Dailėtyrininkė Brigita Sinickienė
Nuotraukoje: Akvilė Magicdust
Gilią istorinę atmintį menantys sinagogos griuvėsiai sukuria ypatingą vietos atmosferą. Saulės nutviekstoje studijoje pradėjome pokalbį, kuriame atsiskleidė menininkės plati pasaulėvoka, kūrybinės vertybės ir požiūris apie bendražmogiškus dalykus.
Akvilė Magicdust savo iliustracijomis pasakoja netobulo žmogaus kasdieniškas situacijas, spontaniškus įvykius. Kūriniuose perteikiami paveikūs nutikimai, pasakojantys jautrias istorijas, kuriose dažnai susitapatinama su vaizduojamais personažais. Šmaikštūs, poetiniai ir kartais naivūs piešiniai sukelia pozityvias emocijas ir kelia šypseną.
Akvilė Magicdust – iliustratorė ir komiksų kūrėja. Vilniaus dailės akademijoje baigė bakalauro grafikos studijas. Briuselio Sint-Lukas aukštojoje mokykloje įgijo magistro laipsnį komikso srityje. Menininkė yra surengusi personalines ir grupines parodas Briuselyje, Barselonoje, JAV ir Vilniuje. Akvilės Magicdust komiksus publikavo populiarus interneto žurnalas Vice. Iliustratorė yra pelniusi pagrindinį ELCAF (East London Comic Arts Festival) ir WeTransfer apdovanojimą.
Kokia Magicdust (angl. magiška dulkė) slapyvardžio atsiradimo istorija ir ką tai simbolizuoja?
Slapyvardis atsirado visiškai atsitiktinai. Gyvenau Ispanijoje keletą metų po studijų ir vietiniams buvo sunku ištarti mano pavardę – Misevičiūtė, todėl reikėjo susigalvoti slapyvardį. Prisimenu, kai ant mano darbo stalo gulėjo blizgučiai ir taip kilo mintis pasivadinti Magicdust. Galvoju, kad dabar galbūt reiktų pasikeisti į ką nors rimtesnio.
Mano manymu, Magicdust slapyvardis puikiai siejasi su tavo kūryba.
Galima įžvelgti šiek tiek magiškojo realizmo arba siurrealistinių, nerealių dalykų. Bet kartais nutinka labai juokingų situacijų, pavyzdžiui, konferencijose žmonės galvoja, kad tai mano tikra pavardė.
Šiuo metu Pamėnkalnio galerijoje vyksta tavo kūrybos paroda „Čia gyvename visi kartu”. Kokia yra šios parodos pagrindinė idėja?
Man buvo svarbu sukurti labai šiltą, pozityvią atmosferą kaip atsvarą žiemai ir niūrumui. Norėjau akcentuoti tokias vertybes kaip toleranciją ir humanizmą. Šiais laikais įvairiose šalyse yra daug nacionalizmo apraiškų. Tad noriu ištraukti pozityvias, teigiamas vertybes.
Akvilės Magicdust paroda. Vyto Nomado nuotr.
Ar galima teigti, kad parodoje eksponuojamos vėliavos reprezentuoja pasaulio pilietybę?
Taip, tai yra kažkas panašaus. Kaip jau minėjau, mane labai erzina tam tikras ekstremalus, perdėtas nacionalizmas tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Tad norėjosi atspindėti, kad realiai mes susiskirstome į tokias teritorijas, kurios neturi didelės prasmės. Ir pamirštame bendražmogiškus dalykus.
O ar pati save laikai kosmopolite?
Man patiko išsakyta Meko mintis, kad mano šalis yra ir kinas, ir menas, Amerika ir Lietuva. Man atrodo, kad, kai esi gyvenęs įvairiose šalyse, turi draugų įvairiose pasaulio vietose, negali identifikuotis tik su viena šalimi, kurioje gimei. Žmogų ne vien šalis identifikuoja – galima įvardinti daug kitų kultūrų, pavyzdžiui, riedlenčių kultūrą, kuri yra viena iš mano identitetų.
Mano manymu, kelionės plečia žmogaus pasaulėvoką, kadangi gyvenant uždaroje ir pažįstamoje aplinkoje yra sunkiau suvokti kitų kultūrų žmones. Kaip manai, ar galima nacionalistą išskirti kaip žmogų, nekeliaujantį po kitas pasaulio šalis?
Nacionalizmas atsiranda iš baimės kitokiam žmogui, kurio nepažįsti, jis yra kitoks ir dėl to atrodo baisus. Todėl kuo daugiau keliauji, tuo labiau tampi atviresnis. Aš esu gyvenusi su įvairių kultūrų žmonėmis. Pavyzdžiui, Ispanijoje gyvenau komunoj. Iš čia ir kilo parodos pavadinimas, nes komunoje gyvenome visi kartu. Norėjau parodyti ir pasidalinti savo patirtimi, kad pasaulyje egzistuoja vietos, kur susimaišo įvairių kultūrų žmonės.
Akvilės Magicdust paroda. Vyto Nomado nuotr.
Parodoje yra keletas iš nuotraukų perpieštų kūrinių. Kodėl pasirinkai būtent šiuos kadrus?
Labai atsitiktinai. Nuotraukas radau tiesiog gatvėje, nepažįstu tų žmonių. Man pasirodė įdomu įsivaizduoti, kokia jų gyvenimo istorija, ar sužinoti, ką jie dabar veikia. Tai senos nuotraukos, kurios patraukė mano dėmesį vizualiai. Mano darbuose yra daug atsitiktinumų. Pavyzdžiui, kai tam tikra detalė patraukia mano dėmesį, perpiešiu ją. Tarkim, parodoje „Čia gyvename visi kartu“ yra eksponuojamas piešinys su dviem liūtais. Ir manęs vienas parodos lankytojas paklausė: „iš kur tie liūtai, ką jie simbolizuoja?“ Jis pasakojo, kad matė panašius liūtus sapne ir kad nori būtinai sužinoti, ką tai galėtų reikšti. O aš tiesiog šiuos liūtus pamačiau Naugarduko gatvėje prie kinų restorano ir juos perpiešiau. Taigi, mano kūryboje yra daug atsitiktinumo ir nėra kažkokių gilių ar užkuoduotų prasmių.
Dažnai iliustracijose dominuoja laisvalaikio tematika, kaip manai, ar šią temą savaime padiktuoja, piešiniuose kuriamo jauno žmogaus gyvenimo būdas?
Labai mėgstu svajojančio ar galvojančio žmogaus vaizdinį. Sunku paaiškinti kodėl, bet dažnai norisi vaizduoti svajingą ar mąslią būseną. Tame kažkiek yra ir autobiografijos, nes man geriausios mintys būna, kai aš praleidžiu daug laiko viena ir galiu piešti, klausytis muzikos ir būti tokioje būsenoje, kai, atrodo, nieko neveikiu, bet kažkas vyksta mano galvoje – kūrybiniai procesai. Taip pat noriu perteikti žaismingumą, kurio ypač trūksta Lietuvoje. Suaugusių pasaulis, atrodo, toks rimtas – reikia būti susikaupusiu, nejuokauti. Pasigendu pozityvumo, kurį noriu perteikti savo kūryboje.
Akvilės Magicdust paroda. Vyto Nomado nuotr.
Tavo piešiniuose dažnai vaizduojami sužmoginti gyvūnai. Kaip manai, ar, pasitelkus gyvūno įvaizdį, piešiniuose galima ryškiau perteikti žmogaus būdo savybes?
Galima, bet taip pat juos vaizduoju dėl to, kad noriu piešiniui suteikto humoro atspalvį. Manau, kad gyvūnas iškart sukuria nerimtą nuotaiką. Ir iš kitos pusės, pagalvoju, kad aš užaugau „Cartoonnetwork” laikais, kai buvo savaime suprantama, kad gyvūnai gali šnekėti ir veikti. Tai ir liko sąmonėje. Kadangi piešinyje galima atskleisti fantaziją, visus gyvūnus išlaisvinu piešinyje. Kūriniams jie suteikia laukiniškumo ir gaivališkumo pojūtį.
Esi minėjusi, kad tavo darbo tikslas – emocijas keisti į spalvas. Tad ką tau reiškia spalva kūryboje? Ar tavo kūriniuose spalva yra svarbesnė už formą?
Sakyčiau, kad forma ir spalva yra vienodai svarbi. Aš stengiuosi galvoti apie spalvas, kai noriu perteikti tam tikras emocijas ir pagal tai renkuosi koloritą. Dažnai gaunu užsakymų, ką turiu nupiešti. Tada galvoju, ką spalva turi sukurti, pagal tai ir pasirenku. Tačiau dažniausiai koloritą renkuosi intuityviai, nes be paaiškinamų priežasčių norisi naudoti tam tikrą spalvą.
Akvilės Magicdust paroda. Vyto Nomado nuotr.
Žvelgiant į iliustracijas negalima nepastebėti motyvuojančių šūkių: „Let no one stop you!”, „Try harder!”, „Get up!”, „You go!”. Koks šūkių tikslas? Ar tokiu būdu nori padrąsinti žiūrovą?
Taip, kaip jau minėjau, kad žiema yra sudėtingas metas ir Lietuvoje yra tiek daug savižudybių ar žmonių, sergančių depresija. Kai grįžtu į Lietuvą norisi labiausiai padrąsinti žmones, nes, kai gyvenau Ispanijoje, norėjosi kurti politinės tematikos piešinius ir šnekėti apie socialines temas. Bet, grįžus čia, norisi perteikti pozityvią energiją, kad žmonės geriau jaustųsi. Man atrodo, tai yra aktualiausia.
Ar kurdama iliustracijas galvoji apie žiūrovą? Ar tavo kūriniai turi tikslinį adresatą?
Iliustracijos skirtos įvairiems žmonėms. Mano siekiamybė turėti tokius darbus, kad bet kokio amžiaus žmogus juose rastų kažką sau.
Akvilės Magicdust paroda. Vyto Nomado nuotr.
Į piešinį dažnai įtrauki tekstą, ar tai būtų glaudi istorija, ar trumpas sakinys. Kas paskatino piešinį jungti su tekstu? Ar komikso žanras padarė tam įtakos?
Manau, kad taip. Kadangi kuriu komiksus ir istorijas – tai labai natūralu įtraukti naratyvą. Ne viską galima nupiešti, todėl kartais renkuosi tekstą. Žodį ir vaizdą laikau lygiaverčiu kūrybos įrankiu. Tekstas ir vaizdas gali eiti kartu, nėra kažkuris geresnis ar blogesnis.
Esi įgijusi magistro laipsnį komikso srityje Briuselio Sint-Lukas aukštojoje mokykloje. Kodėl pasirinkai būtent komikso studijas? Ir ką tau jos suteikė?
Labai norėjau kurti komiksus, bet man trūko oficialaus įvertinimo, kad galiu tai daryti. Todėl norėjau daugiau pasitobulinti šioje srityje, nes jau baigusi Vilniaus dailės akademiją aš kurdavau komiksus ir juos publikuodavau mažuose žurnaluose.
Studijuodama daug sužinojau apie komiksų kultūrą, nes Lietuvoje gyvendama to visiškai neturėjau. Išanalizavau komiksus iš akademinės pusės: istoriją, komikso struktūrą. Turėjau labai gerų profesorių, kurie mokė apie istorijos kūrimą ir naratyvą.
Akvilės Magicdust paroda. Vyto Nomado nuotr.
Ko reikia gerai komikso istorijai? Iš kokių svarbiausių dalių susideda geras komiksas?
Aktualumo, kad kiti žmonės galėtų identifikuotis. Kad tai būtų universalu tam tikra prasme, bet ir kažkiek unikalu, kad tai nebūtų per daug generalizuota. Kad istorija būtų su tam tikru prieskoniu, kad skaitantis žmogus galėtų jausti – tai būtent jo istorija. Svarbu gerai perteikti tam tikrą nuotaiką. Yra tokia teorija, kad tai turi atspindėti mūsų archetipus kaip, pavyzdžiui, filmuose. Teorija sako, kad viskas yra įvilkta į tam tikras formas, stilistikas ir adaptuota šiems laikams, bet realiai yra panaši istorija. Kaip kartojasi mituose ir legendose.
Esi laimėjusi ELCAF (East London Comic Arts Festival) x WeTransfer apdovanojimą, skiriamą leidybinės idėjos vystymui ir publikavimui. Tad kaip apsisprendei dėl galutinės knygos „Tropical wildchilds“ idėjos? Papasakok apie patį kūrybos procesą.
Buvo sudėtinga apsispręsti, nes turėjau trumpą idėją, įkvėptą vienos kolumbietės draugės. Ji gyveno kelias savaites džiunglėse ir pasakodavo įvairiausias istorijas. Pamaniau, kad reikia į džiugles išsiųsti tigrą, Liusę ir ateivį, apie kuriuos kūriau komikso istorijas žurnalui „Vice“. Ir tuo metu galvojau apie internetinį bendravimą, ką reiškia internetas mums: chatai, instagramai ir kiek tai atima mentalinės energijos. Internetinė erdvė – tai tarsi parelalus pasaulis, aš kartais net sapnuoju kaip rašau Instagram'e ar filmuoju, ar į el. paštą atrašinėju. Ateivį išsiunčiau į jo planetą ir jis bendraudavo su savo draugais internetu. Jis gyveno tokiame pasaulyje, kuriame nėra nieko, su kuo jis galėtų pabendrauti – vienintelis jo emocinis gyvenimas buvo internete. Pagalvojau, kad tai labai tikroviška realybė. Norėjosi supriešinti du pasaulius, džiunglėse visi gyveno komunoje ir yra vienas kito labai arti. Tose tikrose džiunglėse ir mano knygoje elektros būdavo tik viena valanda, per kurią visi žmonės žiūrėdavo televizorių. Norėjosi supriešinti dvi civilizacijas, nei viena, nei kita nėra geresnė, bet tiesiog galima įžvelgti skirtumus.
Akvilės Magicdust paroda. Vyto Nomado nuotr.
Ką tau reiškia zinų (Zinai (fanzinai) – tai laisvai kuriami leidiniai, kuriuos dažnai leidžia patys kūrėjai mažu tiražu, jie neturi jokių apribojimų ar taisyklių.) kultūra?
Tam tikru metu tai buvo vienintelis būdas publikuotis bei stimulas kurti istorijas. Nes negalėjau kurti be jokio pagrindo sau ir dėti į stalčių. Tam tikra tema apriboja sukurti istoriją, kurios paprastai nekurtum. Tai yra būdas publikuotis, kolaboruoti su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, zinui yra duodama tema ir įvairūs kūrėjai: pradedantys ar daug pasiekę savo karjeroje sukuria komiksą pagal duotą temą. Dažnai tokia kolaboracija inspiruojame vieni kitus, tai padeda tobulėti. Šiame kūrybiniame procese smagi dalis – bendrauti su bendraminčiais, dalintis įspūdžiais ir mintimis.
Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio yra skiriama menininkių kūrybinei veiklai: rengiamos įvairios iniciatyvos, projektai, skatinantys atkreipti į tai dėmesį. Pati esi dalyvavusi „Girls Are Awesome“ parodoje San Fransiske, kurioje buvo eksponuojami tik moterų menininkių, važinėjančių riedlente, meno kūriniai. Kaip manai, ar šios iniciatyvos yra svarbios? Ar jos gali pakeisti visuomenės sampratą apie lyčių stereotipus?
Kol kas jos yra svarbios, ypač mene. Tokia paroda svarbi atkreipiant dėmesį ir suburiant moterų bendruomenę. Kadangišiuolaikinio meno muziejuose vis dar moterų menas užima labai mažą procentą ir, jeigu tai nevyksta natūraliai, tuomet reikia organizuoti tam skirtas parodas. kaip kitaip pakeisti tuos skaičius? Man labai nepatinka skirstymas, kaip „tik moterų ekskliuzyvinės parodos“, bet kol tie skaičiai nėra vienodi, manau, jos yra vienintelė išeitis.
Kokie kūrybiniai ateities planai?
Barselonoje ketinu atidaryti parodą ir dalį darbų vešiuos iš Pamėnkalnio galerijos veikiančios parodos „Čia gyvename visi kartu”. Galbūt Austrijoje darysiu parodą ir mąstau apie dar vieną komiksų knygą, tačiau nėra aišku, kaip viskas susiklostys.
