Dailėtyrininkė Viltė Visockaitė
Nuotraukoje: Eglė Ridikaitė „Autoportretas žiemą“ (2008; drobė, akrilas; mišri technika; 265x318). Nuotr. šalt.: http://www.mmcentras.lt
Neturinti rėmo ir porėmio drobė laisvai įsilieja į parodos salės erdvę, o natūralaus dydžio figūros suteikia realumo įspūdį. Pasirinkus toli-arti priešpriešą, kaip žiūrėjimo metodą, įžvelgiame skirtingus paveikslo elementus ir sluoksnius. Atsistojus iš toliau geriausiai galime pamatyti paveikslo visumą: eglė, už jos esantis langas ir balkono durys, bei neaiški dėmė yra išdėstyti dvimatėje erdvėje. Iš pavadinimo suprantame, kad dailininkė vaizduoja save. Eglė papuošta gana kukliai – keliais ryškių spalvų (neoninės žalios, rožinės, mėlynos ir pilkos) kalėdiniais žaisliukais. Tačiau eglė nuo to ne tik neprastėja, bet įgauna unikalią eleganciją, būdingą Paryžiaus salonus lankančioms ir miesto kavinėse besėdinčioms prancūzėms, dėvinčioms kelis subtilius aksesuarus.
Tipinis sovietinis daugiabutis, lengvai atpažįstamas balkono lango dizainas kai kam sukelia prisiminimus, o kai kam jau yra tapę egzotika. Švelniais žydrais tonais nupurkštas dangus primena Rūtos Katiliūtės dangiškus paveikslus. Dangaus motyvas po kelerių metų pasikartoja Ridikaitės „Palikimas (babutas skarialas)“ cikle (2015 m.). Galerijoje „Kairė-dešinė“ eksponuotos drobės vaizduoja dailininkės močiutės nešiotas skareles, kiekviena skarelė skirta kitai progai, o aplink jas esantis dangus atskleidžia bobutės ypatingą santykį su dangumi – jo stebėjimas prilygstantis šventei . Nors dailininkė „Autoportrete žiemą“ bando sukurti jaukumo, paprastumo ir tvarkos įspūdį, šią ypač ramaus ir žiemiško vaizdo žiūrą sutrikdo dešinėje pusėje esanti dėmė.
Atsispiriant nuo daugiaprasmių motyvų paveiksle, pavyzdžiui, kaip pilka dėmė, šį kūrinį bandysiu išanalizuoti pasitelkus prancūzų dailėtyrininko ir filosofo Georges'o Didi-Hubermano (g. 1953) vizualumo teorijos sąvokas: simptomas, regimoji raiška, vizualumas, neregimoji raiška ir laikiškumas. Georges Didi-Hubermanas yra šiuolaikinės dailėtyros teoretikas, nagrinėjantis vaizdines laiko apraiškas mene, kurios yra atpažįstamos per juslinį jo suvokimą, tam tikrą emocinį krūvį.
Vienas iš tokių apraiškų atpažinimo kriterijų yra paveikslo žiūros trikdymas. Kas paveiksle išsiskiria, domina, kelia nerimą ir klausimus, tampa simptomu – vaizdo ir suvokėjo bendradarbiavimo plotme. Simptomas gali būti sukurtas sąmoningai arba nesąmoningai, kartais jis atsiskleidžia lėtai tarsi įvykis, o kartais yra pastebimas labai greitai, iškart pažvelgus į paveikslą. Simptomo prasmės ir reikšmės skleidžiasi asociatyviuoju būdu, gali priklausyti nuo suvokėjo atminties ar vidinių prieštaravimų. Didi-Hubermanas išskiria du simptomų tipus: vaizdas-simptomas ir laikas-simptomas. Pirmasis nurodo į reprezentacijos pasąmonę, o antrasis – į istorijos pasąmonę, arba laikiškumą. Simptomą sudaro vizualumas, kurį kuria spindesys, blizgesys, spalvos, dažo medžiagiškumas, iš esmės galime tai vadinti paveikslo dvasia – tai kas sunkiai paaiškinama racionaliai, tačiau kūriniui suteikia daug vertės.
Pats akivaizdžiausias simptomas „Autoportrete žiemą“ yra dešinės pusės krašte esanti pilka dėmė, iškart užduodanti klausimą, ką ji reiškia? Ši neįprasta dėmė paveikslui suteikia nesibaigiančią prasmių seką. Tamsiai pilkos spalvos žymė paveikslo šone persimato – mes galime įžiūrėti sienos kampą ir apačioje ją juosiančią grindjuostę. Nors dėmė persimato, ji aiškiai yra matoma paveiksle ir priklauso regimajai raiškai. Jos lygus ir tikslus kontūras palei paveikslo kraštą rodo, kad žymė nėra atsitiktinė, o sąmoningai nupurkšta, ir pasirodo prieš mus tarsi norinti kažką svarbaus pranešti. Galime stebėti, kaip dėmė oponuoja figūracijai ir sudaro regimosios raiškos kliūtį – simptomą.
Tiesioginio juslinio patyrimo vyksmas, sukeltas pilkos dėmės paveikslo pakraštyje, pažeidžia kūrinio tvarką, ji tampa vaizdu-simptomu ir sutelkia visą mūsų dėmesį. Vaizdas-simptomas šiame kontekste vartojamas kaip tam tikra paveikslo reprezentacijos pasąmoninė išraiška, kuri „suteikia galimybę atskleisti ne vieną ar dvi vienareikšmes prasmes, bet ištisas prasmių konsteliacijas“ . Paveikslo stebėtojas, pamatęs šią dėmę, gali ją interpretuoti įvairiai. Galbūt tai labai buitiška ir momentinė išraiška? Iki atsiradus skaitmeninei fotografijai, mėgėjai fotografai žino jausmą, kai reikia laukti ryškinamos juostelės ir iš jos padarytų nuotraukų. Paslapčia užplūstantis nusivylimas jas pamačius – šalia besišypsančių draugų veidų, gamtos peizažų, kuriame nors kampe, kiekvienoje nuotraukoje šypsosi fotoaparatui pirštas. Jis nėra matomas aiškiai ir ryškiai, pirštas – visiškai nesufokusuotas ir blykstės nušviestas, iš dalies tampa permatomu: vaizdas iš po piršto įgauna neryškius kontūrus. Visai kaip ir grindjuostė Ridikaitės paveiksle.
O gal tai simptomiška tapybos klaida? Dėmė reiškiasi kaip regimosios raiškos pasąmonė ir oponuoja figūratyviniam menui. Dėmė padalija paveikslą į dvi suvokimo plotmes: racionaliąją ir intuityvią. Pastaroji įsiskverbia į žiūrovo sąmonės srautą ir jam pasiduoda. Priėjus prie pat paveikslo – dėmė pasirodo yra ne dėmė, o mažų taškelių telkinys vienoje vietoje. Iš dalies, visame paveiksle rodosi tokie taškeliai, tačiau jie yra tolygiai pasiskirstę paviršiuje ir niekur nesukuria tam tikro pertekliaus, kuriuo tampa pilkoji dėmė. Ilgesnį laiką aerozoliu purškiant į tą pačią vietą, atsiranda dažų perviršis, keičiasi jo tekstūra, jis sodrėja. Galbūt dailininkė per ilgai laikė nuspaustą aerozolio flakonėlį? Taigi, mes priartėjome labai arti paveikslo, apžiūrėjome pilkąją detalę, išsiaiškinome jos sandarą, atsitraukėme nuo drobės ir tarsi iš atskirų dalių vėl sujungėme paveikslą į vieną.
Paveikslas vadinasi „Autoportretas žiemą“, tai reiškia, kad vaizduoja pačią dailininkę ar jos gyvenimą. Paprastame ir asketiškame kambaryje niekas per daug neišsiskiria: uždarytos balkono durys, papuošta eglė, tvirtai įstatyta į vazoną. Kambario grindys sukuria taisyklingumo ir tvarkos įspūdį: dviejų įstrižų juostų susijungimas ir išdėstymas eilute sudaro vertikalų eglutės raštą. Tačiau jei Eglė vaizduoja išorišką, materialų gyvenimą, kuris atrodo tvarkingas ir aiškus, ką reiškia dešinėje pusėje esanti dėmė? Gal nesuvaldomas ir plintantis šešėlis? Kieno šešėlis? Dėmė – tai tarsi atsivėrusi nežinia, kurioje slypi kažkas bauginančio ir nerimąstingo, galbūt mūsų pačių šešėlis, antroji pusė, kuri pasirodo netikėtai tvarkinguose ir aiškiuose gyvenimuose.
Priklausomai nuo žiūros taško, paveikslas „Autoportretas žiemą“ ima blizgėti dėl dailininkės naudojamo silikoninio lako. Atsistojus arti arba toli, pažvelgus iš apačios – blizga įvairios drobės vietos. Blizgėjimas kontrastuoja su paprasta paveikslo kompozicija ir siužetu, atrodo, kad dabar paprastumas įgauna vertę – kūrinys išsiskiria savo tiesioginiu spindesiu. Paveikslo paviršiaus blizgėjimas yra vizualumas. Iš dalies, šis matomas spindesys paslepia/mistifikuoja kai kurias paveikslo dalis – ten kur spindi, matoma balta spalva, o ne paveikslas. Blizgėjimas – tai reikšmės kūrimas ir slėpimas vienu metu. Toks paradoksas ir tuo pačiu vizualumas sukuria paveiksle simptomą, kuris gali būti atpažįstamas per žiūrovo patiriamą nerimą stebint paveikslą dabartyje (čia ir dabar). Paveikslo spindesys, dėl savo mobilumo drobėje, tampa organišku ir gyvu. Blizgėjimas atsiranda tada, kai žiūrovas stebi paveikslą interaktyviai, t.y. juda tai į vieną, tai į kitą pusę, atsitūpia, atsitraukia ar prieina arčiau.
Paveikslą stebint iš arti, galima pamatyti ir jo purškimo procesą. Drobėje gausu pusės ar vieno centimetro skersmens dažų taškų, kurie reprodukcijoje nėra pastebimi. Nukritę įvairių spalvų dažai, priklausomai nuo to, kurioje paveikslo vietoje jie yra: jei taškai yra matomi grindų fone – jie ochros spalvos, jei pilkos dėmės fone – jie pilki. Šie taškai atsirado purškiant paveikslą ir nebuvo užmaskuoti. Antriniai aerozolinių dažų pėdsakai leidžia pamatyti kūrimo procesą praeityje, paveikslo sukūrimo laiką. Rega padeda suvokti kūrinyje slypintį laikiškumą, t.y. procesą, o minėtieji taškai tampa laiku-simptomu. Drobė be porėmio taip pat suponuoja mintį apie kūrybinio proceso drobę, kai prieš, Ridikaitės atveju, purškiant, ji dažniausiai yra užtempiama ant porėmio. Tapybos paveikslas muziejuje dažniausiai yra eksponuojamas pagal tam tikrus standartus: drobė yra užtempiama ant porėmio, o tada kūriniui yra parenkamas rėmas – mums tai tarsi tampa paveikslo užbaigtumo simboliu. Tačiau E. Ridikaitės tapyboje, kaip ir „Autoportrete žiemą“, iškyla neišbaigtumo aspektas, kuomet juntamas ir puikiai matomas paveikslo sukūrimo procesas, įžvelgtas laikiškumas tampa galutiniu kūrinio variantu.
Eglės Ridikaitės išpurkštas paveikslas „Autoportretas žiemą“ mina mįslę interpretuotojams ir stebėtojams. Įžvelgti ir išanalizuoti paveikslo simptomai yra daugiaprasmiai, o jų reikšmės skleidžiasi čia ir dabar. Akivaizdžiausias simptomas – pilkoji dėmė – dešiniame paveikslo krašte atvėrė interpretuotojo atminties klodus, kuriuose dėmė priminė piršto galą, dažnai aptinkamą mėgėjų fotografų nuotraukose. Dėmė įgauna transcendentinę vertę, ji atpažįstama tarsi šešėlis, egzistuojantis kiekvieno žmogaus gyvenime. Ar tai būtų užslėpta tuštuma ar nežinia, ją gali pajusti kiekvienas, ji trikdo ir veržiasi į sąmonę.
Pasitelkus arti-toli priešpriešą, paveikslo blizgėjimas, arba vizualumas, tuo pačiu metu slepia ir kuria paveikslo reikšmę ir suteikia gyvumo įspūdį. Galiausiai kūrinyje išryškėjo laikas-simptomas, kuris nurodo į kūrinio purškimo procesą: galima įžvelgti dažų taškelius, nukritusius purškiant aerozoliniais dažais. Kūrinio eksponavimas be rėmo ir porėmio nubloškia mus į pačią meno kūrinio pradžią, kai ką tik išgruntuota drobė nėra tradiciškai dedama ant porėmio, tačiau yra išlaikomas pirminis drobės variantas, liudijantis apie kūrinio praeitį dabartyje. Kaip dabar matome, paveikslo daugiasluoksniškumas atsiskleidė per jame aptiktas išlikusių laikų ir vaizdų apraiškas. Simptomo užčiuopimas paveiksle nukelia interpretuotoją į kitą analizės lygmenį – į meno kūrinio anapusybę.
