Dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Nuotraukoje: Arvydas Každailis „Pavasario nuojauta Kėdainiuose“
Tad kūrinių rinkinys išties solidus. O ir dailės žanrų įvairovė nekukli. Tai: tapyba, grafika, tekstilė, keramika, skulptūra, medalių menas ir kt. Vaizduojamojo meno muziejaus salė gana erdvi. Tačiau tokią kūrinių gausą ir jų skirtumus apvaldyti leido būtent labirintinis kūrinių eksponavimo principas. Eksponatai sudaro savo vietas, surado sau kaimynus. Visi kūriniai susidėliojo tarsi į palaipsnę paletę. Kalbant ne tik apie spalvines slinktis, bet ir apie idėjinį pereinamumą.
Spalvingu tonu
Vos įėjus pro duris, mus pasitinka Mikalojaus Povilo Vilučio šilkografijos. „Nukryžiuotas kryžius“ prabyla apie Tėvynės religines vertybes, „Mėlynas riteris“ – žaismingai byloja apie didingą praeitį, o parodos plakatui panaudotas „Liūdnas medis“ gana melancholiškai primena apie gyvenimo medį ir ne visuomet sukerojusias jo šakas. Vilučio kūriniai padiktuoja tolimesnį parodos plėtojimą šiuolaikišku, spalvingu, drąsiu tonu.
Tokį toną išlaiko jaunesnės kartos atstovės. Sumirga Rosandos Sorakaitės fejerverkų pliūpsniai, po urbanistiškai struktūriškus, architektūriškus Lietuvos miškus, laukus ir pelkes mus praveda Mykolė Ganusauskaitė. Pasivaikščiojimo metu akina Gintarės Marčiulynaitės šešėliai.
Mikalojus Povilas Vilutis „Mėlynas riteris“
Nuplevenusios siūlės
Petro Gintalo skulptūrinis mezginys susišaukia su Marijaus Petrausko bronziniu audiniu. Tos siūlės nuplevena į fotorealistinius Rodion Petrov kūrinius ir įsivilioja mus į kitą erdvę. Čia: ekspresyvūs, degantys Vilniaus daugiabučių dešrainiai, grafiti ir kontraversiškoji „Krantinės arka“. Rodiono darbus įrėmina Augustino Žygimanto ekstremalai ir tuomet ekstremaliai peršokama prie abstrakcijos.
Ramūno Čeponio matematinis raudonis, Ričardo Garbačiausko egzotiška kaligrafija, Daliutės Ivanauskaitės kosmoso nervų sistema. Čia pat ir nutįsę Danutės Gražienės vasaros atokaitos šešėliai, užtemdyti atsiminimų transliavimo trukdžių sniego. Priešais juos – Gintaro Zubrio natiurmortai, pasidengę laiko patina. Į praeitį mūsų mintis atgręžia ir Romualdo Inčirausko vaizdasėjis, žmonijos kolektyvinėje sąmonėje įspaudžiantis istorinių įvykių vėžes. Mindaugo Skudučio ramybe dvelkianti mama ir į tave žvelgiančių daiktų melancholija. Mitai, legendos ir realybė čia tampa klampia, neatpainiojama mase.
Daliutė Ivanauskaitė „Miškas“
Įkaitusi geležis
Klampus ir Pauliaus Šliaupos sniegas. Žiemos klampumas ištirpsta ir srovena per pavasariškai energingus Lilijos Puipienės jausenų upelius. Už kampo emocinis fonas pakinta. Raudonoje įtampoje skamba Aušros Vaitkūnienės varpas, pleška įsijautęs pečius. Pasisukus puslankiu, taip pat įkyriai raudonuoja pavargusios marionetės sportbačiai. Donaros Manukian miegančiuose rajonuose bluosto sudėti neduoda kniaukiantis kūdikis. Įsitempusios stygos, įsiūbuotos konstrukcijos lūžta Vidmanto Vėlyvio drobėje.
Simo Žaltausko ląstelių lysvė leidžia rinktis kelią. Dešinėje – siurrealūs Ugnės Žilytės sapnai, nevaikiškos Arvydo Každailio pasakos, Jono Daniliausko pasakiškas kaimo paprastumas, Astos Vasiliauskaitės brangi lietuviška duona ir lininiai suakmenėję marškiniai. Plenere tapo išsipusčiusios damos, skelbdamos moterų emancipaciją, Aloyzo Stasiulevičiaus kūriniai meldžiasi, prisišaukia mūzas, sapnuoja miestą, o Živilės Jasutytės piligrimai neša gerąją naujieną.
Juos lydi Linos Kalinauskaitės ir Juozo Kalinausko istorinių asmenybių medalių skimbčiojimas bei Saulės Želnytės gamtos įspaudai molyje, patariantys išmintingai lyg protingieji valdytojai, bylojantys iš praeities. Subtilūs ir trapūs Elvyros Kriaučiūnaitės siluetai, romus Virginijos Juršienės langas bei Jono Jurciko svajingų kalnų perspektyva.
Jonas Jurcikas „Abyss“
Muzikinė pauzė
Pasirinkę kitą kelią, esame palydimi Antano Obcarsko optinio meno. Apraibusiomis akimis pasineriame į muzikinį Kristinos Norvilaitės sūkurį. Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės supintos lietuvaitės kaselės nusidriekia per piliakalnių šlaitus. Suskamba sutartinė. Nutilus muzikai, pasigirsta moteriškas Nijolės Šaltenytės klegesys. Vaiko kūrybiškumą išsaugoję Gintaro Palemono Janonio paveikslai, lakoniška, nedaugžodžiaujanti Balinsko serija ir mes jau pilkajame kube.
O čia: Antano Šerono kaimo ir Čiurlionio namo baldai bei rakandai. Šviesą gaudo ne tik tapyba, bet ir geometrinė Danguolės Brogienės originali tekstilė, Jūratės Bogdanavičiūtės saulės nutvieksti laukai, Eglės Gandos Bogdanienės etniniai drabužėliai, Marčiulynaitės kambariai. Įstiklintoje lentynėlėje – Inčirausko Brunonas ir dinamiški Rūtos Šipalytės indai.
Donara Manukian „Miegantys rajonai“
***
Tad kokia Lietuvą pristato Kaliningrade ši paroda? Koks buvo mūsų valstybingumo šimtmetis? Įvairus kaip lietuviški metai. Pažymėti rudens melancholija, žiemos letargo miegu, pavasarišku nubudimu ir saulėtu džiaugsmu. Kitaip tariant, tie šimtas metų buvo tikras labirintas su aklavietėmis tiek valstybingumo, tiek ir meno lauko kontekste. Bet šis labirintas galiausiai išvedė lietuvius į demokratiją, į tarptautinę meno areną, į pasaulinį lygmenį siekiančią dailės kokybę. Vietiniai kaliningradiečiai mūsų parodą vadino gaiviu laisvės ir šiuolaikybės gūsiu.
