Dailėraštis

Menotyrininkė Evelina Januškaitė-Krupavičė

Nuotraukoje: Vladas Urbanavičius (LT) „Palėpės žaidimai“ (instaliacija; 2018; galerija „Meno parkas“).

Jį sudarė keliose ekspozicinėse erdvėse išsidėsčiusios skirtingos, tačiau konceptualiai vieningos parodos bei įvairūs performatyvūs ir trumpalaikiai vyksmai. 2018 m. rudenį festivalis pristatytas parodomis „Meno parke“, M. Žilinsko dailės galerijoje, Kauno fotografijos galerijoje, renginiais Kauno menininkų namuose. Gruodžio mėn. dalis festivalio ekspozicijos buvo perkelta į A. Mončio namus-muziejų Palangoje.

8-ąjį kartą vykusio festivalio tema „Taip arti, taip toli“ kvestionuoja vietos, nuotolio ir laiko santykį. Arti-toli gali būti ir erdvės atstumas, ir laiko dimensijos žyma. Asmeninė laiko samprata yra reliatyvi, todėl laiko ir vietos atstumai tampa sąlyginiais matmenimis, ženklinančiais kiekvienam individualų vaizdinį ir juslinį patyrimą. Laikas visuomet asocijuojasi su atmintimi, kurioje rekonstruojama praeitis, tampanti fiksuojančia, bet perkuriama ir nuolat atsinaujinančia laikmena. Kad bet kuri vaizdinė patirtis taptų atmintimi, ji turi būti paversta tam tikra reprezentacija. Todėl atmintis yra vertinys, o atminties produktai surogatiniai – atmintį galima perkelti į kitą laiką, erdvę, mediją, diskursą. Per fundamentalius praeities-dabarties ir nuotolio aspektus suartinamas nesvarbu kur ir kada gyvenančio kūrėjo ir suvokėjo patyrimas, paverčiantis individualias atmintis nuolat vykstančiomis, subjektyviomis, laikiškomis ir laikinomis patyrimo formomis.

Festivalio koncepcijoje aktualizuojamas erdvėlaikis arba metanaratyvas – dalykai, nutinkantys kažkur ten ir tada, mūsų tarsi neliečiantys, nesusisiejantys. Kalbama apie pojūčius, lūkesčius, praeities ir dabarties ryšį. Iškeliamas susvetimėjimo su aplinka momentas ir tapatinimasis su esančiais fiziškai toli, bet artimais panašiomis aktualijomis, vertybėmis. 

„Meno parke” pristatyti kūriniai: Alexandre Astier (FR) „Pėdos, įsišakniję į žemę“, Neringa Naujokaitė (LT / DE) „Art Deco“ ir Vladas Urbanavičius (LT) „Palėpės žaidimai“. Naujokaitės ekspozicija veikia kaip architektūrinė rekonstrukcija. Video instaliacijose rodomi vaizdai iš restauruojamo Kauno tarpukario buto, įterpiami šiandienos tekstai. Datos yra kaip nuorodos į laiko tėkmę, praeities permąstymas biurokratiškai išdarkytoje dabartyje. Šis tyrimas vykdytas dvejus metus – aiški proceso, žyminčio laiką, išdava. Kūrinys kontekstualus, turint galvoje turtingą Kauno tarpukario architektūros istoriją ir asmeninį autorės santykį su aplinka. Urbanavičiaus ir Astier ekspozicijos nurodo į praeitį žaidimo forma. Astier erdvę tirštai nubarsto smėliu ir kviečia žiūrovą interaktyviai įsitraukti į įvietintą instaliaciją, mėtant sunkius plieno kamuolius (populiarus prancūziškas žaidimas), kai tuo tarpu Urbanavičius įkontekstina temą įvietinta instaliacija galerijos palėpėje. Autorius neaiškina potekstės, nes, anot jo, tiesiog „palėpėje norisi daryti ką nors slapta ir be priežasties“. Turbūt daugeliui vaikystėje palėpė ženklino daugybę daiktų, virstančių tranzitiniais atminties objektais, praeities laiko talpyklomis. Astier „žaidimas“ verčiamas kaip „pėdos, įsišaknijusios į žemę“, kuris gali būti suvokiamas ir kaip tam tikra savo vietos, ištakų, kilmės metafora. Instaliacijoje pateikiamos žaidimo taisyklės, instrukcija, kurioje nurodoma, kad į žaidimą įsitraukti gali bet kas ir bet kur, išskyrus vandenį.

Alexandre Astier (FR) „Pėdos, įsišakniję į žemę“ (interaktyvi instaliacija; 2018; galerija „Meno parkas“).

Fotografijos galerijos eksponuojamos žmogaus teisių aktyvisto, menininko Marcelo Brodsky fotografinių manipiliacijų serija „1968: idėjų ugnis“, pristatoma kaip asmeninė vizuali esė. Į archyvinę dokumentinę medžiagą įterpdamas tekstus ir ženklus iš dabarties, jis „spalvina“ achromatinę praeitį. Tyrinėdamas 7-8 deš. įvykius pasaulyje po Prahos pavasario, užfiksuotus judėjimus, streikus, eisenas, parodoje autorius demonstruoja ir R. Kalantos susudeginimo įvykį, kurio fiksacijos reprodukcijos duodamos net vaikams apipaišyti, taip paverčiant įvykio dokumentiškumą laiko kartotėmis. Jis aktualizuoja ne praeitį, o dabartį, kurioje dominuojant vaizdams skirtingai suvokiami įvykiai, formavę ne vienos kartos suvokimą ir vertybes.

Hermione Allsopp (UK) „Gaubti saugotinus“ (12 objektų; 2012–2018; M. Žilinsko dailės galerija)

M. Žilinsko dailės galerijoje vykusioje festivalio parodoje pristatyta 12 lietuvių ir užsienio autorių. Puiki ekspozicija, kurioje galėjome išvysti ir kontekstualią architektūrinę Kauno Prisikėlimo bažnyčios repliką, sukurtą Allard van Hoorn (NL) kaip garso skulptūrą iš rekonstruojamos bažnyčios artefaktų (gatvės plytelių), ir Hermione Allsopp (UK) instaliaciją iš į poliureataną „įšaldytų“ praeitį menančių reliktų, surinktų dėvėtų prekių parduotuvėse. Instaliacija išdėstyta tarsi 12 planetų, kurios sudarytos iš įlaikintų tranzitinių objektų, prilyginamų archeologinėms relikvijoms, menančioms tam tikrą laikmetį, tampančiomis jo buvimo įrodymu, susijusiomis su svetimomis vietomis, kitomis, bet atpažįstamomis erdvėmis. Laura Zaveckaitė pristato tęstinį projektą „Nykstantys“ su visiems žinomu nukryžiuotojo simboliu, kuris kabinamas jau ne ant kryžiaus, o ant medžių autorės gimtinės miškuose. Nykstantis ir kaip laiko ženklas, ir formos prasme krucifiksas dauginamas, tiražuojamas, o jo kartotės karkart praranda formą ir tolsta nuo pirminio silueto. Vis tik šis simbolis mums toks įprastas, kad vistiek nesunkai jį atpažįstame, mename. Tarsi iškasenos, fosilijos, kuriose įspaustas buvęs tęstinis laikas.

Vytenis Jankūnas (LT/JAV) „Su „J“ į Manheteną – amžinasis keliautojo sindromas uždaru ratu“ (video instaliacija; 2017; M. Žilinsko dailės galerija); antrame plane – Eglė Ganda Bogdanienė „Antra oda“ (instaliacija; 2018; M. Žilinsko dailės galerija).

Jono Gasiūno tapybos darbas tampa integralia Christine Dixie (PAR) kūrinio dalimi ir reprezentuoja fiktyvų laiką, nykstančius ir efemeriškus prisiminimus, iliuziją, sukurtą paveikslo laiko. Evaldo Janso video kūrinys ženklina ir fiksuoja tą pačią erdvę, tik kintančiu laiku, užpildomą vis kitais personažais – Sodų gatvės „plaštakėmis“. Galerijos centre – Vytenio Jankūno video instaliacija kaip „uždaro rato ciklas“, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, uždara laiko kilpa (loop), kurioje vaizduojamas traukinio vagonas, asocijuojamas su kelione, neišvengiamai žyminčia tam tikrą laiko atkarpą. „Su „J“ į Manheteną – amžinasis keliautojo sindromas uždaru ratu“ – tai ritmiška asmeniška kelionė, amžinai judant neaiškia, neapibrėžta erdve. Simono Nekrošiaus skulptūrinė garso instaliacija „Tėkmė, kuri atsitrenkė į žemę“ tyrinėja garsinius taškus, esančius skirtingose lokacijose ir jų santykį. Du objektai, rezonuojantys tarpusavyje, įtraukia ir galerijos erdvę, tampančią trečiąja kūrinio išsipildymo dimensija. Eksperimentuodamas su akustika, autorius į kūrinį įtraukia žiūrovą, kuris garso atatranką erdvėje išgirsta kaip uždelsto laiko nenuspėjamumą. Itin paveikus konceptualus Eglės Gandos Bogdanienės darbas „Antra oda“ tyrinėja dabartį kaip meno ir mokslo sintezės galimybes. Kvestionuodama šiuolaikinių technologijų įsigalėjimą ir dėl to atsirandančią materialaus kūno izoliaciją virtualybėje, performatyvaus pobūdžio meniniu tyrimu autorė aktualizuoja taktilikos ir juslinės patirties svarbą. Eksponatais tampa veltiniai, suvelti ant konkrečių žmonių odos, tarsi nuskaitant jų tapatybę, jų autentiškumą ir DNR.

Christine Diexie (PAR) „Būti karaliumi“ (video instaliacija; 2014; M. Žilinsko dailės galerija).

A. Mončio namuose-muziejuje rodyti britų menininkės Hermione Allsopp instaliacija „Gaubti saugotinus“ ir Grégoire Fabvre (Pietų Prancūzija) 26-is menininkus vienijantis (tarp kurių ir lietuviai Dalia Andziulytė, Marija Griniuk, Eimutis Markūnas, Povilas Ramanausakas, Eglė Ulčickaitė) bei siurrealistų žaidimą interpretuojantis video „KINO-balopox“. Sklaidos programoje taip pat pristatytas Židrijos Janušaitės fotografijų ciklas, kurtas nuo lygiadienio (2013 09 22) iki lygiadienio (2014 09 22). Jame vis kintant saulėtekio laikui, fiksuotos kasdienės akimirkos. Menininkė Vaida Tamoševičiūtė šiai ekspozicijai parengė asmeninio tapsmo pasakojimą – virsmą nuo anksčiau tyrinėtos savižalos iki motinystės. Pasak teoretiko Hanso Beltingo, kūnas veikia kaip medija, leidžianti suvokti, kurti ir atsiminti, o suvokiančio organizmo tiesioginis sąlytis su aplinka ir sudaro paties suvokimo esmę. Tamoševičiūtės darbe stiprus trauminis naratyvas, jos kūnas pasitelkiamas kaip priemonė, aplinka ir patyrimas. Kūnas veikia kaip spąstai, tačiau jis jau nebėra tik ribota biologinė erdvė – kūnas virsta diskursu. Būdamas tuo pačiu ir geismo subjektu, ir objektu, kūnas tampa sąmoninga, nuolat kintančia materija. Tamoševičiūtė joje akumuliuoja praeitį ir patyrimą, performatyvų kūną paversdama įkūnyta medija.

 Laura Zavedskaitė (LT/JAV) „Nykstantys“ (instaliacija; 2015; M. Žilinsko dailės galerija).

Festivalio kontekste apmąstoma globali komunikacija tinkle, dėl kurios pasaulis šiame laikmetyje labai susiaurėja – kai vienu mygtuko paspaudimu gali atsidurti bet kurioje epochoje ar lokacijoje, ervėlaikio samprata tampa taki ir efemeriška. Laiko ir laikiškumo patyrimas tampa esminėmis šiuolaikinio žmogaus egzistencijos fazėmis, siekiant dabarties vaizdų pertekliuje įprasminti kintančią tapatybę. Parodose įvairiomis formomis ir pavidalais tyrinėjamos kasdienės patirtys, sutirštinima tikrovė, rekonstruojama ir dekonstruojama su užmarštimi, nuotoliu susijusi kolektyvinė atmintis.