Dailėtyrininkė Brigita Sinickienė
Nuotraukoje: Rūta Matulevičiūtė. Vyto Nomado nuotr.
Menininkė drobėse kuria darnų gamtos pasaulį, kuriame gausu augalų motyvų: linguojantys gluosniai, styrantys barščiai ar ošiančios pušys. Momentais tarp siūbuojančių medžių išnyranti moters figūra dažnai būna mąsli ir susitelkusi. Rūtos Matulevičiūtės kūriniai tarsi meditatyvus ir harmoningas pasakojimas apie žmogaus būtį gamtos aplinkoje. Autorė šiame interviu taip pat reflektuoja savo susitapatinimą su gamta.
Viename interviu minėjai, kad užsiimi gryna tapyba. Tačiau savo dabartinėje parodoje „Wisdom Vendor“ (angl. Išminties automatas) pristatai parodą-instaliaciją. Ar šis nukrypimas nuo tapybos žanro buvo sąmoningas?
Mano tikslas yra išsilaisvinti nuo vienos medijos, nuo vieno raiškos būdo ir norimą idėją įgyvendinti bet kokia medijos forma. Šis instaliacijos sumanymas tiko būtent Pamėkalnio galerijos erdvei. Kai užeidavau į šią galeriją, galvodavau, kaip šioje patalpoje išeksponuoti savo tapybą? Galvojau, kad galerijos kolonos sudaro keistą ir sudėtingą erdvę. Tuomet man kilo mintis, kad reikia „Išminties automato” idėją įgyvendinti šioje galerijoje. Būtent šis kolonų išcentravimas tampa ne trūkumu, o sukuria tobulą erdvę.
Ar galėtum papasakoti, kaip gimė naujausios istaliacijos idėja?
Instaliacijos idėja pasirodė kaip vaizdinys. „Išminties automato” esmė yra meditacija ir savianalizė, atsigręžimo į save – sąmoningumo simbolis. Instaliacija tarsi apibendrina mano kūrybos metodą, kaip man ateina patys paveikslų vaizdiniai.
Aistė Marija Stankevičiūtė savo tekste „Die Wisdom Vendor” užsimena apie šiandieninės medijos svarbą žmogui. Ji teigia, kad šiuolaikiniam žmogui daug lengviau surasti atsakymą „Google” paieškos sistemoje ir tai nereikalauja daug laiko. Kaip manai, ar galime teigti, kad „Išminties automatas” yra tarsi simbolis, atskleidžiantis šiandieninės medijos ir žmogaus santykį?
Taip, aš rinkausi „Android” sistemą būtent dėl aktualumo ir šiuolaikiškumo. Greitas atsakymas, kurį suteikia tas pats „Google'as” – būtent apie tai ir yra. Anksčiau naudodavo atsakymams gauti, pavyzdžiui, ritualus. Kraujažolių stiebelius mesdavo ir pagal tam tikras kombinacijas nuspręsdavo, kuri heksagrama susidarė iš šešiasdešimt keturių. Paskui perėjo į monetų metimą, nors dabar irgi naudoja monetų metimą. Bet yra labai daug ir internetinių pranašavimo būdų, kur paspaudi ir taro korta iškrenta. Tad, jeigu tai paremta sinchroniškumu, tuomet visiškai nesvarbu, ką tu naudoji – ar tuos lapelius, ar tiesiog pasitelki medijas.
Rūta Matulevičiūtė „Wisdom Vendor“ (angl. Išminties automatas; 2019). Androido programa sukūrė Francisco Roberto Becerra Bravo. R. Matulevičiūtės asmeninis archyvas.
Savo kūryboje remiesi būtent Rytų filosofija, tad ką tau reiškia dao terminas?
Dao man yra holizmo pagrindimas. Dao labiau kalba apie tai, kas pasaulis nėra, nei apie tai, kas jis yra. Šis terminas yra apie tuštumą ir jis teigia, kad viskas išnyksta, kad visa esmė neturi jokios prasmės. Dao – tai bet kokio prisirišimo paleidimas, dieviškos pajautos kelias, aplinka ir pats žmogaus vidus. Kai šis požiūris priimamas, tuomet viskas tampa labai svarbu. Iš tos nesvarbos, savo nesvarbos, kitų nesvarbos, staiga apsiverčia ir paradoksaliai pasidaro šventa: kiekvienas žmogus, kiekvienas įkvėpimas ir kiekviena žolė. Viskas. Bet dao nėra vienintelė mano naudojama filosofinė sistema, kuria aš remiuosi. Ji yra viena iš daugelio. Kai per magistrinio peržiūrą šnekėjome apie islamą, aš sakiau, kad man visiškai nesvarbu, ar tai yra islamas, ar krikščionybė, ar šamanizmas, nes vis tiek viskas grįžta į vieną ir tą patį. Ir tuomet, kai susirenki fragmentėlius iš visų sistemų, religijų ar filosofijų – viskas grįžta į vieną ir tą pačią pradžią, aiškinančią žmogaus būties prasmę.
Dažnai savo drobėse vaizduoji moterį. Kaip manai, ar ji atspindi šiandien kintantį moters vaidmenį?
Man labai svarbu visos akcijos, feministiniai judėjimai ir pačiai, aišku, kaip moteriai kūrėjai matosi skirtumas tarp požiūrio į menininką vyrą ir menininkę moterį. Galbūt darbuose tai nėra akcentuojama. Feminizmas patriarchalinei sistemai dažnai priešinasi patriarchaliniais būdais. Čia kaip fight for peace: pasitelkiam agresiją, mitingus, piktus pasisakymus, nes reikia kovoti. Iš esmės pats moteriškas pradas yra visai ne apie tai, jis yra atvirkščias. Taika yra pasiekiama per bendrumą, per pavyzdį, o ne per užkariavimą. Aš aišku apie tai mąstau, kaip ir sakiau, bet to neakcentuoju.
Rūta Matulevičiūtė „Out” (drobė, aliejus; 175x137; 2018). R. Matulevičiūtės asmeninis archyvas.
Kiek tavo kūryboje yra asmeninių gyvenimo detalių?
Mano kūryba išties yra labai asmeniška, ją veikia kasdieniai potyriai ir emocijos. Tapyba – tai yra išgyvenimų rezultatai, apmąstymai. Pastaruoju metu pradėjau tapyti draugus. Idėjos dažniausiai ateina iš pokalbių, bendrų veiklų ar tam tikrų momentų, iš kurių gimsta kūriniai. Dažnai gilinuosi į politines, socialines, kultūrines situacijas ir jas analizuoju iš pagrindų.
Tavo paveikslai kupini gamtos motyvų, tarsi šnarantys ir alsuojantys gyvybe. Tad koks tavo pačios santykis su gamta? Ko semiesi iš gamtos?
Galima sugrįžti prie tų pačių Rytų ar baltiškos tradicijos, kuri su gamta taip pat labai susijusi. Gamtoje patiriami išgyvenimai atveria kūrybinius klodus. Buvimas gamtoje nuramina, o vykstančių procesų stebėjimas įkvepia. Kartais pastebiu sąryšius arba sąsajas tarp gamos ir savo minčių eigos arba psichologinių momentų, kurie įprasmina akimirką. Pavyzdžiui, aptariant kinų piešimo tradiciją, įdomu tai, kad jie nesieskizuoja, nepiešia ir netapo nieko iš natūros. Menininkas keliauja po kalnus, miškus, stebi gamtą ir tuomet, grįžęs į savo namelį, studiją, tai, ką pamatė, įamžina iš atminties. Ir yra toks pasakymas: „Jeigu nori nutapyti medį – turi juo tapti.” Tai labai gerai iliustruoja įsijautimą į aplinką, gamtą.
Ar ir tu susitapatini su tapomu objektu ir patampi medžiu, žole?
Taip. Mane pačią ši idėja labai paveikė. Prisimenu, kai išgirdau šią mintį, mokiausi pas Dalią Dokšaitę, kuri yra sumi-e [juodo tušo tapyba; japoniškas terminas tapybai ir kaligrafijai apibūdinti – B. S.] dailininkė. Ir ši mintis mane be galo sužavėjo, tuomet man buvo apie penkiolika metų ir aš buvau visiškai priblokšta. Tai liko kaip vienas iš pagrindinių kūrybos principų.
Kartais pamatau savo mintis atsispindint gamtoje. Prisimenu: kai tik suvokiau, kad aplinka man daro įtaką, pradėjau apie tai daug mąstyti. Pradėjau pastebėti tai savyje ir aplinkoje. Vieną kartą Neringoje pamačiau, kaip miške, tarp pušų aukštais kamienais, auga toks pats vienišas beržas, kurio forma buvo lygiai tokia pati kaip ir pušų. Aplinka jį pavertė tokiu pačiu – beržas pavirto pušimi.
Rūta Matulevičiūtė savo studijoje Ideas Block LT. B. Sinickienės nuotr.
Koks tavo ryšys su miesto kultūra?
Jis yra visiškai natūralus, kaip ir naudojimasis medijomis. Miestas – tai yra namai, kasdienė aplinka ir puiki terpė bendrauti su žmonėmis, būti įkvėpta jų idėjų ir naudotis miesto suteikiamomis galimybėmis.
Kaip gimsta tavo paveikslų pavadinimai ir kokią reikšmę jie suteikia kūriniui?
Kartais pavadinimai būna kuriantys paradoksą, kartais jie paantrina arba būna lyg poezija. Pats paveikslas yra tarsi eilėraštis, nes aš pati kartais rašau eiles. Taigi poetiškumas sukuria metaforas, prideda daugiau sluoksnių, daugiau plotmių kūriniui ir praplečia supratimo galimybes. Man patinka, kai pavadinimas sukuria daugialypį supratimą, kad darbas būtų atviras žiūrovui.
Esi minėjusi, kad tapybos sferoje jauti didžiausią potencialą siekti tobulybės. Kas tau yra tobulas kūrinys?
Tai darbas, kuris sukuria patyrimo akimirką, yra paveikus, kuris sukuria įspūdį, prikausto žiūrovo dėmesį ir priverčia susimąstyti.
Ar tavo kūryboje galime įžvelgti kitų menininkų įtakų? Kokie menininkai tave įkvepia ir žavi?
Aš visuomet sakau, kad spalvomis man labiausiai patinka Michael Borremans, o darbų paveikumu darbų – Anselm Kiefer. Šie žmonės kol kas man yra vieni svarbiausių. Ir, aišku, kinų tapytojai, kurių kartais net ir nežinau pavardžių, nes labai daug yra nepasirašytų kūrinių. Žaviuosi kino režisieriumi David Lynch dėl jo kuriamos magijos. Taip pat savo inovatoriškomis idėjomis ir meno suderinimu su verslu mane įkvepia aukštosios mados kūrėjai: Olivier Rousteing ir Stella Mccartney.
Rūta Matulevičiūtė, „Uranus“, (aliejus, linas; 80x100, 2018). R. Matulevičiūtės asmeninis archyvas.
Kokie tavo kūrybiniai ateities planai?
Galvoju dirbti su įvairiais projektais. Organizuoti renginius, suburti menininkų bendruomenę ir rengti bendras parodas. Žinoma, užbaigti magistrą šiais metais. Labai noriu toliau plėsti savo kūrybos pasiekiamumą už Lietuvos ribų. Norėčiau studijuoti doktorantūrą Osle. Man atrodo, kad Norvegijoje studijų lygis labai aukštas, jie turi nepaprastai gražią gamtą ir šiltą socialinę erdvę.
