Dailėraštis

Menotyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė

Nuotraukoje: Rimas Driežis (A. Ališausko „Trys brangenybės“; lėlės; 2003).

Kelias dienas besilankydama parodoje, sutikau grupes jaunų žmonių ir pavienių žiūrovų, lietuviškai kalbančių ir užsieniečių. Visi fotografavo, vienas kitam aiškino, stebėjosi ir juokavo. Jaučiausi lyg performanse, kuriam nematomai dirigavo lėlių teatro scenografijos parodos „Dailė lėlių teatre“ kuratorius režisierius ir dailininkas Rimas Driežis. Tik jam žinomas juodas darbas, kurį jis atliko ne vienerius metus naršydamas archyvus, muziejus ir net privačias kolekcijas, kad suformuotų ekspoziciją, tirštai užpildančią visą kelių salių „Arkos“ erdvę, skirtą svarbiausiems kūrėjams, lėlių teatro istorijai, teatro ištakoms, net studentiškiems eksperimentams, davusiems gerų impulsų šiuolaikiniam teatrui.

Su kuratoriumi, kuris sugalvojo tokią parodos temą, niekas negalėtų ginčytis. Lėlių teatras be dailės yra neįmanomas, nes čia, jei nėra pagrindinio spektaklių personažo – lėlės, tai ją pakeičiantis objektas ar karpinys atgyja scenoje. Kiekvienas, apsilankęs parodoje, galėjo patenkinti smalsumą, su kokia dailės sritimi šis teatras susijęs.

Tapybos ir piešinio injekcijos

Viena iš „Arkos“ salių užpildyta originaliais eskizais, piešiniais ir nuotraukomis, iš istorija jau tapusių XX a. I pusės spektaklių, vaizdingai nurodė, kaip išmaniai lėlių teatras pasinaudoja tapybos, piešinio priemonėmis. Nuo Klasikinio teatro tapybinės galinės uždangos iki šiuolaikiniame teatre naudojamų spalvų kombinacijų, tapyba teatre nėra pamiršta. Bet, pirmiausia, ji primena praeitį bei parengiamąjį scenografijos kūrimo procesą.

Vienas iš reikšmingų ekspozicijos eksponatų, menantis mūsų profesionalaus teatro pradžią, tai originalūs Stasio Ušinsko (1905–1974) marionečių lėlių brėžiniai, atlikti tušu (XX a. 4 dešimtmetis), tapybinės lėlių pobūdžio studijos (1935). Lietuvos meno įžymybės monumentalios dailės kūrėjo Stasio Ušinsko eskizai moderniam, pirmajam užsieniui pristatytam Lietuvos teatro pastatymui B. Dvariono baletui „Piršlybos“ (1933) demonstruoja sumanymo gimimą popieriuje, pavaizduojant scenos vaizdą ir veikėjų kostiumus tapybiškai. Tačiau tuo pačiu galima įsitikinti, jog lėlių teatras padeda atsirasti dramos, net baleto spektakliui, kuriame veikia geometrines figūras primenantys veikėjai, turintys šokti net su kaukėmis.

Stasys Ušinskas (B.Dvariono „Piršlybos“; kostiumo eskizas; 1933).

Kuratorius pridėjo prie eskizo verbalinį patvirtinimą, kad tai tikrai buvo paties Ušinsko sumanymas. Žinant, kad scenografijos gudrybių pasimokęs pas pripažintus XX a. I pusės scenografijos meistrus Ferdinad Leger ir Paryžiuje apsistojusią rusų scenografijos avangardistę Aleksandrą Ekster, paaiškėja, iš kur taip drąsiai jis galėjo manipuliuoti lėlių teatro priemonėmis visuose tarpukario teatrų žanruose, iki šiandien išlikdamas viena ryškiausių modernaus meno figūrų Lietuvos teatre ir ne tik. Parodoje – reta galimybė pamatyti 1938 m. Ušinsko kelionės į JAV kūrybinį projektą – scenografijos eskizą Niujorko „Brodvėjaus“ teatro spektakliui pagal A. Steindberger dramą „Vestuvių vainikas“.

Bet daugiausia tapybos teatro scenoje taikė didysis šios srities meistras, tarpukario Lietuvoje kūręs rusų dailininkas, žinomas tapytojas ir grafikas bei scenografas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957). Talkindamas savo seseriai Olgai Dobužinskai, 1939 m. įkūrusiai Vilniaus marionečių teatrą, jis sukonstravo lėles jos pirmajam spektakliui. Nors tai buvo epizodinis darbas lėlių teatre, tačiau poveikį jo kūrybai įrodo scenografija didžiajai scenai. Vieną tokį įdomų ir retą atvejį pateikė kuratorius parodoje. Tai Dobužinskio sukurta lėliška scenografija Valstybės teatro dramos spektakliui Ch. Benaventės „Gyvenimas išvirkščiai“ (1931), atvirai rodanti personažų dirbtinių veidų išraiškas, artimas kaukei, lėlių teatro scenos struktūrą.

Įdomus faktas parodoje – gerai žinomo senosios dailės palikimo tyrinėtojo, muziejininko Vlado Drėmos (1910–1995) domėjimasis lėlių teatru. Jo jaunystės stilizuotai tapybiški ir pieštiniai eskizai, atlikti pokario lėlių teatrui, yra puikus įvairių dailės sričių menininkų domėjimosi lėlių teatru liudijimas. Dar vienas lėlių teatro ir tapybos ryšio įspūdingas pavyzdys – tarpukario dailininkės Barboros Didžiokienės (1896–1976) tapybos darbai. Ši savo laikmečiu nežymi menininkė šiandien įdomi ne tik savita naivia tapymo maniera, bet ir neįprastais paveikslų personažais. Jos žanrinėms kompozicijoms, portretams „pozavo“ lėlės („Lėlės pas fotografą“, 1923), įrodydamos, kokios neišsenkančios lėlių teatro galimybės sureikšminti pasaulį.

Skulptūrų teatras

Kad skulptūra labiausiai susijusi su lėlių teatru, įrodo didžiausia ekspozicijos dalis, užpildanti ne vieną „Arkos“ galerijos salę. Visais laikais lėlių galvos buvo formuojamos skulptūrų principu, naudojant tradicine tapusią papje-maše techniką. Lėlės kūną dažniausiai sudarė lazdelė, kuri paprastai buvo uždengiama personažo drabužiu. Tačiau ilgainiui, eksperimentuojant, ieškant naujų medžiagų ir formų, pradėta skulptūriškai formuoti ir lėlės kūną, susidomėta marionetėmis. Tokiu būdu lėlių kūrėjai tapo skulptoriais. Šios srities meistras Lietuvos lėlių teatre, neabejotinai, yra dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras. Paskatintas vieno garbingiausių Lietuvos lėlių teatro asmenybių, profesionalaus lėlių teatro įkūrėjo Balio Lukošiaus (1908–1987), Mazūras tapo Lietuvos lėlių teatro žymiausia figūra, vienas pirmųjų čia sukūręs autorinį dailininko teatrą.

V. Mazūras (M. Martinaičio „Žemės dukra“; lėlės; 1981; foto – Audrius Zavadskis).

Ankstyvieji šio scenografo bandymai įkurdinti naują judančią skulptūrą teatre prasidėjo nuo reljefinės skulptūros studijų. Su ja siejosi plokščia išraižyta lėlės forma,  savotiška koliažo technika papildyta medžiagų atraižomis (S. Nėries „Eglė žalčių karalienė“; 1968, M. Martinaičio „Pelenų antelė“, 1971; S. Gedos „Pasaka apie stebuklingą berniuką“, 1974). Smulkutės trapios lėlės, apgyvendintos koplytėles ir koplytstulpius primenančiuose būstuose, suteikė teatrui naujos šventųjų pasaulio dvasios, kuri įgavo kosminės erdvės kitame dailininko kūrybos etape. Parodoje matyti, kaip vėlesnėje Mazūro kūryboje, kaip ir liaudiškoje apvalioje skulptūroje, ėmė dominuoti jai būdingos tvirtos konstrukcijos, pjaustytų formų lakoniškumas, statika, puikus gebėjimas naudoti medžiagą, vartoti įrankį, sustiprėjo medžio drožybos stilistikos reikšmė, išryškėjo pomėgis kurti kaukes, derinti kontrastingus lėlių dydžius (A. Gudelio „Kur iškeliavo milžinai“, 1977; S. Gedos „Ak vija, pinavija“, 1979; M. Martinaičio „Žemės dukra“, 1981; J. Knauth „Lakštingala“, 1983; M. Martinaičio „Privati valda“, 2010 ir kt.).

Mazūras, kaip ir liaudies skulptorius, lėlei suteikia kaimo žmogaus bruožų. Grafiškai traktuoti lėlių teatro personažų plaukai, stambūs skruostai, didelės liūdnos akys perteikia dailininko norą atrasti plastinį ir emocinį artumą, paprastoje archaiškoje formoje išryškinti glūdintį tautai būdingą liūdesį, gamtos poeziją, amžinos visatos grožį. Artimos liaudiškos skulptūros ir lėlės sąsajos matyti ir dailininko Rimo Driežio, Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės scenografijoje. Tik teatre jie dažnai išlieka ištikimi mažai formai. Mažos formos monumentalumas ir aptakumas, statikos rimtis ir charakterių tikslumas išskiria dailininko Rimo Driežio skulptūriškas lėles, kuriose gali rasti net paties autoriaus bruožų (A. Ališausko „Trys brangenybės“, 2003). Naivumas, mažyčių skulptūrėlių šiurkštumas ir bejėgiškumas žymi ankstyvąsias Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės lėlės (Apie Jonelį, 1990). Bet visų šių dailininkų interpretuojama liaudies patirtis panaši. Čia vyrauja simbolio dvilypumas, leidžiantis pabrėžti nuolatinį meno ir gyvenimo tikrovės, to, kas realu bei siurrealu, persiliejimą, daugiasluoksnio pasaulio suvokimą, padėjusį lėlių teatrui privilioti suaugusius.

Aušra Bagočiūnaitė („Apie Jonelį“; lėlės; 1990; foto – Antanas Lukšėnas).

Tačiau ne tik liaudies kūryba padėjo jungti lėlių teatre tai, kas atskira, netgi, kas priešiška, bet ir neįprastos taikomosios dailės technologijos. Šiuolaikinė skulptūriškai formuojama tekstilė atvertė dar vieną skulptūriškų lėlių teatro universalumo puslapį ir parodė jo neribotas galimybes. Tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė, sukūrusi lėles vėlimo technika (J. Kunčino „Ragana ir Lukošiukas“, 2006), suteikė lėlių teatrui naują funkciją, atgaivino jam būdingą naują medžiagų sluoksniavimo principą.

Taip, atsisakius tradicinės papje-maše technikos, buvo atrastos naujos medžiagos ir pavidalai. Tai įvyko dar XX a. viduryje, kai lėlių teatro dailininkus paveikė naujos kryptys modernioje dailėje. Tada jie ėmėsi apibendrinti lėlės formą. Parodoje matyti, kaip tai vyko XX a. 7 dešimtmečio Vitalijaus Mazūro, Petro Deltuvos, Gintauto Žalalio lėlių teatro scenografijoje: Deltuva savo kūriniuose verčia pajusti stilizuotos poroloninės lėlės gimimą (B. Sruogos „Aitvaras ir teisėjas“, 1963), Žalalis primena, kaip tuo pačiu metu lėlė tapo lengvu spalvingu geometrinės formos žaislu iš putplosčio (V. Liubimovos „Karalaitė ir nykštukas“, 1966). Kuo toliau, tuo labiau dailininkus traukė medžiagos apdorojimo įvairovė, lėlių teatro kameriškumas, žiūrėjimo iš arti malonumas, lėlėms suteikiant miniatiūriškai juvelyrinę formą (Algirdas Mikutis J. Marcinkevičiaus „Voro vestuvės“, 1994), konstruojant, atidengiant struktūrą (Irma Balakauskaitė N. Abrutytės „Senelio sala“, 1998; Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė „Tiesiog žmogus“, 2016), sukuriant trapų karpinius primenantį vaizdą (Bagočiūnaitė N. Indriūnaitės „Mergaitė su degtukais“, 1993), vis daugiau įdarbinant įvairesnes dailės sritis ir kryptis.

Julija Skuratova (A. Pogorelskio „Juodoji višta arba Požemių gyventojai“; lėlės eskizas; 2001).

Kinetinio meno postūmis

Neatsitiktinai lėlių teatras artimas kinetiniam menui, kuris formavosi kubistinės, konstruktyvistinės, futuristinės dailės poveikyje, išreiškiančiame šiuolaikinio pasaulio dinamizmą, besižavinčiame judėjimui tarnaujančiomis įvairiomis medžiagomis ir jų kombinacijomis, naudotais daiktais, mechanizmais, atviromis konstrukcijomis, įkomponuojančiomis tikrą judesį į objektą. Nuo seno panašiai buvo kuriami žaislai. Parodos kuratorius surinko įdomią tokių žaislų kolekciją. Tai: Kupiškio rajono drožėjo Juozo Uldukio šuoliojanti bezdžionėlė, XX a. pr. spiruokliuojantis žaislas iš Šilalės, 1927 metais sukurtas mechanizmas „Lentpjoviai“, XX a. II pusės meistro iš Raseinių Vinco Žičkaus sukonstruotas sudėtingos kompozicijos keliaaukštis žaislas. Tokių žaislų fone suprantamas šiuolaikinių menininkų polinkis kurti savaime judančius, rankomis ar mechanizmais valdomus mobilius objektus.

Irma Balakauskaitė yra viena iš nedaugelio dailininkių, besidominti mokslu, technologijomis, savarankiškai kurianti savitas judančias sistemas, automatus, mechanizmais judinamus personažus, o su savo kolega Vytautu Pakalniu (1972–2004) įkūrusi teatrą „Ū“, 1991 metais išmaniai pritaikė kinetinio meno klasiko Aleksanderio Calderio atvirame ore siūbuojančių objektų kūrimo principus bei išradingo avangardisto Marcelio Duchampo dviračio rato idėją spektaklyje „Berniukas liūdnomis akimis“, kuriais gali įsitikinti parodos lankytojas, neprabėgantis pro nuotraukose užfiksuotus įvykius ir įdėmiai tyrinėjantis mechaninius prietaisus. Toks prietaisas savaime provokuoja dėmesį. Tai galima įsitikinti iš eksponato, aplink kurį nuolat būriuojasi smalsuoliai.

Martynas Enčius „Daug dienų“ (2018).

Tai – muzikanto ir dainininko Martyno Enčiaus konstrukcija asambliažo principu sunerta iš senų, buityje nebenaudojamų prietaisų, instrumentų ir atgaivinta muzikos grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ 2018 m. vaizdo klipe „Daug dienų“. Kinetiniam menui būdingus žaismingais ir atsitiktiniais elementais paremtus kūrinius lėlių teatrui yra sukūrusi scenografė Julija Skuratova. Jos studentiškame darbe A. Pogorelskio „Juodoji višta arba Požemių gyventojai“ (2001), kaip ir literatūros kūrinyje, apstu stebuklų, netikėtumų. Čia maži pūkuoti viščiukai galėjo sukiotis aplink savo ašį ant vienos kojelės arba siūbuoti ir greitai „bėgioti“ plonomis vielinėmis kojomis atsirėmę į metalinį žiedą su ratukais. Taip pribloškiančiai įspūdingai jie sunerti, supinti ir išauginti iš metalinių vytelių ekspresyviai įsirėžia ne tik spektaklio erdvėje.

Visa mechaninio teatro artilerija sutinka grafiko ir skulptoriaus Mariaus Jonučio darbų ekspozicijoje, kurioje kyla noras pačiam išbandyti mechanizmus, paslėptus spalvingose žaismingais motyvais išdrožinėtose dėžutėse. Dailininkas, demonstruodamas inžinieriaus, mechaniko ir menininko talentus, išradingai pritaikė kino ištakas siekiantį judantį prietaisą – mirioramą („Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“, 2011). Jis sudarytas iš specialaus įtaiso, kurį sukant, keičiami piešiniai, atlikti ant popieriaus rulono, taip netikėtai sukurdami daikto atgijimo efektą ir įtikinamai įrodydami, kad lėlė viską gali. Nevalingai pradedi tikėti mistinėmis jėgomis.

Parodoje įsitikini, kad lėlė visada turi dvejopą reikšmę, viena vertus, ji meniškai konstruojama, iškeliama, parodoma, atskleidžiama kaip svarbi meninės kūrybos, jo proceso dalis, kita vertus, sulyginama su kitais vaizdiniais, kuriuos skubėsi pamatyti jau teatre.