastebimas ar prislopintas rutiniškumu kasdienėse praktikose. Pavyzdžiui, prekybos centro higienos skyriuje produktai separuojami jei ne pagal paskirtį, tai – kvapą kaip orientuotą vyrams ar moterims. Arba – kirpykloje atskiriant moterų ir vyrų kirpimus skirtingais įkainiais, neva jųdviejų plaukai skirtingos materijos... Tik tai taip stipriai neprovokuoja konfliktinio protrūkio.
