Dailėraštis

Istorikė Rūta Paitian

Gediminas (dešinėje) ir Marijus (kairėje) Piekurai. Rita Stankevičiūtė. „Lietuvos žinių“ nuotrauka.

Tėvų meilė savo vaikams, vaikų – tėvams. Na, o broliai ir seserys, vaikystėje galbūt ir pasipešę, suauga ir, įminę visas „kas kaltas dėl sudužusio lango?“ ar „kieno gi iš tikrųjų buvo ta lėlė?“ mįsles, tampa geriausiais draugais, artimiausiais bičiuliais, pažįstančiais vienas kitą nuo vystyklų iki nūdienos. O jei tai kūrybinės gyslelės turėtojai ir jos puoselėtojai, tai dar geriau. Menininkų šeimose kūrybinis pradas skleidžiasi aktyviau, nes jį tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai puoselėja daugiau asmenų, savo pavyzdžiu vienas kitą įkvepiančių ir padedančių nenuleisti rankų, kryptingai dirbti toliau. Paskutinysis šių metų interviu – su broliais Marijumi ir Gediminu Piekurais.

Susitikimas išties simbolinėje vietoje – Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, žyminčioje ne tik abiejų menininkų profesinio kelio pradžią, bet ir savotišką „kūrybinio deglo perdavimo stotelę“ jaunosioms kūrėjų kartoms. Po klaidžiojimo tarp koridorių ir prasilenkinėjimų su mažaisiais ateities muzikantais, vizualiojo meno kūrėjais ir atlikėjais, kalbamės su tapytoju Marijumi Piekuru ir jo broliu Gediminu. Pradedame tradicine tema – vaikyste, nuo ko viskas prasidėjo.

Gediminas: „Brolis vyresnis, jis anksčiau pradėjo linkti į menus, jis jau paišė, o aš dar tik terliojau.“

Marijus: „Galbūt trijų metų būdamas, prisimenu, ant gatvės grindinio su pagaliu piešdavau mašinų ratus. Per žemėtą grindinį su pagaliuku būdavo galima visokius piešinius kurti. Mums nepirko pieštukų ir bloknotų. Viskas prasidėjo nuo žemės meno. Vėliau, pamenu, kaip su tėvais sėdėdavom jų dirbtuvėje. Joje mums skirdavo kažkokį kampelį, dažnai baltą paklodę prikaldavo prie grindų ir mes terliodavom ją su dažais. Šiais laikais gal tai būtų laikoma labai moderniu menu: piešimas ant grindų su spalvomis ant audeklo. Nebuvo ypatingo stūmimo į meną, gal jis pasireiškė vėliau, kai horizonte atsirado dailės mokyklos, Čiurlionio menų mokykla. Prisimenu, kaip mane už rankos nuvedė į egzaminą ir kaip verkiau, jog atskyrė nuo draugų iš buvusios mokyklos. Išęjo taip, kad tėvai nusprendė. Vaikystėje juk ir nežinai, ko nori, gali šimtą kartų pakeisti nuomonę.“

Gediminas: „Man panašiai buvo. Mes tame pačiame kambaryje augom. Tas paklodes atsimenu puikiai, jos dar ir dabar yra išlikusios su visokiausiais siužetais, kurie tuo metu būdavo įdomūs. Bet Marijų dar galiu papildyti, kad jis vaikystėje surado puikų saviraiškos būdą: jis pasiimdavo iš lentynos knygą, atsiversdavo jos pirmą puslapį, kuris būdavo tuščias ir labai mikliai jį užpildydavo įvairiomis mašinomis bei kitais dalykais. Tada užversdavo ir padėdavo į vietą. Aš nežinau, kada jau tėvai pastebėjo, bet didžioji dalis knygų taip ir buvo paženklintos, dar ir dabar yra jų išlikusių, visai gera paroda išeitų.

Na, o manęs nevedė į mokyklą, vis klausdavo, ar noriu, tačiau tuo metu man nebuvo įdomu, galiausiai pradėjau lankyti keturmetę dailės mokyklą, kur dirbo tėvai, dabar ji vadinasi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla, tada jau pasidarė įdomu. Pasirinkau diplominį darbą skulptūros tema ir tuo metu atsirado vieta Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. O po jos jau vienintelis kelias – Vilniaus dailės akademija.“

Gediminas Piekuras „Banga“ (2008–2009; Vilniaus verslo uostas). Asmeninio archyvo nuotrauka.

Nespėjus paklausti, kodėl skulptūra, o ne tapyba, kurią buvo pasirinkę brolis ir tėvai, Gediminas it delfų orakulas užbėga klausimui už akių ir į jį pats atsako.

Gediminas: „Antras, ko gero, logiškas klausimas būtų, kodėl į skulptūrą? Nežinau, negaliu tiksliai pasakyti, bet tas drožinėjimas man buvo įdomus dalykas. Vaikystėje būdavo įdomi pati gamta su visais savo vabalais. Turėjau visą vabalų kolekciją. Man patiko jų formos. Gal ir tai padarė įtaką skulptūros pasirinkimui. O šiaip tai ir dirigentu norėjau būti.“

Dar vienas nukniauktas klausimas. Iš serijos: „Kas būtų, jeigu būtų?“ Klausiame Marijaus ir Gedimino, ar jie turi šio pobūdžio apsvarstymų, ar galvoja, kuo galėtų būti šiandien, jei tapyba ir skulptūra nebūtų pasimaišiusios jų kelyje?

Gediminas: „Kuom galėčiau būti? Jeigu sugrįžčiau atgal ir su dabartiniu suvokimu galėčiau pasirinkti, tai aš dar palaukčiau kokius penkerius metus ir tada pasakyčiau. Nes kuo ilgiau tu gyveni, tuo labiau save supranti. Tas „kuom norėtum būti“ žmonėse dažniausiai pasireiškia per kažkokį hobį, per laisvalaikio užsiėmimą. Antroji profesija gali būti hobis.“

Marijus: „Mūsų tėtis mėgo griežti smuiku, jis, aišku, tai darė labai mėgėjiškai, bet kažkoks polinkis prie muzikos buvo, nors kūryba pasireiškė dailės sferoje, tačiau visą gyvenimą aktyviai domėjosi muzikinio pasaulio kultūra, žymiais muzikais. Mes irgi tame gyvenome, žinojome, kas buvo tuometinis muzikos pasaulio pogrindis. Galbūt, jei būtų buvę daugiau resursų, būtumėm groję, bet, ko gero, dažai buvo pigiau. Nepaisant to, domėjomės viskuo, kaip ir tėvai. Kai žmogus yra inteligentiškas, jis viskuo domisi.“

Marijus Piekuras „Rojaus istorija“. Lilijos Valatkienės nuotrauka (15min nuotraukų galerija).

Meilę savo šaliai, jos papročiams ir tradicijoms Marijaus ir Gedimino tėvai perdavė savo vaikams. Intelektualūs bendraminčiai, dažnai besisvečiuojantys Piekurų namuose, muzikinio pasaulio pogrindis, jo dalyviai, Amerikos ir Vatikano radijų klausymasis, kritiškas domėjimasis politika, toli gražu neapsiribojant totalitarinės propagandos mašina, vairuojama ištikimų režimo ruporų, bet ir demokratinių šalių naujienų sekimas, – visa tai formavo brolių pasaulėžiūrą bei tolimesnius pasirinkimus, o taip pat kūrybines temas. Nuo lietuviškos gamtos iki Lietuvos inteligentijos elito atstovų, įamžintų mažesniais ar didesniais formatais (ar tai būtų Vlado Jurgučio paminklas šalia Lietuvos banko Pinigų muziejaus ar Lietuvos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus paminklas priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją).

Gediminas: „Tėvai turėjo daug bendraminčių iš įvairių sričių. Tiems žmonėms buvo įdomu, ką daro menininkas, na, o menininkams buvo aktualu, kas vyksta aplink juos. Informacijos dalybos iš lūpų į lūpas.“

Intelektuali aplinka, pedagogai tėvai, na, o dabar ir vaikai, šio amato puoselėtojai.

Marijus: „Genai ne paskutinėje vietoje, nes močiutė irgi buvo mokytoja. Mokėsi Kaune pas žymius profesorius, domėjosi istorija ir mums pasakojo tuos dalykus. Tai, žinoma, veikė. Genetine prasme yra polinkis į tai.“

Gediminas Piekuras „Vladas Jurgutis“ (2015; Lietuvos bankas). Asmeninio archyvo nuotrauka.

Grįžtant prie vaikystės temos, pasidomime, kaip broliams sekėsi sugyventi vaikystėje. Ar dažnai tekdavo kovoti dėl lyderio vardo ir kaip į tai reagavo tėvai?

Marijus: „Tai taip, durų langai duždavo dažnai, nes du patinai šeimoje, čia būdavo normalu, kad vienas turi lyderiauti. Tai visose šeimose taip. Vaikai turi kažkiek pasikumščiuoti ir pasistumdyti. Aišku, neperžengiant tam tikrų ribų.“

Gediminas: „Na, o tėvai ramiai reaguodavo, tiesiog kantriai keisdavo langus.“

Marijus: „Namie pakariaudavom. O tada, išėjus į kiemą, laukdavo kitas frontas. Kiemas buvo mokykla. Tai ir geroji, ir blogoji mokykla. Tai yra gerai, nes, nematydamas tamsos, to šešėlio, tu negali vertinti gerųjų dalykų.“

Gediminas: „Dirbant mokykloje daug bendrauji su mokiniais ir, kai domiesi jų laisvalaikiu, sužinai, kad jie neturi laisvo laiko, nes eina tai į vieną, tai į kitą būrelį. Tai yra gerai, nes lavinasi.“

Marijus: „Mes kieme užsiėmėm kūryba. Mes kurdavom savo žaidimus su savomis taisyklėmis, socializavomės. Mes mokėmės iš vyresnių. Mes matydavome tą aplinką ir joje dalyvavome pilnai. Dabar žmonės to nemoka.“

Gediminas: „Manau, reikėtų įsteigti dar vieną būrelį „Gatvė“. Visus išleisti į tam tikrą gatvės teritoriją ir leisti patiems tvarkytis.“

Marijus: „Taip, dabar būna daug orientavimosi varžybų, o anksčiau mes patys orientuodavomės, kaip pareiti iš vienos ar kitos miesto dalies. Dabar vaikai to nežino.“

Marijus Piekuras studijoje. Lilijos Valatkienės nuotrauka (15 min nuotraukų galerija).

Kūrybinės disciplinos neturėjimas dailininkams, muzikantams ir nemažai kitų meno sričių atstovams iššaukia tam tikrą jos ilgesį. Klausiame Marijaus ir Gedimino Piekurų, koks yra jų santykis su disciplina?

Marijus: „Koks tai būtų gėris. Juk dabar atsikeli ir nežinai, kas ant tavęs užkris už 5 minučių. Kaip būtų gerai, jei galėtum viską susiplanuoti ir dirbti pagal planą. Ateiti kaip į cechą, atsisėsti ir daryti – čia menininko svajonė, bet realybė yra kitokia.“

Gediminas: „Būna tas momentas, kai reikia kažką padaryti ir spaudžia laikas, tada taip, dirbi sistemingiau. Valstybinis darbas įpareigoja, ateini kaip į tarnybą ir atitarnauji. Tos laisvos dienos yra kūrybinės. Geriausiai, kai jos būna savaitgalį, nes darbo savaitės metu valdiški reikalai laukia. Aišku, kai turi užduotį, esi gavęs užsakymą, tai ir dirbi visą laiką. Aš manau, kad dirbi net ir miegodamas, net ir tada generuojasi įvairios mintys, kurių galutinio apmąstymo produktas tave aplanko iš pačio ryto, nes atsikėlus galva būna pilna naujų idėjų. Būna, kad ateini į darbą ir mokiniams duodi užduotį ir kol jie ją atlieka, tu irgi pieši eskizus. Mes mokom juos to, ką patys žinom, ko patys mokomės ir stengiamės, kad ir jie nuolatos stebėtų aplinką ir pieštų, eskizuotų savo įžvalgas. Tai va, kūrybinis procesas niekad nenustoja veikti.“

Marijus: „Taip, čia nėra taip, kaip gamykloje, kad, atidirbęs savo darbus, uždarai duris ir viskas. Dailininko, muziko, literato, kūrėjo galva dirba 24 valandas per parą.“

Kūrėjo ir pedagogo simbiozė teigiamai veikia brolių Piekurų kasdienę būtį. Kaip abu patikina, darbas mokykloje ir kūrybinė veikla vienas kitą papildo ir neleidžia užstrigti kasdienės rutinos rate ar save nualinti, bandant išgauti naujų sumanymų.

Gediminas: „Aš nežinau, kokį kitą darbą dailininkas galėtų dirbti. Jis turi mokyti tos specialybės, kurią pats išmano ir bendrauti su būsimais kūrėjais, kolegomis. Jau ir dabar taip vyksta, dažnai tenka bendrauti su buvusiais mokiniais.“

Marijus: „Man asmeniškai dažnai norisi nuo kūrybos atitrūkti, užsiimti fizine veikla. Jei tu būtum tik kūrėjas, vien tik kurtum, galbūt greičiau ir sudegtų ta vidinė kūrėjo liepsnelė. Juk kiek galima tą patį veiksmą daryti. Ir psichika gali sutrikti.“

Atsikvėpimas, veiklų keitimas, net ir nieko neveikimas yra būtini komponentai kūrėjo gyvenime. Tą pokalbio metu užakcentavo ir Marijus su Gediminu.

Gediminas: „Kurdamas be pertraukų, imi kartotis. Man tai atrodo blogiausia, kas gali nutikti, vadinasi, netobulėji kaip kūrėjas. Kartą save atradęs, nieko nekeisdamas, galiausiai prarandi.“

Gediminas Piekuras. ©Dualhead

Besikalbant laikas imi tirpti, tad retsykiais tai vyresnysis, tai jaunesnysis brolis pasišalina ir aplanko klasėse dirbančius savo mokinius, pasižiūri, kaip jiems sekasi. O tuo metu tai pasilikusio Gedimino, tai sugrįžusio Marijaus klausiame, iš ko semiasi idėjų kūrybai?

Gediminas: „Daugiausiai iš kitų kultūrinių sluoksnių. Besidomint, kas naujo vyksta. O taip pat iš gamtos. Gamta visada nuramina. Taip pat būna pravartu nukeliauti į kitas valstybes, pamatyti, ką vietos žmonės darė prieš daugybę metų, pasinerti į tos šalies dvasią. O tada grįžęs imi iš naujo vertinti savo darbus, peržvelgi ar nedarai, ko nereikia. Didesnė atsakomybė savo kūrybai atsiranda.“

Belaukiant sugrįžtančio Marijaus, o Gediminui užsiminus apie savo kūrybos vertinimą, paklausiame, kaip jis reaguoja į viešose vietose stovinčius savo darbus? Ar aplanko kokie sentimentai, ar iškyla naujos idėjos?

Gediminas: „Specialiai žiūrėti savo darbų neinu. Po skulptūros atidengimo smalsu pažiūrėti, ar viskas atrodo taip, kaip buvo sugalvota, suplanuota. Kažkada važiavau į Biržus ir, taip važiuodamas pro šalį, pamačiau paminklą (Lietuvos kultūros kėlėjo Antano Macijausko paminklinis biustas, Pabiržėje), pagalvojau, kad kažkur matytas, paskui atgaminau, kad čia mano. Savo darbams esu kritiškas, per tam tikrą laiką vis pažiūriu, ar teisingai, ar gerai. Apgalvoju, ką būčiau kitaip daręs, o ką palikęs.“

Marijus Piekuras „Uždraustas vaisius“. Lilijos Valatkienės nuotrauka (15 min nuotraukų galerija).

Grįžus Marijui, domimės ir jo kūrybinio įkvėpimo šaltiniais.

Marijus: „Labai įvairiai. Būna įkvėpimas ateina pragmatiniais sumetimais. Pradėjau daryti miniatiūras, aksesuarus, papuošalus, nors ilgą laiką tapiau ant drobės. Įkvėpimas man siejasi su fiziologija. Būna, kad ilgai nedirbi ir jauti, kad jau reikia kažką kurti. Na, bet aš laikausi principo, kad mėgėjai laukia įkvėpimo, o profesionalai stoja ir dirba. Tokiu atveju pasirenki: ar esi tokioje būsenoje, ar priklausai kategorijai. Jei priklausai profesionalų kategorijai, tai tos įkvėpimo būsenos ir neturi garbinti, nelauksi, kada mūza atskris.“

Kūryba yra fiziologinis poreikis, kaip pastebi Marijus Piekuras: „Bet kokiam profesionalui, nesvarbu, ar tai sportininkas, ar muzikantas, ar dailininkas, būtina kasdien užsiimti savo amatu, kitaip jausis blogai. Tai visiškas prisirišimas.“

Išsiaiškinę, kas broliams Piekurams yra kūryba, siekiame sužinoti, ką jiems reiškia kurti?

Marijus prisimena, kaip jų mama sakydavo, kad kūryba ateina per kančią. Iš prakaito gimstantis kūrinys yra svarus, na o jų tėtis juokdavosi iš to, sakydamas, kad jis daro tai, kas jam yra malonu. Du skirtingi požiūriai. Ir vienas, ir kitas būdas pateikia puikius darbus.

Marijus: „Tai, ką darau, darau ne dėl žiūrovo, ne dėl parodų. Man jų gali ir nebūti. Man procesas patinka, pats kūrinys tampa žiūrovu. Aš su juo kalbuosi, jis man tarsi sako, ką reikėtų perkurti, ką dar daryti. Na, o mano pagrindinis kritikas ir žiūrovas yra žmona, nes ji moka pastebėti, ko trūksta ir įvardinti žaisminga forma, kas ir įkvepia. Aišku, malonu, kai žiūrovas pagiria, kai nuperka darbą, bet tai nėra pagrindinis kriterijus. Jei žiūrovas tampa pagrindiniu kriterijumi, prasideda beždžioniavimas.“

Gediminas Piekuras „Autoportretas sekmadienį“ (2006). Asmeninio archyvo nuotrauka.

Gediminas: „Kūrybinis kelias jau pasirinktas, kitur nebepasuksi. Ar tu profesionalas? Na jei, užsidirbi duonai, vadinasi, esi profesionalas.“

Marijus: „Mano galva, geriausia, kai darbas yra kaip hobis, o hobis kaip profesija.“

Gediminas: „Na taip. Dabar pažiūrėjau, kaip mokiniai atlieka jiems paskirtą užduotį ir, matydamas, kad jiems sekasi, kad gerai tą draperiją paišo, jaučiu pasitenkinimą. Jeigu matau, kad natiurmortą piešia taip, kaip aš pats įsivaizduoju, jog pieščiau, tai labai puiku. Darbas man suteikia satisfakciją.“

Laikui vis labiau spaudžiant ir nenorėdami dar labiau užlaikyti dviejų pedagogų ir jų klasėse laukiančių mokinių, klausiame Marijaus ir Gedimino, kokių patarimų turi būsimosioms kūrėjų kartoms, nedrąsiai žengiančioms ar dar tik planuojančioms įžengti į meno pasaulį?

Marijus: „Aš savo mokiniams visada užakcentuoju, kad, jei jau Čiurlionio menų mokyklą baigia, galiu garantuoti visais 200 procentų, kad prie šiukšlių dėžių nestovės. Kodėl? Išmoksta dirbti, išmoksta organizuotis laiką, kaip sakiau, priklausyti profesionaliųjų kategorijai, nelaukiant įvėpimo. O taip pat pasitarnauja devizas: „Eik savo keliu!“ Aš jį išplečiu, ragindamas daryti savaip, mąstyti savaip, nebandyti atitikti standartų, nebeždžioniauti, nedaryti taip pat, kaip kiti daro, visada turėti savo nuomonę, pačiam mąstyti – tai yra pagrindinis kūrėjo principas. Juo besivadovaudamas, jis tikrai galvos nestandartiškai, tad atradimų tikimybė bus kur kas didesnė. Tai, ką sukuri kitaip, traukia žmones. O dar prie to, kad atrastum savo idėją, reikia ją įgyvendinti. Idėjų gali būti daug, jas reikia ir daryti, neatidedant rytojui. Laikas yra pats brangiausias turtas, jo švaistyti negalima.“

Gediminas: „Aš nežinau, sunku pasakyti. Jeigu žmogus daug kartų sau užduoda klausimą „ar jam sukti į meno kryptį?“, nepasitiki savimi, tai gal ir nesukti tokiu atveju. Galbūt tas nepasitikėjimas ne be pagrindo. Iš kitos pusės, jei jau kažkiek kūrybos, amato pasimoko, susipažįsta su profesijos pagrindais, bet vėliau visgi pasirenka kitą profesiją – tai tik į naudą. Kūrybiškumas bet kurioje profesijoje yra numeris vienas. O jį pritaikyti gali visur: nuo automobilių remonto iki naujausių technologijų. Netgi, kai nuskrenda koks aparatas į Marsą ir tūpčioja niekaip negalėdamas nusileisti ar užkliūva už kokio kraterio krašto, įsijungia kūrybiškumas, žmogus pradeda galvoti, kaip tokioje situacijoje jam susitvarkyti.“