Istorikė Rūta Paitian
Nuotraukoje: Rimtas ir Vija Tarabildos 2017 m. Lilijos Valatkienės nuotrauka
Ko gero nėra nors kažkiek kultūriškai praprususio lietuvio, kuris nebūtų susidūręs bent su vieno iš Tarabildų kūryba. Dar tarpukario Lietuvoje arba Pirmosios Respublikos laikais kūrė Domicelė ir Petras Tarabildos, kurių kūriniai atsiverdavo įvairiose erdvėse, nuo knygų iliustracijų iki skulptūrų, nuo pedagoginės iki visuomeninės veiklos. Kiek vėliau, jų gretas papildė vaikai: Arūnas, Giedrė, Ramonas, Rimtas, kurie taip pat paliko ryškų pėdsaką heraldikoje, architektūroje, grafikoje.
Dabar šį kelią tęsia anūkai ir proanūkiai. „Kažkada bandžiau skaičiuoti, kiek iš Tarabildų pasukę į meną, tai kažkur –niolika yra“, – prasitaria Rimtas Tarabilda. Su juo ir žmona Vija bei sūnumi Agniumi kalbamės sekmadienio pavakarę idiliškoje vietoje – Antakalnyje, meniškos aplinkos apsuptyje, kur kiekvienas kampelis alsuoja vis kitu meno kūriniu, vis nauja istorija. Taip pat prie šeimos prisijungia ir ketvirtosios Tarabildų menininkų kartos atstovas – Kristijonas, šį syk virtualiu būdu.
Ketvirta menininkų dinastija, „niolika“ jos atstovų, daugybė kūrinių, kurių tik dalelę Rimtas vedžiodamas po namus aprodo. Ant vienos sienos kabo Agniaus, ant kitos Jurgio ir Kristijono, ant trečios paties Rimto ir Vijos darbai, o kur dar nesuskaičiuojama daugybė jų parduota, pridovanota, supakuota naujoms parodoms ar neišpakuota iš senųjų. Besidairant į kūrinius imi keliauti laiku, prieš akis atgyja istoriniai personažai, epochos, susiduriama su keliomis laiko dimensijomis: praeitimi, dabartimi ir ateitimi, kurie tarpusavyje susiniveliuoja. Taip ir išlieki pasimetęs, nežinodamas, nei kur esi, nei kada sugrįši. Esi dabartyje, tačiau Tarabildų šeimos kūriniai nutolina nuo dabarties, supažindina su nueitu itin sunkiu, besikeičiančių režimų ir jų taikytų represijų taku, palietusiu ne tik kūrybinį kelią, bet ir asmeninį gyvenimą.
Agnius. 1977 m
Besiklausant išsamaus Rimto Tarabildos pasakojimo apie tėvus, jų studijas Paryžiuje, atostogas Italijoje, susidūrimą su fašistiniu, nacistiniu ir sovietiniu režimais, ima aiškėti Tarabildų šeimos naratyvas, itin glaudžiai persipinantis su besikeičiančio pasaulio istorija. Tarpukario gyvenimas, pilnas pakilios, o svarbiausiai itin našios veiklos kultūriniame lauke, šeimyninės laimės. Visa tai aptemdo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, dviejų totalitarinių režimų susidūrimas Lietuvoje ir su tuo atėjusios nelaimės. Visa tai – ne sausi faktai, paimti iš mokyklinio istorijos vadovėlio, o per vienos šeimos ir jos aplinkos gyvenimą pateikti liudijimai, verti ne tik atskiro straipsnio, bet ir išsamaus istorinio tyrimo ir monografijos.
Rimtas: „Meniškas apsupimas iškart buvo, be abejo, nors laikai labai sunkūs, buvo pokaris. Nuo kada aš pradėjau paišyti? Į šį klausimą padeda atsakyti viena nuotrauka, kurioje aš esu 7 metų ir stoviu prie molberto, va šito [rodo] Viktoro Vizgirdos molberto, jį mano tėvams jis paliko prieš išvažiuodamas į Vakarus. Ant jo aš pasidėjęs tokį kartoniuką, ant kurio ir tapau. Buvo mano močiutė, mamos mama, atvažiavusi iš kaimo ir toje nuotraukoje aš ją tapau. Turėjau savo kampelį, kuriame gyvenau. Staliukas šalia lovos, o kitame kampe mamos stalas, jos paveikslai ir visa ta aplinka. Aš, eidamas miegoti, matydavau ją dar dirbant ir atsikėlęs matydavau jau ją dirbant. Be galo darbšti moteris buvo. Ir nuolat rinkdavosi įvairūs menininkai, draugai, giminės. Virė gyvenimas. Sienos nukabinėtos paveikslais, įrėmintomis nuotraukomis iš kelionių. Kitame kambaryje tėčio darbo vieta. Pas mus nuolatos sukosi žmonės, ar tai būtų tėvų kolegos, ar mokinių ekskursijos po mūsų namus, kurias mėgo mano mama, nes ji vaikus laikė pažangia, mūsų ateities karta.“
Rimtas Tarabilda.1958
Susipažinę su šeimos nueitu keliu, klausiame Vijos, kokia jos buvo pažintis su Tarabildų pavarde?
Vija: „Kaip aš susipažinau su šia pavarde? Aš turbūt dar į mokyklą nėjau, buvau kokių 5–6 metų, bet jau buvau pradėjusi skaityti. Skaitydavau senas knygas. Tėtis turėjo daug įvairiausių knygų. Aptikau prieškarinį mokyklinį elementorių ir radau Domicelės tuometinės Tarabildaitės iliustracijas, kuriomis negalėjau atsižavėti. Vis žiūrėdavau ir galvodavau: „Kad aš taip mokėčiau piešti“. Tai taip ir susipažinau. Vėliau, jau pirmoje klasėje, už dalyvavimą saviveikloje gavau knygutę „Dvylika mėnesių“ ir vėl sutikau Domicelės Tarabildienės iliustracijas. Man labai patiko, vis norėjau ir pati taip mokėti piešti, nes man čia atrodė fantastika, tarsi visiškai neišmokstamas dalykas. Vėliau toje mokykloje, kur aš mokiausi, buvo Domicelės ir Petro Tarabildų paroda, kurios aš nemačiau, nes ji vyko per vasaros atostogas, o aš tuo metu buvau kaime, taip ir likau nemačius šios parodos.“
Rimtas: „Tuo metu parodoje ir aš buvau.“
Vija: „Nu va ir Rimtas buvo atvažiavęs į tą parodą ir bilietus, pasirodo, pardavinėjo, bet aš jų nesutikau. Teko susipažinti jau tik dailės mokykloje, Kaune, kai įstojau. Rimto mama pas juos į namus priimdavo mokinių ekskursijas, vienoje jų ir aš sudalyvavau. Įstojau į skulptūrą devintoje klasėje ir Rimtas su draugu, skulptoriumi Vidmantu Staneliu atėjo pasižiūrėti, kokia nauja mergaitė atėjo į skulptūros studiją. Taip ir susipažinome.“
Vija, Domicele, Agnius, Jorius. 1979. Vilnius
Menininkų pasaulyje Tarabilda yra labai gerai žinoma pavardė, klausiame ką ši pavardė reiškia jos nešiotojams?
Agnius: „Garsios pavardės turėjimas, jei jis ir padeda, tai tas padėjimas būna trumpalaikis, momentinis, nes galiausiai lieki pats vienas ir tik dirbdamas kažką gali įrodyti. Tada tavo pavardė jau niekam nebeįdomi tampa, kaip ir netenka prasmės tavo akademiniai pasiekimai, svarbiausia, ką tu darai, kaip tu dirbi ir ką gali pasiūlyti.“
Kristijonas: „Ši pavardė man leidžia didžiuotis savo gimine, jos pasiekimais meno pasaulyje. Ypatingai džiugu, kai kas nors netikėtoje vietoje pamini ir pasidžiaugia tavo giminės nuveiktais darbais. Anksčiau, kai dar mokiausi mokykloje, galvodavau, kad turiu labiau stengtis, daugiau dirbti, kad pateisinčiau tėvų, senelių lūkesčius, taip pat pavardę, kurią nešioju. Dabar, kai esu labiau subrendęs, suprantu, kad esu individuali asmenybė su savo poreikiais, planais ir požiūriu į pasaulį.“
Kristijonas Tarabilda, 2018 m. vasara. Nuotraukos autorius: Justinas Rimeikis.
Agniau, papasakokite apie savo vaikystę. Turint tėvų, senelių pavyzdį ir tą nelengvą kelią, iššūkius, kodėl visgi pasukote į dailę, o ne į kokią kitą sritį?
Agnius: „Mano patyrimas yra skirtingas nei mamos, kuri į tą pavardę ėjo, o aš jau po ta vėliava gimiau. Dabar, kai iš perspektyvos į tai žiūriu, toks vaizdas lyg būčiau gimęs gyvame muziejuje. Atsimenu ant sienų močiutės darbus, kurie nuolat keisdavosi. Gimiau turtingesnis už tėvus, nes tėvai turėjo tik tėvus, o aš jau turėjau tėvus, senelį, močiutę, tėtės brolį Arūną, taip pat dailininką, tėčio seserį architektę. Tas menininkų ratas jau buvo labai gausus. Aš bandžiau prisiminti nuo kada pradėjau paišyti, tai manau, kad kai tik pieštuką sugebėjau išlaikyti rankoje. Tėvai rinko mano darbus. Kažkada bandžiau juos suskaičiuoti ir tie skaičiai sukosi apie tūkstantį. Tų darbų tikrai labai daug. Natūralus piešimo srautas visą jaunystę ir vaikystę. Kiek save atsimenu visada paišydavau, tėvai pastebėję tai skatino. Nuo penktos klasės įstojau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, o vėliau – į Vilniaus dailės akademiją (tuometinį Vilniaus dailės institutą).“
Vija: „Aš dirbau dailininke Operos ir baleto teatre. Mane pasamdė apipavidalinti spektaklių programėles. Tada nebuvo kompiuterių, todėl aš pati rankomis viską ir paišiau, ir maketavau. Tais metais buvo statomas baleto spektaklis „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Man kilo mintis, kad Agnius galėtų nupaišyti šią programėlę. Gavau iš darbdavio sutikimą. Agnius nupaišė daug iliustracijų, išleidome gražią programėlę. Tais metais Agnius įstojo į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, pateikdamas pirmuosius darbus, iš kurių taip ir gimė jo pirmoji iliustruota knyga.“
Agnius: „Aš neseniai daviau interviu Lietuvos leidėjų asociacijai ir kaip tik buvo klausimas apie pirmąją knygą, tai ten nurodžiau, kad ji buvo išleista 1991 m., kai dirbau „Muzikos“ leidykloje. Visai buvau pamiršęs šią programėlę spektakliui „Snieguolė ir septyni nykštukai.“
Agnius Tarabilda. Viršelio iliustracija, Truman Capote „Pusryčiai pas Tifanį. Kiti balsai, kiti kambariai“. 2019
Jei ne dabartinis pasiriktas profesinis kelias, kuo būtumėt norėję būti?
Rimtas: „Vienu metu vaikystėje buvau sukūręs lėlių teatrą, tai gerą pusmetį buvo užtvertas tarpas tarp mamos ir tėčio kambarių, nes buvau jame padaręs platformą. Pasikviesdavau draugus iš dailės mokyklos ir rodžiau spektaklius. Norėjau būti lėlių teatro direktoriumi – dailininku. Aišku, šis noras buvo laikinas, epizodinis. Aš neturėjau jokios abejonės, kad noriu sukti į dailės lauką.“
Agnius: „Mane anksčiau, trečioje–ketvirtoje klasėje, domino astronomija. Aš paišydavau visokias žvaigždes. Buvo tokie žurnalai „Švyturys“, „Mokslas ir gyvenimas“, o kažkuriame iš jų buvo astronomijos skyrelis ir iš jo persipaišydavau žvaigždynus. Pats vedžiau astronomijos sąsiuvinį, stebėjau dangų. Mane visada domino akis pakelti aukštyn. Lankiau daug būrelių: šachmatų, plaukimą, šokau ir grojau vaikų muzikos ir šokių ansamblyje „Ugnelė“. Nors man, kaip ir tėčiui, žinojimas kuria kryptimi eisiu pasireiškė anksti ir nors pomėgis astronomijai išliko, tačiau aiškiai žinojau, kad būsiu dailininkas.“
Vija: „Mano pirmas didesnis darbas buvo susijęs su knygomis. Aš buvau išleidusi savo kūrybos pasaką apie nykštuką Kirstuką. Pati sukūriau, pati susiuvau, surišau, pati dariau iliustracijas. Iš viso gavosi penkios knygos, kurias padalinau savo šeimynai. Taipogi rašydavau. Mane labai traukė poezija. Buvo išleista prieškarinių poetų, rašytojų knyga ir aš juos visus buvau išstudijavusi. Labai norėjau rašyti ir turėjau net slapyvardį – Jūrų žvaigždė (kadangi nebuvau mačiusi jūros, tad ji man atrodė kažkas pasakiško ir nerealaus). Vėliau nusprendžiau pakeisti slapyvardį, nes prisiskaičiusi įvairių knygų ir aptikusi pavadinimą „Stela Maris“, kuris man taip gražiai skambėjo, pasikeičiau į jį, tik paskui sužinojau, kad tai yra vienas ir tas pats. Kūriau poeziją ir Justinui Marcinkevičiui buvau nusiuntusi savo eilėraščių, į kuriuos jis labai taip diplomatiškai atsakė: „Gali būti ir gera dailininkė, ir gera poetė“, bet poete taip ir netapau, užgriuvo šeima, visokiausi darbai, nebuvo kada susikaupti.“
Kristijonas: „Jei ne buvimas meno pasaulyje, vaikystėje visada svajojau būti biologu-atradėju, žmogumi, kuris atranda naujas gyvūnų, augalų rūšis, daug keliauja, mato pasaulio, arba archeologu. Gamta ir kelionės man yra labai didelis inspiracijų šaltinis kūrybai.“
Vija Tarabildiene. „Miškas II. Paukščiai.“ 1978, 300x600
Vilniaus Misionierių ligoninė (vaikų ausų ligų skyriuje)
(buvusi Vilniaus m. II ligoninė)
Darbas sunaikintas, griaunant buvusią ligoninę 2015–16 m.
Iš ko semiatės įkvėpimo kūrybai?
Vija: „Visur tą įkvėpimą gali surasti: ir skaitydamas, ir mąstydamas, ir visokiausi istoriniai dalykai. Mane asmeniškai labai stipriai istorija įkvepia. Ypatingai daug dalykų inspiruoja, negaliu išskirti tik vieno.“
Rimtas: „Persipina su labai daug visokių psichologinių, praktinių, nuotaikos niuansų, čia sunku kažką išryškinti ar išskirti, gal ir nereikia to.“
Vija: „Pavyzdžiui nuvažiuoji į plenerą ir nebūna, kad iš anksto žinosi ką darysi. Veikia ta aplinka. Ji suformuoja tam tikrus vaizdinius, kuriuos ne visus iš karto įgyvendinsi, tačiau dalį jų pasiliksi ateičiai.“
Rimtas: „Man šis klausimas turi sąskambį į mėgstamą vaikų užklausą: „Kaip jūs pradedate piešti?“. Paprasčiausiai išplaukia iš žmogaus struktūros, jo prigimties. Yra protas, patirtis ir yra širdis. Per širdį jausmas, dvasinė pusė. Neseniai girdėjau apie trečiąjį protą, kurio pareiga yra sujungti šias dvi puses.“
Agnius: „Mano patyrimas yra kiek kitoks. Dirbu leidykloje, mano darbas neprasideda atėjimu į darbą ir balto lapo pasidėjimu. Gaunu užsakymą apipavidalinti knygą. Tad mano darbas prasideda nuo įsigilinimo į knygą, jos skaitymas. Visas įkvėpimas pirmiausiai ateina su knygos vaizdiniais, jos pasauliu. O kūrybinis stimulas – noras keistis tiek asmenine, tiek profesine prasme. Kiekviena knyga atveria savo erdvę, savo pasaulį. Kiekvienoje knygoje atrandi kažką naujo. Tavo patyrimas stiprėja nuo bendravimo su ta knyga, atrandi naujus sprendimus ir savo vidinius išgyvenimus.“
Kristijonas: „Mane kūrybai įkvepia viskas, kas manyje pažadina vaizduotę, jausmus. Ar tai būtų scena iš kino filmo, iškilęs vaizdinys perskaičius knygą, ar tiesiog pabuvimas gamtoje. Kartais turi atsitraukti nuo viso mus supančio informacinio pasaulio, pailsėti ir grįžti su šviežiomis idėjomis. Atsitiktinumai, tam tikros detalės kasdienybėje gali netikėtai pajungti tą idėjų spiečių galvoje. Dar mane įkvepia mintis, kad pasaulį darau šiek tiek gražesniu.“
R. Tarabilda. Vilniaus Universiteto astronominei observatorijai – 225. Sp. ofortas, 49x64
Kristijonai, tu kaip jaunas žmogus papasakok koks yra tavo santykis su kitomis meno sritimis? Ar lankaisi spektakliuose, koncertuose, skaitai, muzikuoji?
Kristijonas: „Kūrybiškumas yra universali savybė, pasireiškianti įvairiose srityse. Man labai patinka geras kinas, todėl kiekvienais metais turiu tradiciją nueiti į bent penkis „Kino pavasario“ filmus. Festivalis rodo labai daug gerų filmų, visų nepamatysi, tad tenka skrupulingai atsirinkti. Mėgstu kokybiškus šiuolaikinius serialus, skaitau knygas, vaikštau į parodas, kartais nueinu į spektaklį, ar koncertą. Muzika mano gyvenime taip pat labai svarbi. Visuomet kuriant fone skamba muzika. Priklausomai nuo nuotaikos, tai gali būti „indie“, elektronika, kartais ir klasika.“
Kristijono Tarabildos iliustracija. „Raketų vasara“. 2015.
Ar šeimoje kūryba sąveikauja? Galbūt kažkokius kūrybinius aspektus perimate vieni iš kitų?
Kristijonas: „Kūryba, nesvarbu ar tai dailė, ar muzika, mūsų šeimoje, manau, yra viena iš tų pamatinių temų, kuri vienija mus visus ir apie kurią galime valandomis diskutuoti, keistis nuomonėmis. Labai smagu, kai visi vienaip ar kitaip kuriame. Dažnai apsikeičiame meno naujienomis, nuomonėmis, ar net pakritikuojame vieni kitų darbus. Pajuokausiu, mūsų šeimoje idėjos tiesiog sklando ore.“
Vija: „Man atrodo, kad mes nesistengiam susiniveliuoti, esame labai skirtingi ir temperamentai labai unikalūs.“
Agnius: „Jeigu mūsų šeimą palyginus su orkestru, būtų galima pastebėti įdomius faktorius. Tarkim, jei orkestre visi grotų skirtingas melodijas, išeitų kakofonija, nebūtų vientiso kūrinio, tačiau su mūsų šeima, turiu mintyse močiutę, senelį, tėvus, yra kitaip. Tarabildų orkestre grojant kuo skirtingiau ir išlaikant kuo didesnį individualumą, tuo suskamba įdomesnis kūrinys. Pavardė yra visą orkestrą, vienijanti partitūra. Man močiutė lyg kamertonas, kuris davė pradžią. Visi mes grojame toliau galbūt jos dėka. Ir senelis buvo dailininkas, bet močiutė daug aktyviau reiškėsi. Tad, jeigu būtumėme orkestras, grotumėme skirtingas partijas su meile bendram kūriniui – kūrybai.“
Rimtas: „Bet vienas kitą suprantam ar bent jau jaučiam.“
Vija: „Gal toks vienas bendras bruožas yra – pozityvas. Mes nei vienas nekuriam destruktyvių kūrinių, jie visi turi pozityvumo, pakeliančio žmogaus dvasią. Tas atėję ir iš Rimto tėvų. Gal dėl to pozityvumo ir suradome vienas kitą? Tai tas yra bendro, bet kad pradėtumėme vienas kitą kopijuoti, tai tikrai ne.“
Vija Tarabildiene. „Baltų ratas. In memoriam Prūsa I.“ 2002, akv., 70x100.
Kaip reaguojate į kritiką? Kaip dažnai jos sulaukiate? Galbūt patys kritikuojate? Kaip kritikuojate?
Vija: „Aš galiu pasakyti, kad kai Rimtas mane kritikuoja, iškart supykstu, galvoju ne, aš kitaip galvoju, čia taip turi būti. Paskui praeina kiek laiko ir mąstau, kad gal ir gerai čia pasakė.“
Agnius: „Mano požiūris į kritiką yra gana įdomus, nes aš beveik kiekvieną dieną su ja susiduriu. Leidykloje pateiki knygos koncepciją plačiam žmonių ratui ir visi išsako savo nuomones. Jų būna pačių įvairiausių. Vieniems kažkas netinka, reikia kažką tobulinti, keisti. Pačioje pradžioje į kritiką sunkiau reaguodavau, reikėjo su savimi padirbėti, kad išmokčiau ją priimti kaip galimybę kažką patobulinti, pagerinti. Vėliau, kai imi matyti ir vertinti kas įvyksta, kai atsižvelgi į kritiką, į tai kas buvo iki kritikos ir kas po jos, dažniausiai tai būna žymiai geriau. Tobulumo siekimas – tai nuolatinis ieškojimas. Į kritiką dabar žvelgiu kaip į galimybę patobulinti savo kūrinį ir šiek tiek save.“
Kristijonas: „Konstruktyvi kritika visada reikalinga, nes ji leidžia pamatyti tavo klaidas ir tobulėti. Kai dirbu kartu su užsakovais, būna sulaukiu didesnių ar mažesnių korekcijų, tai normalus darbinis procesas. Jas stengiuosi pataisyti ir judėti toliau. Svarbu, kad kritika būtų argumentuota, o ne gražu-negražu. Pats kritikuoti nemėgstu, bet kartais, kai matau, kad galima būtų ką nors patarti, pasisakau.“
Agnius: „Leidykloje dirbant tu turi išmokti į kritiką žiūrėti kaip į galimybę padaryti dar geriau. Jei užsigausi ir pradėsi konfrontuoti, ilgai darbe neišdirbsi. Savyje reikia tuos kampus, kad ir kokie jie aštrūs būtų, šlifuoti. Palietėme kritikos klausimą, tačiau reikia nepamiršti, kad yra ir kita jos forma – savikritika. Pastarąją turbūt turi daugelis menininkų ir ji dažnai būna labai stipri. Man su ja sunkiau gyventi nei su iš šalies išsakoma kritika, nes kol pats randi sutarimą savyje, kartais praeina nemažai laiko.“
Vija: „Kai kas nors pagiria tu pasijauti nejaukiai, nes kaip čia gali girti, jei aš nesijaučiu to vertas.“
Rimtas: „Lietuvių dailininkams kultūros ir nuovokos užtenka, tam, kad nesiimtų kritikuoti, o vietoje to duotų patarimų, jeigu reikia ir tai ne visada.“
Agnius: „Kritika ar patarimas yra būtini. Sulaukus kažkokios kritikos, tavyje lyg užgaunama skaudi styga, kuri tave taip suvirpina, kad pradedi kažką kitaip vertinti, kažką naujai matyti. Manau, kad tai stumia į tobulėjimo progresą. Aišku, jei neužsigauni, neužsidarai, o būni atviras sau ir kitiems.“
Agnius Tarabilda. „Pusryčiai“. 1993, litografija, 39,5x49 cm
Agniau, pakalbėkime apie jūsų sūnus ar buvo iš jūsų kažkoks kryptingas nukreipimas meno link ar irgi natūraliai išėjo?
Agnius: „Mūsų vaikai taip pat nuo mažumės daug piešdavo. Visi trys mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Vyresnieji broliai baigė dvylika klasių ir toliau studijas tęsė Vilniaus dailės akademijoje. O kiek čia to nukreipimo buvo? Net nežinau... Jauniausiasis sūnus Ignas Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi nuo pirmos iki aštuntos klasės ir labai aiškiai parodė, kad nebenori toliau tęsti dailės mokslų. Šiuo metu dirba su menu nesusijusį darbą finansinėje srityje ir yra labai laimingas. Aš jaučiau didžiulį norą piešti nuo mažų dienų, tai to sistemingai ir siekiau. Pamatę vaikų gebėjimus piešti, galbūt kažkiek ir orientavome į menų mokyklą. Kai esi vyresnis, sąmoningesnis pradedi atskirti, ką tu nori veikti šiame gyvenime, kokia kryptimi eisi. Visos galimybės rinktis kitą kelią tikrai buvo. Bet Kristijonas ir Jurgis nuėjo menininkų keliu.“
Kristijonas: „Mano vaikystė prabėgo labai idiliškai. Augau Antakalnyje, menininkų kvartale, miškų apsuptyje. Kiekviena diena buvo nuotykis, su draugais statydavom bazes miškuose, žaisdavom įvairiausius stalo žaidimus, arba piešdavom. Vaikystė buvo tokia turtinga savo įspūdžiais, kad būtų gera medžiaga filmui. Ankstyvoje vaikystėje labai mėgau piešti spalvotais flomasteriais. Prisimenu kaip užpildydavau visą lapą, nepaliekant baltų plotų. Prisimindamas vaikystės piešinius, dabar jau galiu sakyti, kad tada mąsčiau ir piešiau labai iliustratyviai. Tuo metu, kai augom, nebuvo daug dabar populiarių kompiuterinių žaidimų, todėl juos nusipiešdavau pats. Augdamas menininkų šeimoje, natūralu, nuolat buvau meno apsuptyje, mačiau kaip mano tėvai, seneliai kuria, pasakoja apie kūrybą. Kiek prisimenu, būdamas vaikas piešiau noriai, tad stoti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą pasirinkau pats, daug negalvodamas.“
Vija: „Jaunesnis sūnus Jorius taip pat daug piešė. Labai mėgo piešti miniatiūriškai. Yra padaręs neįtikėtinai įspūdingų miniatiūrų tušu ir plunksnele. Mokėsi S. Nėries vidurinėje mokykloje. Po aštuntos klasės įstojo į technikumą mokytis architektūros. Baigęs įstojo į Vilniaus dailės akademiją, dizaino katedrą. Dirbo televizijoje, dabar video reklamos dizaino srityje. Joriaus žmona Aistė, prieš keletą metų baigusi dailės akademijoje grafikos magistrą, kuria iliustracijas. Jų dukrelė Smiltė mokosi nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, šeštoje klasėje.“
Kristijonas Tarabilda. „Rugpjūtis“. 2017.
Kuriuo sukurtu kūriniu labiausiai džiaugiatės ir didžiuojatės?
Rimtas: „Į šį klausimą turėtų kažkas kitas už mane atsakyti, ne aš.“
Vija: „Rimtas nesididžiuoja tokiais dalykais, aš galiu už jį pasakyti. Žmones labai domina jo spalvoti ofortai: Daukantas, Mickevičius, bet pats Rimtas jais nesididžiuoja. Kaip tik Valdovų rūmuose šiuo metu vykstančioje parodoje, skirtoje Simonui Daukantui, yra Rimto darbas.“
Rimtas: „Diplominiam buvo ta reljefinė grafika, susidedanti iš 11–12 lapų su tituliniu.“
Vija: „Čia jis kalba apie diplominį darbą „Vilniaus miesto žali bromai“. Labai geras darbas.“
Agnius: „Man visi tokie maksimalizmai, kas yra geriausia, kas yra mylimiausia kiek nepatinka ir aš jų vengiu. Pavyzdžiui, žiūri į jūrą, pabandyk pasakyti, kuri banga tau yra gražiausia? Jos juk visos gražios, kiekvienos iš jų grožis yra savitas. Tie mūsų darbai, ką mes darome, nesvarbu, ar tai būtų koks paveikslas, ar knygos viršelis, ar jos apipavidalinimas, man tai dažniausiai yra surišta su tuo patyrimu, kurį aš gavau kurdamas. Kitam gali būti netgi visiškai negražu, kas ten yra padaryta, bet mano patyrimas yra mano santykis su tuo darbu. Net jei tai yra užsakomasis menas (o knygų leidimas ir yra toks), bet jei tu jį žiūri ne kaip į „chaltūrą“, tai tampa tavo gyvenimu, tavo patyrimu ir visas tas grožis atsiranda per tavo santykį ir tai ką su juo darai. Aišku, būna viena kita knyga mielesnė už kitas.“
Kristijonas: „Įvairiais gyvenimo etapais džiugino skirtingi pasiekimai, bet dažniausiai didžiuojiesi ir prisimeni paskutinius darbus. Vienas tokių – dvi didelės apimties, gausiai iliustruotos užduočių knygos ikimokyklinukams. Joms piešiau iliustracijas, maketavau, sukūriau viršelius. Dirbdamas ties tokiais projektais jauti, kad sukuri kažką naudingo pasauliui, nes jie skirti vaikams, kurie auga kartu su tavo knygutėmis. Knygos vaikams turi visiškai kitokią specifiką negu suaugusiems, jose privalai pažvelgti į savo darbą vaiko akimis. Tad, kartais, nejučiomis mintimis nusikeliu į savo vaikystę.“
Rimtas Tarabilda. „Simonas Daukantas“ (1793–1864).1979, sp. ofortas, 64x48
Na ir paskutinis pašymas mūsų kol kas gausiausiam pašnekovų būriui pasidalinti mintimis, patarimais, padrąsinimais jauniesiems menininkams, dvejojančiais žengti ar nežengti meno link?
Agnius: „Pirmiausiai reikia bandyti žengti. Nes gyvenime, jei nepabandysi kažko padaryti, šiuo atveju to žingsnio, galbūt ateityje dėl šito graušiesi. Tad manau, kad geriausia būtų žengti tą žingsnį į meno pasaulį, nes išeiti visados suspėsi, juk kažką pakeisti visada gali. Patarimas būti drąsiems ir daryti tai ką nori, nes atsitraukti – visada galima.“
Rimtas: „Jeigu tokių minčių, prielaidų, noro, kad reikia stoti yra, tai kodėl ne? Reikia ieškoti kažkokio būdo, kaip pajusti save per šitai.“
Vija: „Savo širdies pasiklausti.“
Rimtas: „Taip, iš širdies ir iš žmogaus prigimties, kažkas išplaukia. Vizualinis kūrimosi procesas yra labai patrauklus.“
Vija: „O pati kūryba padeda gyventi. Per visą mūsų pedagoginį darbą yra tekę dirbti ir su labai garbaus amžiaus žmonėmis. Didelė laimė žmogui išlikti kūrybingu visą gyvenimą.“
Rimtas: „Čia žmogaus dvasios, emocinio pasaulio prigimtiniai dalykai.“
Kristijonas: „Dvejonės gali neišnykti ir kai jau esi susiformavęs menininkas, juk mes žmonės, būtybės su jausmais ir emocijomis. Natūralu, kad nuolat kvestionuojam save, savo pasirinkimus. Mano patarimas jaunesniems kolegoms: būkit savimi, būkit drąsūs, ir daug dirbkit dėl savo tikslo. Nereikia čia ir dabar nuspręsti, kuo norit būti, klyskit, atraskit ir džiaukitės procesu.“
Agnius Tarabilda. „Venecija“. 1996, drobė, aliejus, 95x74,5 cm.
