Menotyrininkė Rita Mikučionytė
Nuotraukoje: B. Gražys „Du puodukai“ (2017; fragmentas).
džiaugiuosi turėdama progą įteikti kadaise žadėtą dovaną – nedidelį tekstą apie parodą. Taigi pasidalinsiu įspūdžiais apie Tavo devyniolikos paveikslų kolekciją „Daiktai“, kuri 2018 m. lapkričio 9 d.–gruodžio 1 d. buvo parodyta Dailininkų sąjungos galerijoje.
Kiekvieną kartą, ateidama į Tavo parodą, žinau, jog bus daug tikros tapybos ir parodysi vis kažką kitą, naujai paties apmąstytą. Šįkart, vaizduodamas daiktų aplinką, tarsi užeini anapus natiurmorto žanro, bandydamas perteikti kasdienybės esatį. Metaforiški, asociatyvūs „mirusios natūros“ motyvų junginiai traukia prieiti arčiau ir atrasti daugybę išraiškingų spalvotų detalių.
Paprastai, kai ištariu frazę „Broniaus Gražio tapyba“, įsivaizduoju kontrastingus spalvų derinius, praturtintus sodriais violetiniais ir smaragdiniais, rausvais ir samaniniais, oranžiniais ir melsvais atspalviais. Atmintyje visad iškyla meistriškai smulkiausiais potėpiais suformuotas ir ryškiaspalvėmis dėmelėmis nuklotas paveikslo „audinys“, kuris mintyse atkeliauja iš kadaise nutapytų Pierre'o Bonnard‘o interjerų. Turiu omeny kolorito eleganciją, be kurios neįsivaizduoju Tavųjų paveikslų.
Visgi parodoje „Daiktai“ atradau iki šiol mažiau pastebėtus Tavo tapybos niuansus. Pajutau minkštos klampios dažo masės galią ir Giorgio Morandi kūrybos „atšvaitus“. Dar pamačiau plonyčius sluoksnius ir suvaldytus skiestų aliejinių dažų nuvarvėjimus, taip pat įtrintus drobės paviršius, kurie man priminė Gerhardo Richterio „debesijas“.
Turbūt labiausiai nustebau Tavo paveiksluose atradusi fotografiškai realių detalių. Ir jos man tapo akivaizdžiu atsakymu į kadaise kankinusį klausimą, kuo Broniaus Gražio tapyba artima šįmet Anapilin iškeliavusio tapytojo Romano Vilkausko kūrybos estetikai. (Juk neatsitiktinai judu, kaip ir Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, a.a. Raimundas Sližys, priklausote garsiajam tapytojų „penketui“.) Net pagalvojau, jog Tavo paroda „Daiktai“ yra savotiška dedikacija Romanui Vilkauskui...
B. Gražys „Daiktai gatveje“ (2013; fragmentas).
Visada sakiau ir sakysiu – „graži Gražio tapyba“. Manau, Tau svarbu išreikšti ir dalintis tuo, ką regi spalvomis. Šįkart ypač matyti logiška konstruktyvi kompozicija, kurią struktūruoja intensyvių grynų, kartais neoninių spalvų kontūrai, architektūriniai nutapyto stalo ar kėdės rėmai. Netikėti rakursai, keli žiūros taškai sukuria keistos deformuotos erdvės įspūdį. Konkrečios formos tarsi ištirpsta, susilieja, persipina, pavirsta medžiagų tekstūrų grioveliais, lyg daiktų paviršius plautų spalvų lietus. Atrodytų, Tau tapant pavykta apjungti visiškai nesuderinamus dalykus – smulkiausias detales ir monumentalią visumą, subtiliausius spalvų tonus ir rėkiančius kontrastus, perteikti aplinkos garsus ir tylą. Mane tai užburia.
B. Gražys „Žirklės“ (2018; fragmentas).
Rodai net dešimt šįmet nutapytų paveikslų. Vien šis sausas faktas – po paveikslą per mėnesį (o turi jų nutapęs, net neabejoju, gerokai daugiau) – rodo, jog esi labai darbštus ir kryptingas. Tapydamas daiktų aplinkos detales, manau, lieki ištikimas savo kūrybos stiliui, kruopščiai „įsigrauždamas“ į kiekvieną smulkmeną. Man rūpėjo tai apžiūrėti iš labai arti, todėl fiksavau paveikslų fragmentus. Paradoksalu, bet išdidinti jie tampa lyg abstrakčiais paveikslais, daiktų atspindžiais, kurie yra kaip vartai į anapusybę. Kitaip tariant, Tau pavyko apčiuopti ir pavaizduoti objekto esmę, t.y. perfrazuojant Marką Rothko, nutapyti daikto idėją.
Atrasdama atskirus Tavo paveikslų fragmentus tarsi persikėliau anapus paveikslo ir pamačiau vidinę daikto pusę, net užėjau už šešėlio. Tai fenomenalu. Dėkui Tau už šią patirtį!
Nuoširdžiausi linkėjimai,
Rita
2018-12-03
Parodos fragmentas.
