Dailėtyrininkė Monika Valatkaitė
Nuotraukoje: J. Gegelavičiūtė „Stebėtojai“
Sukrėstos Žemės chaotiška būsena įsivaizduojama panašiai, nesvarbu, ar katastrofą būtų sukėlusi gamtos stichijų jėga, ar būtų (ne)sąmoningai paskatinta žmogaus veiklos. Dažniausiai tai – dulkių ir nuosėdų sluoksniai, patalu užkloję žmogaus gyventas teritorijas ir vėl pavertę jas plynais laukais naujoms žmonijos kartoms. Kad tuo įsitikintume, nebūtina žiūrėti post-apokaliptinių siužetų filmų, kur ugnies ir fakelų fone dykumos skrodžiamos savadarbėmis mašinomis su ant kapoto grojančiu gitaristu arba kur vienui vienas replikantas žengia į apleistą ir užpustytą miestą. Pakanka atsigręžti į įvairias pasaulio vietas ir iškapstyti iš po smėlio praeitį. Tai – mumijos Taklamakano dykumoje Kinijoje, keistos architektūrinės struktūros Atakamos dykumoje Pietų Amerikoje bei klasika – Gizos piramidžių kompleksas Egipte. Šį tamprų ryšį tarp smėlio ir laiko liudija jų sąjungą įkūnijantys smėlio laikrodžiai. Neatsitiktinai menininkė Jolanta Gegelavičiūtė naujos parodos pavadinimu pastebi, kad „Visas laikas smėlio“.
Personalinėje parodoje autorė, dirbanti tapybos, skaitmeninės grafikos ir tekstilės technikomis, pristato praėjusiais ir šiais metais kurtus tapybos darbus, objektus ir videoinstaliaciją. Darbais apžvelgiama ankstesnių civilizacijų istorija su joje integruotais ženklais, menančiais šiuolaikinės žmonijos egzistenciją. Menininkė savo mintis realizuoja skirtingomis technikomis, todėl ir vieno tapybos kūrinio plotmėje geba kombinuoti skirtingų kultūrų atributus bei laikmečius su jiems būdingomis savybėmis. Taip menininkė griauna chronologinę istorijos įvykių tvarką, nes, kaip pati pastebi „[d]aug kas gali būti vienu metu“. Dėl to istoriją galime suprasti kaip smėlio laikrodį – uždarą ir besikartojančią ciklais. Laikrodyje iš vieno indo siauru kakleliu smėlis subėga į kitą, tada, jį apvertus, smėlis vėl perpilamas į ištuštėjusį. Gyvenimo atveju civilizacijos lopšių indas – Žemė, kurioje veikia ta pati sistema. Pirma vystosi ir kaupiasi viena visuomenė (smėlis), ilgainiui susidurianti su klupdančiais iššūkiais, kuriems viską apvertus aukštyn kojom, stojasi nauja visuomenė ir pradeda ciklą iš pradžių. Miestus stato ir visuomenes vėl kuria žmonės, kurie rado įtrūkį ir išsigelbėjo pasaulio pabaigos akimirką. Šį menamą plyšį net galima aptikti kai kuriuose autorės darbuose, pavyzdžiui, „Nuoroda – trukdis“, net jei ši aliuzija iš tiesų yra atsitiktinumas.
J. Gegelavičiūtės paroda „Visas laikas smėlio“
Cikliškumo vyksmas viename vartomame inde ryškiai atskleidžiamas kūriniu „Pelkės“ (2018), kur drobė tampa „vartoma“ laikmena, kaitaliojant vieną su kitu persidengiančius naratyvus. Pirmiausia kūrinio pavadinimas nurodo žalių spalvų koloritu darbe vaizduojamą abstrahuotą gamtos fragmentą, galintį minti priešistorinius, civilizacijų net nemačiusius, laikus. Antra, darbe matyti dalis baltų rašto, būdingo menininkės kūrybai ir simbolizuojančio mūsų kultūros ištakas. Galiausiai, pasirinktų vaizduoti motyvų fragmentavimas ir tai, kad baltų raštas įkomponuotas tikslių linijų forma, kiek primenančia skaitmeninių pikselių tinklinę struktūrą, byloja apie šiuolaikiškumą. Šiuo būdu kalbama apie autorei svarbią kolektyvinės atminties temą.
J. Gegelavičiūtė „Kryžiaus nešimas“
Prie pastarosios menininkė netgi tiesiogiai priartina žiūrovą, kelis tapybos darbus įkomponuodama smėlio pilnuose senoviniuose lagaminuose. Mišrios technikos objektais virtę kūriniai nepažymėti draudžiamu ženklu „neliesti“, todėl traukia neklusnias žiūrovų rankas: nubraukti smėlį nuo darbų ir atskleisti vaizdo visumos paslaptį arba priešingai, žeriant smilteles stebėti vietomis maskuojamo kūrinio prasmės kismą. Šiuo žaidimu žiūrovas nesąmoningai pradeda liesti atmintį, kurią menininkė materializavo smėliu. Čiuopdamas smilteles žiūrovas rankų prisilietimu naudojasi atminties savybėmis – vienus dalykus paslepia, kitiems neleidžia nugrimzti. Kartu tai, kad kūriniuose susiduria skirtingų žiūrovų intervencija į kūrinį, taip pat referuoja į kolektyvumą, kuriuo ir kuriama žmonijos istorija. Kaip istorikų pastebėta, žmogus išsivystė pažangiau už kitas gyvūnų rūšis būtent todėl, kad geba veikti kartu ir komunikuoti platesnėmis bendruomenėmis.
J. Gegelavičiūtė „Amfiteatras“
Menininkės kūriniuose maišomi ir sluoksniuojami laiko ženklai ir kolektyvinėje atmintyje išsaugoti įvykiai, jungiami į vientisą pasaulio istorijos konstruktą. Tai atskleidžia įvykių tarpusavio priklausomybę. Dabartinis pasaulis yra prieš mus gyvenusių žmonių pasekmė ir pagrindas, kurį konstruojame ateities kartoms. Susizgribę, kad nebus ko palikti būsimoms kartoms, pačių vaikams ar anūkams kaip savęs tęsiniams, ėmėmės skubiai reabilituoti globalinės ekokatastrofos situaciją: apmokestinti pirkinių maišelius, rinkti tarą ir rūšiuoti šiukšles. Tai, kad Gegelavičiūtės darbuose nėra žmogaus figūratyvo užuominos ir jo kultūrinio paveldo palikimas vaizduojamas vien tik simboliais („Amfiteatras“; „Babelio bokštas“) ar apskritai tik gamtos motyvai, tapybos darbuose pasireiškiantys žemės spalvų koloritu, verčia kelti klausimą: ar nepavėlavome šluotis savo klėtis?
J. Gegelavičiūtės paroda „Visas laikas smėlio“
Šį žmogui nepalankų grėsmės įspūdį ir mūsų civilizacijos pragaišties prognozę sustiprina paveiksluose pasikartojančios apokaliptinės užuominos ir išnykusių civilizacijų atributai, veikiantys kaip signalas, kad turime mąstyti apie ateitį. Tai – Žemės centre besiverianti ertmė, iš kurios tekanti lava kartu su pelenais ir juodu vulkaniniu smėliu laidos po savimi užkluptą vietovę („Ugnikalniai“). Arba „Babilonas“, kurį dar ir šiandien garsina legendinė kabančiųjų sodų pasaka, nors jo nebėra keli tūkstančiai metų po to, kai buvo sunaikintas atėjūnų. Pastarosios istorijos šlovingas ir pragaištingas likimas įprasminamas paveikslo koloritu, savo konstrukcija referuojančiu į ambivalentišką pasaulio raidos sistemą. Įvairiais žmonijos egzistencijos etapais lyg potvyniai ir atoslūgiai vyko kilimas ir žlugimas, tad kodėl dabartinė civilizacija turėtų būti išimtimi? Iš vieno indo perbėga teigiama smėlio materija, o apversta aukštyn kojom grįžta jau neigiama. Dabar, žmonijai pakankamai išplitus ir pasiekus aukštą progreso raidos etapą, laikrodis gali priartėti prie apvertimo.
J. Gegelavičiūtė „Nauja pradžia“
Gegelavičiūtės ekspoziciją apibendrina paskutiniu numeriu parodą lydinčioje medžiagoje pažymėta videoinstaliacija „Restart“, plėtojančia mūsų laikų ateities perspektyvos klausimą. Ar priartėjome prie ribos, kai viskas turėtų prasidėti iš naujo, būti restartuojama? Statiškai nufilmuotas viena kryptimi pustomas smėlis po kurio laiko virsta mirguliuojančiu archromatiniu vaizdu, matytu šilelių televizijos laikais, pasibaigus programų transliacijai. Šis miglotas vaizdas savo išraiška tampa kertiniu momentu atsakant, ko galėtume tikėtis. Deja, tas atsakymas yra – nežinia ir laiko klausimas.
