Istorikė Rūta Paitian
Nuotraukoje: Miglė Kosinskaitė ir Mantas Daujotas. Asmeninio archyvo nuotrauka.
Na, bet šįsyk ne apie XXI-ojo amžiaus misionierius, reziduojančius laikinojoje sostinėje, o apie kitus du šio miesto kūrybiškus asmenis, atstovaujančius dvi meno sritis: dailę ir muziką.
Susipažinkite su Migle Kosinskaite ir Mantu Daujotu, mama ir sūnumi. Dviejų skirtingų kartų kūrėjais, besidalinančiais ne tik giminystės saitais, puikiu humoro jausmu, bet ir meile vaizduojamajam menui. Tiek Miglė, tiek ir Mantas sukasi Lietuvos tapybiniame gyvenime, tiesa, Miglė tai jau daro ilgiau ir stipriau žingsniuoja vaizduojamojo meno lauke, o jos sūnus Mantas dar tik žengia pirmuosius žingsnius, bet tai daro labai užtikrintai.
Migle, atėjote iš „tiksliukų“ šeimos (tėtis, Eugenijus Kosinskas, kardiochirurgas). Kaip nutiko, kad pasukote į meną?
Miglė: „Aš visiems pasakoju tą juokingą istoriją, kad, kai gyvenau Žirmūnuose, atidarė naują mokyklą, tuometinę 31 vidurinę (dabar Vilniaus Tuskulėnų gimnazija), kurioje buvo viena sustiprinto piešimo klasė. Tėvai manęs paklausė, ar aš ten noriu eiti, ir sutikau, pagalvojus, kad ten bent nereikės mokytis, o tik piešti. Tik paskui paaiškėjo, kad ten ne tik piešti reikėjo, bet ir praeiti visą mokyklinę programą su papildomomis dailės pamokomis. Tad kiekvieną dieną turėdavau po 9-10 pamokų visu rimtumu.“
Mantai, papasakok apie savo vaikystę. Kada tėvai pastebėjo, kad turi polinkį piešti?
Mantas: „Mama, kada aš pradėjau mašinytes paišyti? Kokių 5 metų?“
Miglė: „Va to aš ir bijojau, kad reikės tiksliai įvardinti, nes jokio grafiko galvoje neturiu. Jis nuo pat mažumės labai mėgo piešti ir buvo pamišęs dėl mašinyčių, galėdavo dienų dienas stovėti prie lango ir stebėti jas. Tad visuose piešiniuose ir vyravo ši tema. Kiek tiksliai tau metų buvo, negaliu pasakyti, bet praktiškai pirmiau pradėjai piešti nei išmokai kalbėti.“
Mantas: „Kalbėti antroje klasėje pradėjau.“ [juokiasi]
Mantai, esi sakęs, kad tavo didžiausias tavo didžiausias autoritetas yra GG Allin – tarpdisciplininio meno atstovas bei muzikantas. Tavo paties gyvenime didelę dalį užima muzika, buvai ir esi įvairių grupių („Arklio Galia“, „Candee Train“, „EMSUS“, „Silverpieces“) narys, o taip pat kuri ir savo muziką. Labiau save laikai tapytoju, kuris laisvalaikiu muzikuoja ar muzikantu, kuris laisvalaikiu tapo?“
Mantas: „Teoriškai tai turbūt esu tapytojas, kuris laisvalaikiu muzikuoja, nes meninį išsilavinimą turiu ir mokausi to nuo penktos klasės, o visi muzikiniai reikalai yra grynai mano paties iniciatyva, laisvu metodu be jokio profesionalaus pasiruošimo. Tai tik todėl taip atsakau, nes kito būdo nežinau, kaip šį santykį apskaičiuoti, o šiaip tai neįsivaizduoju.“
Miglė: „Man iš šalies atrodo, kad jis muzikantas su polinkiu patapyti“.
Mantas: „Kartais būna ir taip.“
Mantas Daujotas. Asmeninio archyvo nuotrauka.
Migle, abu jūsų vaikai sukasi muzikiniame pasaulyje (dukra Agnė dainininkė, nors pagal profesiją – interjero dizainerė) ar pačiai nekilo noras muzikuoti?
Miglė: „Šiuo metu tikrai ne, bet vaikystėje/paauglystėje gana ilgai lankiau fortepijono pamokas, turėjau klausą, tėvai bandė mane kažkur nukreipti, dainavau etnografiniuose ansambliuose, bet ne profesionaliai.“
Mantas: „Aš prisimenu, kai dar buvome vaikai, kai dar tikrai neturėjau jokio polinkio muzikai, mama grodavo pianinu „Karvė nemoka dviračiu važiuoti“, šitą tai tikrai gerai prisimenu.“
Miglė: „Aš net nežinau, kas tai per kūrinys“ [juokiasi]
Mantas: „Tundetunda tundetunda tudenetunda tundetunda“
Miglė: „Aaa“ [juokiasi]
Kas jums abiems yra kūryba? Vieniems kūrėjams tai meditacijos forma, kitiems – fiziologinis poreikis išreikšti save, o kaip jums?
Miglė: „Aš gal pradėsiu nuo to, kodėl, jau būdama sąmoningesnė, visgi pasirinkau šį kelią. Tuo metu man atrodė, kad tai yra viena iš laisviausių profesijų, kur gali būti pats už save atsakingas ir nuo nieko nepriklausyti, neturėti griežtų darbo valandų, kas man buvo labai svarbu. Aš jau mokykloje besimokydama galvojau, kaip būtų baisu, jeigu man reikėtų eiti į kažkokią tarnybą, atsėdėti darbo valandas. Tad tapyba atrodė kaip tikslus kelias į laisvę. Man laisvė yra labai svarbi. Nepriklausomybė ne tik nuo griežtų darbo valandų, bet ir nuo daugelio dalykų, kurių kiti žmonės negali sau leisti. Aišku, yra supratimas, kad su laisve ateina ir atsakomybė su visomis pasekmėmis, kad nežinai kaip rytoj gyvensi, gal bus labai gerai, o gal ir ne. Šį jausmą visi laisvai samdomi darbuotojai patiria.“
Mantas: „Man kūryba yra visiškas darbas, aš tiktai noriu labai daug pinigų turėti [juokiasi] Mama jau viską pasakė, turiu lygiai tą pačią patirtį. Kai eini į mokyklą ir dar tamsu, nesuprasdamas, kodėl tą turi daryti, ir galvoji sau, kad nenorėsiu taip gyventi. Tos darbo valandos, kai esi pats sau šefas, yra labai gerai.“
Mantas Daujotas „Nagais į gyvenimą“ (aliejus, drobė; 105x90 cm; 2018 m.).
Pakalbėkime apie įkvėpimo šaltinius, kas jus įkvepia kūrybai? Iš ko semiatės kūrybinių idėjų?
Miglė: „Kai tapyba pasidaro tavo profesija, tai tu visą laiką gyveni kaip kokia kempinė, kuri siurbia į save įvairiausius įspūdžius, vaizdinius. Aš manau, kad kiekvienas dailininkas turi savo vaizdinių biblioteką, vieni škicuojasi eskiziukus, nešiojasi užrašines, kuriose kažką užsirašo ar nusipiešia, kiti – fotografuoja, dar kiti – internete žiūri. Ten lygiai tokia pati medžiaga kaip vaizdas už lango, tiesiog svarbu, kaip tu ją panaudosi. Atsiradus laikui pasinaudoji „biblioteka“ ir išsitraukus iš jos kažkokią idėją – išlieji viską ant drobės.“
Mantas: „Tai nėra egzotika, tiesiog viskas iš elementarių, buitinių situacijų. Vaikščioji ir fiksuoji kažką atmintyje, kol ilgainiui ateina akimirka, kai gali vienokį ar kitokį vaizdinį pritaikyti kūrybiniame procese. Reikia atlikti namų darbus, nes jeigu tik lauksi, kol ateis įkvėpimas, labai stipriai rizikuosi.“
Tėvai visada mėgsta pasidalinti savo išmintimi, duoti patarimus įvairiais klausimais. Sakykite, Migle, ar dalinatės savo kūrybiniais receptais su Mantu?
Miglė: „Mums vienoje erdvėje yra labai mažai tekę kurti, tad neturiu galimybės dalyvauti kūrimo procese, nors gal visai įdomu būtų. O šiaip aš nesu linkusi kažką kam nors aiškinti.“
Mantas: „Aš kažkada anksčiau gal ir norėdavau patarimų, bet mama susilaikydavo. Gal ir gerai. Tapyba yra labai individualistinė meno pakraipa. Aišku, gali susėsti ir padiskutuoti, bet iš esmės, kai jau atsistoji prieš drobę ir pradedi ją užpildyti savo prigalvotais scenarijais, tai tampa tik tavo ir niekieno kito reikalu.“
Miglė: „Bet, kai jau pamatau rezultatus, aš visada išsakau nuomonę ir pagiriu, kas man patinka ir tų darbų, kurie patinka, yra visai nemažai. Man labai gaila, kad jis taip greitai tuos pačius geriausius išparduoda.“
Miglė Kosinskaitė ir Mantas Daujotas. Nuotraukos autorė: Gustė Skužinskaitė
Praėjusių metų gruodį kartu surengėte parodą „Kraujo grupė“ Vilniaus „Grafo“ galerijoje kokie įspūdžiai po jos?
Miglė: „Tai buvo pirma šeiminė paroda, na, žmogus dar tik bakalaurą baigė, tai kiek čia ir galėjo būti tų parodų. Man patiko, buvo smagu.“
Mantas: „Man tai ne, buvo absoliuti kančia. Juokauju. Geras jausmas. Net tokio aukštesnio lygio menininku pasijunti. „Grafo“ galerijoje labai geros sąlygos, viską puikiai pavyko išsieksponuoti. Na, ir smagu buvo pabūti smagiai. Puikiai.“
Migle, esate minėjusi, kad žengti pirmuosius žingsnius vaizduojamojo meno pasaulyje buvo sunku. Turėdama tokią patirtį, gal norėjote, kad vaikai pasuktų ne meno, o kokių nors „rimtųjų profesijų“ keliu?
Miglė: „Aišku norėjosi. Ir vieną, ir kitą kažkaip bandžiau į jį pasukti, bet ne, kai jau šiuo „virusu“ užsikrečia, labai sunku išgyti.“
Miglė Kosinskaitė „Nesantuokiniai ryšiai“ (90x130 cm; 2018 m.).
Žmogui labai svarbu jaustis, jog jis „savo rogėse“, yra pilnai save atradęs ir realizavęs. Filme „Bohemijos Rapsodija“ yra scena, kurioje Fredis Merkuris savo žmonai sako, kad, būdamas scenoje, dainuodamas tūkstantinėms minioms, jaučia, jog būtent tam atėjo į šį pasaulį. Sakykite, ar jus aplanko jausmas, kad darote tai, kas jus visiškai atspindi?
Mantas: „Labai retai pasitaiko tokių akimirkų, kur tiek daug atsidavusių žmonių, kaip prieš Fredį Merkurį, į mane žiūrėtų.“ [juokiasi]
Miglė: „Aš visada galvojau, kad nesu kažkokia didelė žvaigždė, prieš kurią po kojomis klojasi šimtai ar tūkstančiai žmonių. Tikrai yra genialių autorių, dailininkų, kuriems aš pati kone meldžiuosi. Būna akimirkų, kai žmonės, kurie mato tuos darbus, išsako tokius žodžius, kur tikrai paglosto širdį ir pradžiugina, jog supranta, įvertina.“
Mantas: „Jeigu trumpai, tai atsakysiu, taip, aš tiesiog neįsivaizduoju, ką kito galėčiau daryti. Aišku, galima tą patį daryti, tik efektyviau, šitai visą laiką galvoje, bet kad būčiau sutvertas kažkokiems kitokiems dalykas – nepasakyčiau.“
Pafantazuokim truputį. Kuo norėtumėt užsiimti, jei nebūtų jūsų gyvenimuose tapybos ir muzikos?
Miglė: „Aš tai galvoju, kad būtų galima bet kuriuo keliu nueiti, kuriame reikia kūrybiškumo. Puikiai save įsivaizduoju ir kitoje srityje, tik tam įdirbio reikėjo. Galėjau ir ten, ir ten, ir kitur nueiti, ir jeigu dabar kas nors iš manęs atimtų tapybą, aš tikrai susirasčiau, ką galėčiau įdomaus ir kūrybingo nuveikti.“
Mantas: „Vaikystėje labai norėjau būti krepšininku, bet per vėlai susivokiau ir šiaip mano rankos per mažos krepšiui. Ką čia dar? Galėčiau kokiu vairuoju būti. Per paskutines Kalėdas senelis nuolat kartojo, kad man reikėtų televizijoje dirbti, nes ten visi daug maivosi, tad tikčiau.“ [juokiasi]
Mantas Daujotas „Kultūra“ (Aliejus, drobė; 100x120 cm; 2017m.).
Na, o kaip dėl konkurencijos? Ar ji juntama? Ar motyvuoja ta geroji konkurencija, verčianti neužsisėdėti ir dirbti?
Mantas: „Taip, šitas veikia, norisi pasitempti, neatsilikti. Praėjusių metų rudenį įstojau į VDA magistrantūrą, kur turiu tokį labai talentingą ir darbštų kolegą Dominyką Sidorovą. Jis man yra ta kartelė, kuriai nesinori nusileisti ir kaskart su juo pasišnekėjęs ir išgirdęs, ką jis yra padaręs, iškart kyla noras neatsilikti ir eiti patapyti.“
Miglė: „Aš seniai sau nusprendžiau, kad visą laiką aplink mane bus žymiai talentingesnių, žymiai geresnių žmonių, kurie daro puikias parodas ir jeigu aš kiekvieną kartą žudysiuosi ir pergyvensiu, kokia aš prastesnė, netalentinga ir nieko nemoku, tai bus blogai. Reikia pasidžiaugti, kad kiti daro labai gerai ir tiesiog daryti tai, ko pati noriu.“
Mantas: „Na taip, čia psichologinis dalykas, neužsigrauži dėl to. Pasidžiaugti, kad tavo pažįstamiems ir draugams gerai sekasi, kad yra produktyvūs ir sėkmingai kuria. Tai vienas kitam nemaišo, gali ir už kitus pasidžiaugti ir pats padirbėti.“
Pakalbėkime apie kritiką. Ar dažnai tenka su ja susidurti? Kaip į ją reaguojate?
Miglė: „Mes visi labai mandagūs esame ir retai išsakome kritiką. Apskritai, aš tai džiaugiuosi, kai kas nors pasako, kad bent jau yra matę mano paveikslus.“
Mantas: „Tas tiesa, kad vertini bet kokį žodį, bet pagyrimai kaip saldainiai, skanu, bet sukramtai, nuryji ir baigiasi. Jeigu suvalgai kokius šešis saldainius iš eilės, pradedi galvoti, kad galbūt jau per daug, gal jau nebereikia, gal pernelyg save lepinu. Kritiką aš labai mėgstu ir visą laiką raginu, kad kas nors „sustumtų“ kuo įmanoma drąsiau, bet kaip mama ir sakė – visi labai mandagūs.“
Miglė Kosinskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Gana dažnai pasitaiko toks reiškinys, kad dailininkas nutapo paveikslą, ištransliuodamas vienokią žinutę, tačiau žiūrovas ją interpretuoja kitaip. Kokie jūsų pastebėjimai šiuo klausimu? Kaip vertinate kitų žmonių jūsų kūrinių interpretacijas?
Miglė: „Interpretacijų būna labai įvairių.“
Mantas: „Dažniausiai ir būna kitaip interpretuojama, bet tame, ko gero, ir yra grožis, tam ir yra abstrakti kalba. Jeigu norėtum pasakyti vieną tiesmuką dalyką, tu paimtum ir užrašytum. Toks jau yra pasirinktas kelias – būti interpretuojam skirtingai.“
Miglė: „Potekstes tik poetai ir menotyrininkai atkapsto ir patys suranda, nes jiems reikia kažką gražaus parašyti.“
Mantas: „Na taip, bet dažniausiai būna įdomu ir pamalonina, kai kažkas interpretuoja net taip, kaip nesitiki, ar priveda iki kažkokių sau asmeniškai rezonuojančių poteksčių.“
Esate kultūros žmonės, sakykite, kokias kitas jos sritis mėgstate ir propaguojate?
Mantas: „Aš mėgstu koncertus. Į spektaklius einu retai, gal kokiuose šešiuose per gyvenimą esu buvęs. Filmų iš viso mažai žiūriu, knygas retai skaitau.“
Miglė: „Normalus, šiuolaikinis žmogus.“ [juokiasi]
Mantas: „Esu buvęs balete du ar tris kartus. Šiaip tai viskas yra įdomu, iš bet ko bandai pasisemti idėjų ir pasigilinti turimas, bet šiaip tai geriausiai į kokį pankroko koncertą nueiti. Ten labai daug natūralios gyvybės.“
Miglė: „Aš jaunystėje labai mėgau teatrą, dažnai į jį ėjau, bet tuo metu visi tą darė.“
Mantas: „Nes nebuvo „Netflix.““
Miglė: „Nebuvo „Netflix“, tai visi ėjom į teatrą ir buvo nepadoru nežinoti visokių spektaklių premjerų ar būtų jų nemačius. Paskui kažkaip tas pasibaigė. Aišku, kaip ir visi skaičiau, dabar jau rečiau. O šiaip esu labai didelė filmų mylėtoja, einu į visus festivalius. Paskutinėje „Scanoramoje“ 12 filmų mačiau ir gaudau visokiausias rekomendacijas.“
Miglė Kosinskaitė „Laukianti pavasario“ (100x120 cm; 2015 m.).
Tapyba yra gana vienišas ir daug susikaupimo reikalaujantis procesas, vieniems dailininkams reikia absoliučios tylos, kitiems – kažkokio muzikinio fono. Ar klausote muzikos tapydami?
Abu, šiek tiek vėluojančiu, bet vieningu unisonu: „Visada.“
Ar klausomos muzikos žanras daro įtaką būsimam paveikslui? Tarkim, klausantis metalo, gal ryškesnės, agresyvesnės spalvos pasireiškia?
Mantas: „Su sunkiąją muzika kartais piktesni, skaudesni dalykai pasireiškia, bet nebūtinai visada. Su ja pasikrauni energijos, tada imi aktyviau, judriau dirbti. Būna, kai reikia nurimti, krapštytis, medituoti, o kartais reikia „dėti“. Tai, kai reikia „dėti“, įsijungi jau tokios smarkesnės muzikos. Aš labai save paveikiu su grojaraščiu, visaip juo manipuliuoju, man jis nepapratai svarbus. Esu ne kartą atšaukęs tapybos darbus ir nenuėjęs tapyti, nes „spotify“ baigėsi ar dingo internetas, kas reiškė, jog negalėsiu klausyti muzikos.“
Miglė: „Čia ir man tinka, nes jei nėra muzikinio fono, negaliu tapyti, nors ir būna sudarytos tam būtiniausios sąlygos: šviesa yra, teptukas yra, bet nėra fono, tai jau ir viskas.“
Mantas: „Esu sukūręs nemažai paveikslų, kurie atsiremia į konkrečias dainas. Man tapymas ir muzikos klausymasis yra itin glaudžiai susiję dalykai.“
Miglė: „Žinau žmonių, kurie išjungia bet kokius garsus, išjungia telefonus, neleidžia net artimiesiems žmonėms įeiti, kalbinti, klausti ir aš manau, kad jie yra teisūs. Muzika yra gerai, tai yra fonas, bet visus telefonus ir kompiuterius reikėtų išjungti, nes žiauriai išblaško. Būna pusę dienos atskambinėji į skambučius, atsakinėji į laiškus ir po kiek laiko susivoki, kad kaip ir paveikslą tapei. Po to neina susikaupti.“
Mantas Daujotas „Introvert“ (aliejus, drobė; 130 x 80cm; 2018 m.).
Na ir reziumuojant, kokių patarimų turite būsimiesiems menininkams, kurie nedrąsiai žengia pirmuosius žingsnius meno pasaulyje ir galbūt nesulaukia tokio stipraus palaikymo iš artimųjų dėl savojo pasirinkimo?
Miglė: „Tai labai gera profesija, iš tikrųjų, tiesiog puiki visais atžvilgiais. Reikia tik nebijoti, nestresuoti ir būti aktyviam. Visokių kelių atsiras.“
Mantas: „Bet kurią profesiją gali įvaldyti ir iš jos išgyventi, jei tik būsi motyvuotas ir aktyvus, o būsi motyvuotas ir aktyvus toje srityje, kuri tau patinka, kur mėgausies ten būdamas. Būtent tas pasitenkinimo motoriukas veikia ilgiau ir aktyviau, nei racionalusis, paremtas pragmatiniais sumetimais, siekiant uždirbti kuo daugiau pinigų. Yra žmonių, kuriems didelių pinigų uždirbimas yra stipri motyvacija, o, uždirbę daug, stengiasi padaryti dar daugiau, na bet čia kita kalba. Aš taip įsivaizduoju, bet dar tik pats esu būsimasis menininkas, tad ką aš čia patarinėju .“ [juokiasi]
Miglė: „Labai protingai patarei, geras reziumė.“
