Dailėraštis

Istorikė Rūta Paitian

Nuotraukoje: Mykolė ir Pijus Ganusauskai. Asmeninis archyvas.

Peizažinės tapybos virtuozė, atidi lietuviškojo gamtovaizdžio stebėtoja ir jo perteikėja – Mykolė Ganusauskaitė (Mykolé) daugeliui dailės rato atstovų yra puikiai pažįstama. Ne vienerius metus kurianti jaunosios kartos dailininkė gali pasidžiaugti solidžiu sukurtų paveikslų bei iš jų suruoštų grupinių ir personalinių parodų kiekiu, apimančiu įvairias vietas, varijuojančias nuo gimtojo krašto sienų iki užsienio platybių. Gausus nuveiktų ir vis dar veikiamų darbų sąrašas nėra vienintelis Mykolės išskirtinumas. Užaugusi menininkės šeimoje (mama Violeta Ganusauskienė – keramikė), ji nuo mažumės buvo apsupta kūrybine aura, kuri veikė ne tik ją, bet ir jos brolį Pijų, pasukusį į kitą kultūros sritį – teatrą.

Pijus: „Mano profesija yra aktorystė. Šiuo metu vaidinu teatre „Meno fortas“. Turime savo teatro trupę –  teatras „Teomai“, esu jos direktorius, aktorius. Nemažai važinėjame po tarptautinius teatro festivalius Lietuvoje ir užsienyje. Taipogi vedu teatro terapiją neįgaliesiems, dirbu darželyje su vaikais, mokau vaidybos suaugusius. Dalyvauju poezijos spektakliuose. Vienas jų buvo kaip tik vakar (lapkričio 19 d.) Lietuvos rašytojų sąjungoje, skirtas Irenos Degutytės 90-mečiui.“

Internetinėje plotmėje surasta informacija leidžia manyti, jog talentas ne tik vaidyboje reiškiasi, bet ir muzikoje. Domimės, ar tai tiesa?

Pijus: „Aš, mokiausi groti fortepijonu Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, vėliau Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Aštuntoje klasėje perėjau į kitą mokyklą, tada dar į kitą mokyklą, vėliau vėl į kitą. Galbūt fortepijonas buvo ne mano instrumentas, nes jis reikalauja ypatingai didelio susikaupimo, gebėjimo koncentruotis, valios išsėdėti valandų valandas ir groti. Kantrybės neturėjau, o kūrybinė energija buvo. Dabar, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, atrodo, kad ta kūrybinė energija surado tinkamesnę formą, per kurią gali išsireikšti.“

Mykolė ir Pijus Ganusauskai vaikysteje. Asmeninisarchyvas.

Prakalbus apie vaikystę ir pirmuosius žingsnius kultūros ir dailės srityje, abu patikina, kad nebuvo verčiami tuo užsiimti per prievartą. Meilė vaizduojamajam menui, muzikai atėjo natūraliai iš aplinkos, kurioje užaugo.

Pijus: „Kūrybiškumas yra atėjęs iš tėvų, senelių, protėvių. Labai svarbu yra tai, kas atėjo iš vaikystės, kokioje aplinkoje užaugome. Matyti, ką tėvai veikia, ką skaito, kuo domisi. Prisimenu, kad nuolat vartydavau tėvų kelionių albumus, matydavau juose ir meno kūrinių nuotraukų. Taip pat tėvai turėjo sukaupę didžiulę vinilinių plokštelių kolekciją, kurios, užsidėjęs ausines, dažnai klausydavausi“.

Kaip pašnekovai užakcentavo, svarbu, kad tėvai stebėtų savo atžalas, nebandydami jiems kažko primesti ir tokiu atveju vaikai patys parodys, ko nori. Mykolės ir Pijaus atveju, ši taktika pasiteisino.

Mykolė: „Mama pasakojo, kad nuo mažumės mėgau piešti ir kad, kai negaudavau dažų, verkdavau. Pamačiusi šį polinkį, buvau leidžiama į įvairius dailės užsiėmimus, pradedant Mykolo Žilinsko dailės galerijos būreliu bei baigiant Nacionaline Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla. Aišku, kad šeštadieniais reiks mokytis, nesakė. Patys teisinosi, kad esą „pamiršo“ pasakyti.“ (juokiasi)

Vaizdai iš Mykolės parodos. Asmeninis archyvas.

Paminėjus brolio ir sesės Ganusauskų mamą, žymią Lietuvos keramikę Violetą Ganusauskienę, klausiame, ar nebuvo baisu atsidurti mamos šešėlyje, pasirinkus specialybes, panašias į jos?

Mykolė: „Ne, baimės nebuvo, nes sritys skirtingos. Galbūt būtų buvę, jei ir ji būtų tapytoja.“
Pijus: „Sritys skirtingos, tad baimės likti šešėlyje nebuvo, tačiau buvo noras pateisinti lūkesčius. Abu tėvai yra daug pasiekę savo srityje, tad visada išliko baimė nuvilti. Tai ir blogai, ir gerai. Viena vertus, baimė įpareigoja, kita vertus, tai yra ir paskatinimas siekti užsibrėžtų tikslų.“

Nors Mykolės ir Pijaus kūrybinė veikla tiesiogiai tarpusavyje nesąveikauja, tačiau tam tikros sritys juos vienija, pavyzdžiui, fotografija. Tiesa, abu tai daro skirtingais sumetimais. Mykolė vaikštinėdama po gamtą pamato vaizdą, kurį nori užfiksuoti ir parsinešti namo, būtent tokį, kokį pamatė, kad išanalizavusi galėtų jį perteikti drobėje. O štai Pijus ne tik stengiasi užfiksuoti tai, ką mato, bet ir pasidalinti su visais: nuo kelionių po gamtą, įvairių koncertų, spektaklių ir kitų renginių momentų fiksacijos iki portretinės fotografijos bandymų.

Mykolė Ganusauskaitė. Asmeninis archyvas.

Romantizuotas kūrybinio proceso vaizdinys neretai nublanksta po pokalbio su menininkais. Iš jų neišgirsi istorijų apie žaviasias mūzas, lankančias kūrybiškų kibirkščių savininkus, kurių prigesusias liepsneles it burtų lazdele mostelėjus, jos paverčia dideliais originalių idėjų laužais. „Tai tiesiog yra darbas“, – nuleidžia ant žemės Pijus.

Čia pat jam pritaria Mykolė, pridurdama: „Dirbant ateina įkvėpimas, ne sėdint. Renki medžiagą, stebi ir tyrinėji aplinką. Pamatyti vaizdai, atėjusios mintys užsilieka tavyje, tampa idėjomis būsimiems paveikslams. Drobėse ir piešiniuose bandau atkartoti, tai, ką mačiau ir ką jaučiau tuo metu. Nors žinai, kad niekada neatkartosi tiksliai ir į šį pasaulį išleisi savojo vidinio pasaulio vaizdinį, paties savo sukonstruotą skirtinguose pavidaluose. Kūryba man yra tarsi meditacija.“

Pijus: „Kai gauni kažkokį vaidmenį, pradedi stebėti save, bandyti savo viduje surasti panašių į personažą savybių. Analizuoji,  kokių panašių situacijų yra tavo gyvenime. Taip pat padeda literatūra, filmai, muzika, dailė.“

Pijus Ganusauskas. Asmeninis archyvas.

Kūrybinis procesas yra darbas, tačiau šis darbas turi savo priešistorę, idėją, iš kurios jis vystosi. Klausiame jaunųjų Ganusauskų atstovų, iš kokio novatoriško minčių „fabriko“ semiasi įkvėpimo?

Mykolė: „Mėgstu lankytis didžiųjų pasaulio miestų galerijose, muziejuose. Stebėti ryškiausius praėjusių laikotarpių ir šiuolaikinių menininkų darbus, kurių kūryba mane sukrečia (gerąja prasme), iš jų prisisemiu kūrybinės energijos, kurią naudoju savo darbuose. Kitas įkvėpimo šaltinis, kadangi tapau peizažus, man yra gamta.“
Pijus: „Mane įkvepia pats gyvenimas. Tai gali būti bet kas: žvilgsnis, žodis, situacija, kitas žmogus. Svarbiausia, reikia stebėti ir priimti. Menas prasideda tada, kai bandai tam tikra forma išreikšti tai, ką matei, jautei, patyrei, suvokei. Viskas yra įkvėpimo šaltinis. Kuo daugiau priimi, tuo daugiau nori papasakoti kitiems.“

Mykolė Ganusauskaitė. Asmeninis archyvas.

Beklausant pašnekovų, mintimis sugrįžtu į neseniai matytą filmą „Bohemijos rapsodija“ („Bohemian Rhapsody“) apie legendinę anglų grupę „Queen“ ir jos sielą Fredį Merkurį. Ten buvo scena, kai Fredis sako savo būsimai žmonai, kad, kai jis būna scenoje ir dainuoja tūkstantinėms minioms, jis jaučiasi esąs savo vietoje ir žino, kad atėjo į šį pasaulį būtent tam. Ypatingai žavintis epizodas. Juk tikrai ne visiems gyvenime pasiseka pilnai atrasti save, suvokti, dėl ko buvo ateita į šį pasaulį. Kai kurie visą savo gyvenimą nugyvena ieškodami savęs ir galiausiai nesuranda. Klausiame Mykolės ir Pijaus, ar jie jaučia, jog yra pilnai save atradę? Ar daro tai, dėl ko atsirado šiame pasaulyje?

Pijus: „Ne.“
Mykolė. „Negali žinoti, kur gyvenimas tave nuneš, žinau tik tai, kad tai, ką darau šią akimirką, man patinka ir teikia džiaugsmą. Aišku, pasitaiko visko, būna, užsikeli sau kartelę aukštai, tuomet jautiesi nepatenkintas savimi, savo rezultatu, tačiau tokios mintys ateina ir išeina.“

Pijus: „Būna akimirkų, kai scenoje jautiesi laisvas ir gali pilnai kalbėti savo personažo lūpomis. Dėl šių momentų ir džiaugiesi pasirinkta veikla. Dėl jų – iš dalies ir kuri. Tačiau taip būna tikrai ne visada.“

Pijus Ganusauskas. Asmeninis archyvas.

Liaudies išmintis byloja: „Darbas žmogų puošia“, bet neretai nutinka ir taip, kad šis „papuošalas“ tampa neatsiejama kasdienybės dalimi, paversdamas ją mašinaliu įpročiu, praradusiu žavesį ar unikalumą. Rutinos neišvengia ir Mykolė su Pijumi, tačiau abu čia pat patikina, kad, kai pajaučia, jog įsisuka į užburtąjį pasikartojimų ratą, keičia sritis arba daro pertraukas, tokiu būdu išsaugodami jautrumą būsimiems paveikslams ar vaidmenims.

Paminėjus sričių kaitaliojimą, domimės, kokiomis kitomis veiklomis pašnekovai užsiimtų, jei ne tapyba ir teatras? O gal yra minčių išbandyti vienas kito pasirinktas specialybes?

Mykolė: „Yra minčių kažkada ateityje pasimokinti vaidybos dėl savęs pačios, savo vidinio išlaisvėjimo. Profesionaliai vaidybai nemanau, kad esu sutverta. Na, o šiuo metu, be to, kad kartas nuo karto užsikabaroju ant arklio nugaros, mokinuosi tradicinių šokių ir dainų folkloro ansamblyje „Poringės“. Nuolat domėjausi šokiu, esu bandžius šiuolaikinį, modernaus džiazo, autentiško džiazo ir Lindyhop šokius.”
Pijus: „Gal ir bus metas, kada pradėsiu tapyti. Kažkaip jaučiu, kad už kokių penkerių metų galėtų tai įvykti. Mane irgi traukia peizažai. Būčiau konkurentas Mykolei.“ (juokiasi)

Mykolė: „Jei ne dailė, tikriausiai užsiimčiau žirgininkyste, kadangi nuo keturiolikos metų jodinėju. Kai dvyliktoje klasėje rašiau, kur norėčiau stoti, sąraše be dailės buvo ir antropologija, istorija, archeologija. Tuo metu mane tai domino.“
Pijus: „Aš norėjau būti istoriku.“

Mykolė Ganusauskaitė. Asmeninis archyvas.

Mykolė ir Pijus Ganusauskai įžvelgia edukacijos svarbą, tad nenuostabu, jog abu ja užsiima.

Mykolė: „Retkarčiais vedu kūrybines dirbtuves įvairaus amžiaus žmonėms, paaugliams ir vaikams. Man tai patinka dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai yra savęs išbandymas, ar sugebėsi rasti bendrą kalbą su grupe, perduoti savo žinias ir sudominti. Antra, mokant kitus, mokaisi ir pati. Trečia, prancūzai teigia, kad tik per edukaciją gali pakeisti pasaulį ir tokiu būdu prisidėti prie ateities kūrimo. Aš tuo tikiu. Gyvenime svarbu ne tik gauti, bet ir duoti, dalintis savo žiniomis su kitu.“

Pijus: „Aš nemažai užsiimu su edukacija. Šiuo metu esu sumažinęs veiklą, nes noriu koncentruotis labiau į aktoriaus profesiją. Dirbau su paaugliais, vaikais, suaugusiais, neįgaliaisiais. Tai kitokia profesija. Reikalaujanti daugiau atsakomybės. Žinoma, mokydamas mokai ne tik kitus, bet ir save. Vėliau įgytas žinias gali taikyti kurdamas vaidmenis. Kita vertus, smagu žinoti, kad galbūt kažką, ką tu mokei, tavo paskaitos vėliau paskatins stoti į vaidybą. Tai labai įkvepianti veikla ir matau joje daug prasmės. Manau, kad mokytojo profesija yra nepelnytai nuvertinta.“