Dailėraštis

Istorikė Rūta Paitian

Nuotraukoje: Saulius Kruopis ir Eigirdas Saulius Kruopis 1993 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

 

„Taip, girdžiu, dabar pas mane rytas“, – kiek užsimiegojusiu balsu atsiliepia Eigirdas.

Tokiu XXI amžiaus tiltu, jungiančiu Vašingtoną ir Vilnių, pradedam pokalbį su dviejų kartų atstovais: tėčiu ir sūnumi, Sauliumi ir Eigirdu Sauliumi Kruopiais.

Su viliojančiu Sauliaus Kruopio pasiūlymu nutapyti jo neseniai praūžusio gimtadienio gėles ir mandagiu: „O gal geriau nereikia?“ atsisakymu, pradedam turą po Kruopių rezidenciją Vilniaus senamiestyje, kur kiekvienas buto lopinėlis alsuoja vis kita istorija. Čia drąsiai galima sakyti: „Jei šios sienos prabiltų...“ Na, bet jų istorijas geriau už jas pačias žino šeimos galva Saulius. Vienos jų nugludusios drobėse, kitos – fotografijose, kurių yra apstu.

Tad susipažinkime artimiau, prieš akis: Eigirdas Saulius ir Saulius Kruopiai. Pastarasis trijų sūnų: Eigirdo Sauliaus, Karolio ir Vilhelmo tėtis, žymus Lietuvos tapytojas, tarptautinės dailininkų bendruomenės kūrėjas ir puoselėtojas. Saulius Kruopis profesinio kelio ištakas pramynė dar ankstyvoje vaikystėje. Būdamas vos 5 metų surengė savo pirmąją personalinę tapybos ir monotipijų parodą. Vėliau patyrė sovietinio režimo sunkumus, kratas, persekiojimus, kurių nepabūgo ir savu darbu, vizualinio meno kūrimu bei rytietiškos filosofijos puoselėjimu ir taikymu pasiekė išties labai daug.

 

Šešiolikmetis Saulius Kruopis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Paklaustas, kas lėmė tapytojo kelio pasirinkimą, Saulius atsako: „Na. pirmiausiai, ko gero, reikia pradėti kalbėti apie vaikystę, nes pagal indų filosofiją visi reiškiniai būtent tada pradeda reikštis. Labai anksti, dar vaikų darželyje, kol vaikai miegodavo pietų miego, aš piešdavau, na ir galiausiai menotyrininkas Vytenis Rimkus kartu su Aloyzu Toleikiu 1965 m. surengė mano kūrybos parodą „Te visad šviečia saulė“. Sulaukiau sėkmės, po jos dalyvavau dar 2 parodose (1966 ir 1967 m.). Tai buvo pirmoji paskata tapti dailininku.

 

Antroji paskata buvo respublikiniame piešimo konkurse laimėta pirmoji vieta, kuomet 1972 m. balandį, įstojęs į Šiaulių dailės mokyklą, nutapiau darbą „Pionierių sušaudymas“, nežinau ką jame pamatė tokie dailės pasaulio grandai kai: Jonas Kuzmickis, Juozas Balčikonis, Leonardas Tuleikis, Sofija Veviverytė, skirdami man šią vietą. Pagal indų filosofiją čia palanki karma, jei jau vaikystėje žinai, ką veiksi ateityje. O vėliau jau sąmoningai ėjau. Įstojau į Stepo Žuko dailės mokyklą mokytis meninės fotografijos, mokiausi net 5 metus. Po kelionės į Armėniją ir viename muziejuje pamatytų Martiroso Sarijano akvarelių supratau, kad aš ne fotografas, o tapytojas. Ten tada daviau įžadus kasdien nutapyti mažiausiai po vieną akvarelę ir ilgai tesėjau sau duotą žodį. Na, o trečiąją paskatą būti tapytoju man davė Vincas Kisarauskas, nes jis 1986 m. surengė mano pirmąją parodą Vilniuje.“

 

Saulius Kruopis ir modelis Erika. 1985 m. dar prieš studijas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Antrasis, šįsyk virtualusis pašnekovas – Eigirdas Saulius Kruopis, vyriausiasis Sauliaus Kruopio ir dailės pedagogės Skaidrės Butnoriutės sūnus, kurio dvigubame varde tarsi užkoduotas tėčio palikimas, pasireiškiantis ne tik meile vizualiajam menui, Rytų filosofijai ar Robertui Plantui, bet ir bendriems projektams, apjungiančiais dailininkų bendruomenę globaliu lygmeniu.

Grafinio dizaino srityje dirbantis istorikas Eigirdas save pristato ne tik kaip istoriką, o ir kaip pedagogą, čia pat išryškindamas skirtumą: „Istorikas užsiima istoriniais tyrimais, o pastaraisiais šešiais mėnesiais labiau užsiimu istorijos mokymu. Taip pat esu geografijos ir menų mokytojas lietuvių mokykloje Vašingtone, taip pat renku medžiagą vykdomiems tyrimams Kongreso bibliotekoje, kuri turi tokią kolekciją, kurios, ko gero, neturi jokia kita pasaulio biblioteka.“

Prieš išvažiuodamas į JAV, Eigirdas ne ką pasyviau sukosi ir gimtojoje Lietuvoje. Darbas M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje, kuris siejosi tiek su grafiniu dizainu, tiek su parodų kuravimu. Nuolatinis sukimasis švietimo, kultūros srityje, niekur per daug iš jo nenukrypstant.

 

Saulius ir Eigirdas Saulius Kruopiai. 2017 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Aktyvus darbas kultūriniame lauke, negali nežavėti. Prašome Eigirdo papasakoti apie savo vaikystę ir atsakyti į jau tradiciniu tapusį klausimą: „Ką reiškia užaugti inteligentų menininkų šeimoje?“

Eigirdas: „Daug ką reiškia užaugti menininkų šeimoje, o įdomiausia stebėti, kaip kinta šio fakto perspektyva skirtingais gyvenimo etapais. Atsimenu, kai buvau kokių 6-7 metų vaikas, tėvai nuolatos eidavo į parodas, galerijas ir mane vesdavosi. O ką aš ten matydavau? Labai daug suaugusiųjų, jokių vaikų ir kažkoks menas, kurio tu nesupranti ir dar paliesti negali. Aplink tave daugybė suaugusiųjų, kalbančių apie meną, ko tu taip pat nesupranti, geria vyną, rūko. Man kaip vaikui tai labai nepatikdavo. Pamenu, kaip vis tampydavau tėvams už rankų, sakydamas: „Einam namo!“ Augant toliau – perspektyva kito. Kone kiekvienas ruduo būdavo praleidžiamas Nidoje, tarptautiniuose tapybos pleneruose. Taipogi tekdavo dalyvauti vakaruose, kuomet menininkai pristatydavo savo menus, savo kultūras, dalyvauti jų performansuose. Tai būdavo ne tik pasyvus stebėjimas, bet ir dalyvavimas, nes paimdavau teptuką į rankas ir tapydavau.

 

Nuo tų laikų man yra išlikęs didžiulis pomėgis aliejinei tapybai. Dabar, kai pagalvoju apie vaikystę, tai išties galiu pasakyti, kad augimas meninėje aplinkoje yra didžiulė dovana. Tai – labai unikali galimybė, kurios dauguma vaikų negauna. Užaugęs tokioje aplinkoje tu netampi pilku vaiku. Bendravimas su menininkais man davė labai daug. Tai, kas esu dabar – tėvų nuopelnas. Jiems turiu būti dėkingas. Iš to kyla mano pomėgis kultūroms. Kultūrai, taip, kalbu dabar bendrąja prasme, nes į ją įeina ir menas, ir teatras, ir tarptautinės kultūros, nes tame aš užaugau. Juk kas yra Nidos pleneras? Taigi tarptautinis pleneras, į kurį suvažiuodavo labai įvairūs žmonės iš skirtingų šalių ir kurdavo bei tebekuria labai įvairų meną. Vieni vienam stiliuje, kiti kitame.“

 

Tarptautinis Nidos pleneras 2017 m. Nuotraukos autorius Alvydas Strička.

Eigirdui užsiminus apie tarptautinius Nidos plenerus, klausiame: „Ar galite plačiau papasakoti apie Nidos plenerus? Nuo ko viskas prasidėjo ir kaip į tai įėjo Eigirdas, nes jį, kažkuria prasme, jau būtų galima laikyti bendru projektu.“

Tyla.

Eigirdas: „Tai ne aš čia turėčiau pradėti.“

Saulius: „Taip, aš pradėsiu, paskui mane papildysi. Na, Eigirdui nebuvo kur dingti. Jis pirmas vaikas, žmona tuo metu kaip tik turėjo daryti diplominį darbą, kuriam vadovavo Giedrius Kazimierėnas, manęs laukė pirmasis pleneras Nidoje, o Skaidrė į ten važiavo daryti diplominį darbą. Eigirdas visą laiką buvo šalia. Pagal jo metus žinojom, kuris Nidos pleneras. Taip jis tapo šių plenerų simboliu. Pirmajame Nidos plenere buvo Linas Liandzbergis, Gintaras Palemonas Janonis, Arūnas Vaitkūnas, Audrius Gražys, Henrikas Čerapas, Patricija Jurkštaityte, Martynas Jankus, Arvydas Pakalka, Valdas Gilius... tai visi profesionalai.

 

Tokioje aplinkoje augo, paskui plakatus pramoko daryti, ėmė keisti ankstesnius jų rengėjus. Buvo visą laiką su mumis. Iš 25 kartų tik vieną kartą nebuvo, būtent paskutiniame, nes kelias dienas prieš jį turėjo iškeliauti į JAV. Nida mano užsiėmimas, sakyčiau, tiesiog kūrybinis darbas, mes po kelių metų įkūrėme visuomeninę asociaciją „Tiltas“, kuri suvienijo menininkus, ėmėme kurti tiltus. Buvo tiltas su Ukraina (2018 m.) Nepalu ir Indija (2017 m.), Gruzija (2010 m.). Eigirdas ruošdavo pristatymus, visą laiką buvo su mumis. Dabar galbūt bus su Japonija, dar yra buvę su Baltarusija (2003 m.) su Suomija (2002 m.), su Vokietija (2005 m.), su Lenkija (2015 m.), su Armėnija (2016 m.). Kiekvienais metai būna vis kitas tiltas. Kaimynai jau visi buvo.“

 

Eigirdas: „Prisimenu tą vienintelį kartą, kai pleneras buvo pavasarį, mes su broliu tapėme balkone ir labai įstrigo kaip Karolis tapė.“

 

Saulius: „Geriau papasakotum, kaip naujas kelnes išterliojai, tapydamas 4 stichijas, mama buvo labai pikta ant tavęs, nes naujas kelnes ir striukę su aliejiniais dažais ištepei.“ [juokiasi]

 

Istorijos mokytojas Eigirdas Saulius Kruopis. Asmeninė nuotrauka.

Rūta: „Ne pirmus metus organizuojat Nidos plenerą, (pripažinkime, tapyba yra labiau individualistinis dalykas), mažai kas organizuoja tokio pobūdžio plenerus. Kas jus motyvuoja tuo užsiimti?“

Saulius: „Geras klausimas, liečiantis Indiją ir Rytų filosofiją – bendruomeninė sąmonė, meditacija. Ten buvo gražus mokymas, kad tu negali džiaugtis vienumoje, kad negali vienas džiaugtis atradimais, nušvitimu, tam reikia kito asmens. Aš asmeniškai negaliu būti vienas gamtoje ir džiaugtis, jei nėra šalia mano žmonos Skaidrės, nes neturiu su kuo pasidalinti savo išgyvenimų. Su Nidos pleneru yra lygiai tas pats. Norisi parodyti dailininkams, kad Nida galime džiaugtis kartu, drauge su visais. Nida mano gyvenime atsirado labai natūraliai, aš jos neieškojau.

 

Mokydamas Vokietijoje ir būdamas vienoje jos bibliotekų, sužinojau, kad toks dalykas, kaip menininkų kolonijos egzistuoja, kad savo metu Vincentas van Gogas jas organizavo, kviesdamas Polį Gogeną ir kitus, tas pats Nikas Pirosmanis irgi kvietė dailininkus tapyti kartu. Aš atradau, kad tai – mano kodas. Kartu džiaugtis. Burti visus draugėn. Čia ne tik Indijos, bet ir visų religijų bendruomeninė samprata. Būkime kartu, kartu melskimės. Mūsų malda yra DAILĖ, tai, ką mes kuriam – tapyba yra mūsų dharma, mūsų prigimtinė pareiga. Ėmiausi organizuoti plenerą, kuris turėjo tęstinumą. Vieneri metai, antri, treti – taip ir tapo tradiciniu tarptautiniu Nidos pleneru. Tikiuosi, kad ši tradicija tęsis ir tada, kai manęs jau nebus. Tai – mano kūrybinis palikimas vaikams, Kruopių dinastijai, jie jame dalyvavo nuo mažumės. Tad viliuosi, kad neapleis jo tradicijų.“

 

Saulius Indijoj tapo 2012. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Eigirdas: „Ilgą laiką man teko būti tuo vadinamuoju simboliu. Tas simbolizmas man visame kame yra svarbus. Palikimas iš tėčio pusės, įdirbis, atsakomybė – visa tai motyvuoja. Ypač, kai pats esi to dalis. Man tai tapo neatsiejama vaikystės dalimi, ne tik kažkokiu renginiu. Nida man svarbi, antra vieta po Vilniaus. Tai motyvuoja ir skatina nepamiršti tos vietos.“

Vaikystė praleista tapybos pleneruose su vizualiojo meno kūrėjais, tiek tapant kartu, tiek ir juos kuruojant. Klausiame Eigirdo, kaip jo gyvenime atsirado istorija?

Eigirdas: „Istorija mano gyvenime atsirado natūraliai, tam turėjo įtakos nemažai žmonių. Vienas pirmųjų – pradinių klasių mokytoja Aurelija Tamošaitienė, kuri labai skatindavo skaityti, o vėliau istorijos mokytojas Mindaugas Tamošaitis. Jis mokė jau paskutinėse klasėse. Jo pavyzdys, taikyta mokymo metodika man įstrigo į atmintį. Jis niekada nepataikaudavo visai klasei, jis neskirdavo dėmesio tiems mokiniams, kurie jam neskirdavo dėmesio ir man tai labai paliko bei darė didelį įspūdį.

 

Dabar, kai jau esu mokytojas, galiu tai vertinti kaip teisingą sistemą. Kasmet išleisdavo kokią monografiją, o taip pat leisdavo vadovėlius, kurie yra vieni geriausių Lietuvoje ir kai toks žmogus tave moko, kuris taipogi yra mokslų daktaras ir pilnas erudicijos – daro didžiulį įspūdį. Jis visuomet daugiau papasakodavo negu būdavo pateikta vadovėliuose. Būtent tas istorijų pasakojimas apie istoriją man labai patiko ir paliko didelį įspūdį. Siejant su istorijos atėjimu įgyvenimą, be abejonės, tėvų pavyzdys taipogi paskatino pasirinkti šią profesiją. Namuose tėvai nuolatos žiūrėdavo laidas, susijusias su istorija. Pasąmoningai matai, jauti, nors ir nesupranti, bet tai sugeri. Tėvai prieš miegą vis skaitydavo, namie daugybė knygų, o knygos pasakoja istoriją, tai daug lemia.“

 

Saulius Eigirdas Kruopis Meksikoje. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Techniniai nesklandumai, be kurių šiuolaikinis technokratinis pasaulis neįsivaizduojamas, kaip ir savamoksliškas susidorojimas su jais. Belaukiant sugrįžtančio Eigirdo, Saulius puse lūpų užsimena apie būsimų parodų paruošiamuosius darbus bei rodo savo sūnų nutapytus autoportretus: „Išsėdėdavo man jie vos po pusvalandį, nepavykdavo ilgiau išlaikyti“, – pasiguodžia Saulius. Į pokalbį įsitraukus ir Eigirdui, domimės: „Koks iki šiol priimtas sprendimas jų gyvenime buvo pats svarbiausias?“

Saulius: „Man asmeniškai, šio mano gyvenimo atradimas – rytietiška filosofija. Nuo pat vaikystės ieškojau savęs. Turėjau gerus mokytojus. Vytenis Rimkus, Donatas Valatka, Mindaugas Dapkus. Pastarasis dėstė fotografijos technologijas ir buvo dzenbudistas, kuris savo pavyzdžiu, nieko nepiršdamas pasakodavo, kas yra dao, kas yra budizmas ar budistinė joga ir pan. Tapo jaunystės idealu. Būdamas 18 ar 19 metų atsisakiau mėsos, pradėjau užsiimti joga, stovėdavau kasdien ant galvos.

 

Manau, kad svarbiausias ne tiek priimtas sprendimas, kiek sutikti žmonės, būtent sutikimas su jais bendrauti, dalintis idėjomis. Kada sutinki aukštesnius už save, kurie savo pavyzdžiu ir išmintimi praturtina. Be mokytojų mes esame niekas. Pirmieji mokytojai būna tėvai, vėliau – draugai, kiemas, mokykla, studijos, aplinka. Taip Kruopį po kruopelytę surenka. Kas liečia tapybinę įtaką, tai turiu paminėti profesorių Kęstutį Zapkų, kuris yra nepaperkama asmenybė, auklėjanti savo pavyzdžiu, indiška tradicija. Prof. Arvydas Šaltenis kaip mokytojas, taipogi Jonas Daniliauskas kaip draugas, dėstęs pirmuosius du kursus, Augustinas Savickas kaip asmenybė pribloškė savo jėga, Valentinas Antanavičius kaip autoritetas, Linas Katinas – mano diplominio vadovas, o taip pat Indijoje sutiktas profesorius Kamal Kapūras, pas kurį mokiausi tris mėnesius ir kuris laisvai valdo septynis tapybos stilius.“

 

Saulius Kruopis savo pirmajame tapybos plenere Žagareje 1990 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Eigirdas: „Negaliu nesutikti. Asmenybės svarbios, nes sprendimai kyla iš mokytojų, tik tu nusprendi, ar priimti jų pamoką, ar ne. Plačiai permąstai ir priimi sprendimą pasikliausi šiuo mokytoju ar ne. Muzikos mokykloje solfedžio mokytojas Vytautas Abaris turėjo didelę įtaką, iš jo gavau intelektualinę pamoką apie laiko prasmę. Jis pasakojo, koks vertingas yra laikas ir kaip vaikystėje mes jo nevertinam, nes atrodo, kad tas laikas tuo metu taip greitai nebėga, bet suaugus imama suvokti, kad jis bėga vis greičiau ir greičiau. Tad reikia vertinti turimą laiką, nes kiek jau jo duota, tiek ir turi, reikia ji išnaudoti kuo įmanoma produktyviau ir prasmingiau.“

 

Sauliaus Eigirdo Kruopio autoportretas. Autorius – Saulius Kruopis.

Kalbai pasisukus apie laiko prasmę ir apie prasmingą jo leidimą, klausiame kokiu darbu ar veikla labiausiai džiaugiasi mūsų prelegentai?

Eigirdas: „Jei apie tapybą, tuomet manau, kad labiausiai didžiuojuosi vienu iš tėčio organizuojamų plenerų – Paberžės  –metu nutapytu paveikslu, diptiku „Permainos“ (al., drobė; 60x160cm; 2013 m.) jau vien dėl to, kad šis darbas pasakoja apie gyvenimus, pasakoja istoriją ir yra susijęs su istorija. Jame vaizduojami laukai, sodybos, kurios lieka po to, kai jas aplanko žandarai ir kiti, prieš sukilimą kovojantys žmonės, o pats darbo dangus yra dvilypis. Raudonai mėlynas. Būtent tokia buvo sukilėlių vėliava.“

Saulius: „Geriausi mano kūriniai yra susiję su Nida ir Kurėnais. Konkrečiai Nidos peizažinė tapyba su moterimis „mauduolėmis“. Aš turiu įsitikinimą, kad peizažas vis tik yra trečiarūšis paveikslas. Antrarūšiu galima laikyti, jei jame yra kokia kompozicija, būtinai su figūromis, net tarkim su kokiais medžiais, bet nekopijuojant iš gamtos, o pasitelkiant fantaziją, o aukščiausia, pirmoji – dominuojanti figūra, ypač moteris, „mauduolė“.

 

Visada kūriau abstrakcijas. Jų studijoje yra tikrai labai daug, retai rodytos, tai mano meditacinės tapybos pasekmė, gal net žymiausias pėdsakas. Tiesa, yra ir istorinės tapybos palikimo, kuriame matomi Karaliaučiaus, Vilniaus, Šiaulių, Kelmės, Kauno ar Berlyno atspindžiai, nugludę monochrominės tapybos drobėse. Neabejoju, kad mažai kas apie tai žino, o dar mažiau yra matę.“

 

Saulius Kruopis. „Aistros paplūdimys Pašėlusios moterys.“ 2004 m.

Prieš atsisveikindami, tradiciškai, pašnekovų prašome pasidalinti patarimais su meniškaisiais likimo broliais ir seserimis, dar nedrąsiai dedančiais žingsnius meno pasaulyje.

Eigirdas: „Kiekvienam norinčiam save realizuoti, nepabijoti pasaulio platumų. Mano pasiūlymas kiekvienam žmogui, o ypač jaunam – pakeliauti. Iš keliavimo gauni daug. Tėčio kelionių pavyzdys irgi paliudija, kad keliavimas praturtina, iš kelionės parsinešama įdomių idėjų, išmokstama naujų dalykų, papildome savo žinių aruodą šviežiomis patirtimis. Tik svarbiausia, kad tas keliavimas vyktų su refleksijomis, apmąstant, ką kelionės metu jauti, ką patiri. O antrasis patarimas, įsiklausyti į gyvenimo mokytojus, jų patarimus.“

Saulius: „Savęs ieškojimas, išlaikant tradicijas, negriaunant, mokėjimas surasti atsakymą į klausimą: „Kas tu esi?“, peržiūrint nueitą kelią. Sugebėjimas atsieti, kas yra tavo, o kas ne. Palinkėjimas jaunimui, kad nebūtų toks reakcingas, nebūtų toks nuneigiantis, nes reikia niekada nepamiršti, kad lazda turi du galus. Aukštas samoningumo lygis yra tada, kai žmogus mato daug platesnį pasireiškimo lauką. Aš visada lyginu tą priešingybių vienybę su paletėje išspaustais dažais –visi dažai yra reikalingi, kaip visuma, ir kaip kiekvienas atskirai – jie visi yra svarbūs, kaip ir kiekvienas žmogus.“

 

Saulius Eigirdas Kruopis. Diptikas. „Permainos“ (al., drobė 60x160cm 2013 m.).

Pokalbiui numatytoji valanda pavirto į pustrečios valandos nostalgiškas reminiscencijas, apimančias įvairius meninio lauko niuansus, tiek vyravusius praeityje, tiek ir esančius dabartyje. Pasibaigus interviu ir atsisveikinus su Eigirdu, „Kruopių šeimos kronikoje“ paliekame savo palinkėjimą kurti ir puoselėti vykdomas veiklas, kurios prisideda prie Lietuvos vardo garsinimo ne tik šalies viduje, bet ir už jos ribų.