Dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė
Nuotraukoje: Sigita Dackevičiūtė „Gamta / Civilizacija I“ (2017).
Tikru meniniu atradimu man tapo Aistės Juškevičiūtės tapybos ir Sigitos Dackevičiūtės instaliacijų paroda. Jų kūryba atsiskleidė savita energija, gyvai juntamu kūrybos procesu, pažymėtu skirtingomis plastinėmis, technologinėmis, medžiagiškųjų specifinių savybių galimybėmis.
Aistės Juškevičiūtės tapybos paroda „Rožinis“ patraukia noru užčiuopti ryšį su trapiomis žmogiškosiomis būsenomis / jausenomis. Jos tapybos kalboje Rožinis išreiškia maldą, meditaciją. Tuo pačiu ši savoka man prasiplečia, nes savoka rožinis(-ė) reiškia derinį, spalvų raišką, kuri skleidžiasi ir kaip neskonybės, kičo, pagundų ir aistrų simboliai. Individualiai interpretuojant sakralumą / nesakralumą, prasmių ribos prasiplečia.
Tapyba skaidri ir perregima: saviti teptuko potėpiai, pastelių brūkšniai, pieštuko brėžiai nėra nekontroliuojamai impulsyvūs. Tačiau jie tokie intensyvūs, tarsi kuriantys emocijų jungtis. Dar emocijų priešpriešas sustiprina ir įsiterpiančios geometrinės formų struktūros, tarsi konstruktyvūs plastinės kompozicijos vartai, sukuriantys kitus, „papildomus erdvių planus“. Šios trapios tapybos struktūros kuria skirtingus rakursus / žiūros taškus paveikslo viduje.
A. Juškevičiūtės tapyboje subjektyviam žvilgsniui atsiveria ir išorės, ir vidaus erdvės. Jos kintančios ir dinamiškos: subtiliai dinamiškais paviršiais, minkštom tapybiškom potėpių, pastelių štrichų, pieštukų brūkšnių, įvairiausių linijų, rašmenų, skaičių linijų paženklintom paklotėm peržiangiame išorės erdvių pasaulį. Taip ateina paskata atrasti slaptuosius vidinius erdvių, toninius formų plastinių darinių, abstrakčiuosius ir asociatyvius klodus.
Aistės Juškevičiūtės tapybos parodoje „Rožinis“
Autorės vedamas žiūrovas turėjo galimybę pakeliauti įvairiausių galimybių keliais, stabtelti ties rožiniais akcentais, kvestionuojančiais ir spalvos stereotipiškąjį klodą, gundomą, nuodėmingą išraišką ir nupigintą prekinių popmeno galimybių principų. Tuo pačiu autorė atveria nemenkas spalvinės klausos galimybes, emocijų raišką papildo pilki, mėlyni, juodi atspalviai, dažo nuvarvėjimai, vertikaliu ritmu apgulantys horizantalias dekoratyvias, „tekstiliškas“ struktūras.
A. Juškevičiūtės tapyba, nuolat kintanti, dinamiška ir vidumi, ir išorėje, atsiskleidžia tvirta pasaulėjauta ir plastiniu suvokimu, įtvirtinančiu ją abstrakčiosios tapybos lauke greta kitų gerai žinomų lietuvių tapytojų: Laimos Drazdaukaitės, Rūtos Katiliūtės, Arūnės Tornau ir kt.
Aistės Juškevičiūtės tapybos parodoje „Rožinis“
Sigita Dackevičiūtė parodoje „Alteracinis“ koncentruoja dėmesį „į procesus (priešingus statiškoms ar nekintančioms, įsitvirtinusioms būklėms), tapsmą kitu (bandymą pabūti paribiuose ar tiesiog kito kailyje) ir įprastų hierarchijų kvestionavimą ar įronišką požiūrį.“ Autorė teigia besigilinanti į struktūros, tonų ar pustonių pokyčius, besivadovaujanti eko- temomis, gamtos ir technologijų sandūromis. Iš tikro stebina autentiškas požiūris, gebėjimas MATERIALIZUOTI savo idėjas. Autorės įvardijamas „jutiminis intensyvumas“ man atrodo itin daiktiškas, apčiuopiamas.
Žinia, kad skulptūrinės formos, medžiagos, technologijų diktuojami sprendimai tarsi patys kuria naujas sąvokas ir provokuoja potyrius. Jau senovės graikų skulptorių pastangos pavaizduoti žmogaus figūros judesį skulptūros formos pagalba tapo „vidiniu judesiu“ išreikšta formų kalba (Polikletas). S. Dackevičiūtės skulptūrų formos konceptualizuoja ne tik fizinį formos judesį – individo, gamtos, gyvūnų, bet ir skirtingas jų dvasines būsenas ir kaitą. Figūros skirtingai materializuojamos persišviečiančiais plastiko paviršiais, metalo lydinių formų, narūralių „ready made“ artefaktų, gamtos / natūros daiktų. Autorė puikiai plastiškai pagrindžia skirtingas formų kompozicijas erdvėje, sujungdama tradiciją ir klasikines prasmes.
Sigitos Dackevičiūtės parodoje „Alteracijos“
Sigita Dackevičiūtė eksponuoja instaliacijas įvardijamas „Alteracijomis“, tarsi pasinerdama į begalinę diskusiją su žmonija dėl išlikimo („Gamta / Civilizacija I“ (2017)). O, panaudodama skulptūros raiškai plastiką, organinį stiklą, metalą, medį, žalvarį, pigmentus, dirbtinį kailį ir kt. („Sidabrinė lapė“ (2017), „Aš esu lapė“ (2017–2018)), stebina galimybėmis formų kaitai. Permatomos struktūros ir formos padeda šviesai, kuri sklinda ir iš vidaus, atveria plastiškų, grakščių organinio stiklo formų galimybes, pagyvindama jas atspaudų faktūromis.
Autorė formas konstruoja ir kubistiniais, struktūrą ženklinančiais elementais, iš organinio stiklo plokštelių su raidžių atspaudais skleidžiančiais žydrą kompiuterinio-televizinio ekrano šviesą, o šviesos ir formos statiškumo deriniai ypatingai svarbūs. Skulptūrinis žmogiškasis-gyvūninis pradas susijungia ir plastinis identiškumas varijuojamas tik spalviniu aspektu – akivaizdu ir ironiška, kad aukso spalvinė materija nustelbia visas kitas („Hierarchija“ (2018)).
Sigita Dackevičiūtė „Hierarchija“ (2018)
Kitos instaliacijų struktūros atskleidžia vidines orkestruotes, jungtis, kur svarbus kiekvienas elementas, gestas, fragmentas: ir iš metalo plokštės išpjautas surūdijusios figūros silueto fragmentas, ir briedžio galva su ragais ant metalo karkaso balto kelmo stove, beržinis medžio kelmas, aukštai kampe sklandantis vabzdžio (?) siluetas, ir kt…
Šios skulptūros elementų jungtys asociatyvios, objektyvios, perskaitomos ir panardinančios į priešpriešas bei prieštaravimus. Tik čia neaptiksime nuobodulio, nebus matytų ir jau ne kartą perskaitytų prasmių.
