Menotyrininkas Tomas Ivanauskas
Nuotraukoje: Bronius Gražys „Puodukas-ausis“ (2017; drobė, aliejus; 73x60 cm).
Nutapytus daiktus reikia gerbti. Kaip spektaklio personažus ar knygos herojus. Jie tampa pasakotojais. Kaip autorius ir sako – daiktai „prabyla apie mus“. Šiuo atveju jie prabyla apie jį – tapytoją, o man labai įdomu ką jie apie jį papasakos, nes jo aš visiškai nepažįstu. Kad būčiau visiškai sąžiningas daiktų ir tapytojo atžvilgiu, aprašysiu juos visus, nes net ir mažiausias daiktelis gali būti labai naudingas pasakotojas.
Puodukas-ausis. Puodukas kaip puodukas. Baltas, tačiau jo ąselė tapo ausele. Ausimi, didesne už patį puoduką. Tikriausiai labai smalsi buvo ir daugiau klausėsi nei pasakojo. Nuo vaikystės žinojau, kad puoduką ar stiklinę pridėjus prie sienos ir priglaudus ausį, galima puikiai girdėti, kas vyksta už sienos. Nei karto taip ir nepamėginau. O čia kažkas pamėgino ir puodukas tapo viską girdinčia ausimi. Kartais puodukai turi labai mažas ąseles-auseles, už kurių nepatogu paimti, tačiau šios ausies jau tikrai nebus sunku pagriebti. Bet ar bus patogu gerti? Nemanau. Manau, kad šis puodukas skirtas ne gėrimui, o pasiklausimui. Beje, jis stovi ant keistos formos postamento krašto ir atrodo, kad ausies dydis jį tuoj nutemps į apačią, kur jam gresia sudužti.
O štai dar du puodukai iš tos pačios serijos. Vienas su ausimi, o kitas su nosimi. Atrodo gana keistai ir nenormaliai. Tarsi kokie veidrodžių karalystės herojai. Stovi abu balti ir švarūs ant raudono postamento, vienas klausosi, o kitas uodžia.
Štai plokštelė, skirta Mykolui Kleopui Oginskiui atminti. Plokštelė, į kurią įrėžtas visas jo gyvenimas. Seneliai, tėvai, žmona, vaikai ir anūkai. Polonezai, romansai, maršai ir mazurkos. Plokštelė, primenanti medžio kamieno skerspjūvį, su rievėmis, šerdimi. Plokštelė MADE IN LITHUANIA.
Bronius Gražys „Plokštelė“ (2015; drobė, aliejus; 130x146 cm).
Kelmas ant stalo. Ar kelmas irgi daiktas? Buvau nusiteikęs, kad daiktas yra tik tai, kas pagaminta žmogaus, tačiau civiliniame kodekse parašyta, kad daiktu galima laikyti ir iš gamtos pasisavintą dalyką. Kodekso reikia klausyti. Atrodo, kad Oginskio plokštelė išpjauta būtent iš šio kelmo. Visko gali būti, nes drįsčiau spėti, jog kelmas irgi MADE IN LITHUANIA. Buvęs gyvas medis, pasisavintas iš lietuviško miško virto daiktu. Buvęs paprastu kelmu, virto meno kūrinio dalimi. Taip ir būna su daiktais. Užtenka prie jų prisiliesti menininkui ir jie virsta meno kūriniais.
Štai ant kėdės baltos pirštinės, prispaustos visuotinės lietuvių enciklopedijos XII tomu. Ar tai apie sąžiningą ir skaidrią Lietuvą? Apie stiprią ir nekorumpuotą Lietuvą? Apie pilietišką ir nesavanaudišką visuomenę? XII enciklopedijos tomas buvo skirtas Lietuvai ir jis buvo perskaitytas (o gal tik pavartytas) su baltomis pirštinėmis.
Dovana. Atidaryta mėlyna kartoninė dėžutė, o joje – miškelis. Tikras žalias miškelis mėlynoje dėžutėje. Lietuviškas miškelis. Pirmoji atėjusi asociacija – Čiurlionio karaliai, delnuose laikantys gabalėlį Lietuvos. O štai čia kažkas kažkam dovanoja mažą lietuvišką miškelį. Norėčiau šią dovaną pamatyti supakuotą toje mėlynoje dėžutėje – danguje supakuotas miškas.
Bronius Gražys „Baltos pirstinės“ (2018; drobė, aliejus; 100x60 cm), „Kelmas ant stalo“ (2018; drobė, aliejus; 100x60 cm).
Štai ant sienos pakabintos nukirstos šaknys. Jos atrodo šiek tiek baugiai. Kaip koks vėžys, išplitęs po visą kūną. Tikriausiai natūroje jos taip gąsdinančiai neatrodo. Čia tapytojas jas taip nutapė ir tuo nori mums kažką pasakyti. Nukirstos šaknys. Tarsi žaizdos, arterijos. Dar pulsuojančios, dar skleidžiančios energiją, vis dar susijungusios tarpusavyje, bet jau nukirstos. Dar gyvos, bet jau nebegyvos.
Žirklės. Nežinau ką apie jas pasakyti. Šiek tiek sapniškas darbas, mistiškas.
Daiktai gatvėje. Gatviniai daiktai mums svetimesni nei naminiai. Nėra jokio artimo ryšio, nebent pats tą daiktą ir išmetei į gatvę. Visgi jie kažkokiu būdu patraukia mūsų dėmesį. Savo forma, spalva ar pan. Taip ir šis sėdmaišis patraukė tapytojo dėmesį. Tikriausiai savo forma, akmeniniu veidu. Paveiksle jis monumentalus, tačiau tikrovėje – lengvai keičiantis formą, prisitaikantis prie kiekvieno ant jo atsisėdančio kūno. Tapytojas tarsi fotografas, iškadruoja vaizdą, palikdamas šiek tiek erdvės ir antram planui. O už jo – kiti daiktai. Mums svetimi, tačiau kažkam labai savi ir reikalingi. O gal ir ne...
Sustojęs daiktas – automobilis. Labai geras kadras tikrąja to žodžio prasme. Fomapan 100 foto juosta populiari savo savybe nufotografuotam vaizdui suteikti haliucinacijos efektą. Švelnus rausvai rusvas tonas suteikia mistiškumo. Tarsi lengvas rožinis rūkas. Sustojęs, apleistas, laiko rūdžių suėstas automobilis atrodo tarsi gyvas. Jo akys šviečia. O štai paukščių akys juodos ir tuščios. O gal tai nutapytas juostos negatyvas?
Bronius Gražys „Dovana“ (2017; drobė, aliejus; 73x92 cm).
Štai. Sandėlys. Didžiausios nebenaudojamų ir nebereikalingų daiktų sankaupos visada kaupiamos palėpėse ar sandėliukuose. Juose bet kaip sumesta trūnija mūsų praeitis – istorija. Jie jau atliko savo vaidmenį mūsų gyvenimuose. Nors daiktų daug ir jie visi skirtingi, tačiau sandėliuke tampa viena mase. Tik atidžiau įsižiūrėjus išryškėja kiekvieno kontūrai, bruožai, formos, buvusi paskirtis. Daiktų kapinės? O gal aruodas?
Moliūgai. Labai kaimiška ir labai artima. Jauku ir šilta.
Štai švarkas raudonu, varvančiu pamušalu. Gal tai kraujas, o gal tik dažai. Vienintelė mintis, kuri gimsta žiūrint į švarką – jog tai pakaruoklio švarkas. Virš jo kabo lempa, atstojanti jam galvą. Lempa – vienintelis šviesos šaltinis ir tikriausiai paskutinis. Išvarvės. Nebeliko žmogaus, nebeliks ir švarko.
Bronius Gražys „Sustojimas“ (2013; drobė, aliejus; 118x118 cm).
Lošimo kauliukai. Dešimt. Tokia suma atsukta į mus. Kad ir ką tai galėtų reikšti, tai gražus skaičius. Bet gali ir visiškai nieko nereikšti. Prie kauliukų virvė tarsi sustabdžiusi jo riedėjimą. Ar tai ne vienas iš tų kauliukų, su kuriais lošė dėl Nukryžiuotojo drabužių? Ir tas vienetas, toji akis – tarsi juoda saulė geltoname danguje. Kubo forma – tobulas kūnas. Harmonija.
Laiko kolona. Na taip – viskas laikina. Net ir kolonos amžinai nestovi. O ką jau bekalbėti apie žmones. Tušti marškiniai, tuščia stiklinė, tuščia lėkštė. Kažkas buvo ir kažko jau nebėra. Taip kiekvieną dieną. Lieka tik laikas prie tuščio stalo. Paskutinė vakarienė.
M. K. Čiurlionio paletė. Labiausiai nustebinęs daiktas. Mano mylimas Čiurlionis. Kiekvienas susitikimas su juo sukelia virpesius krūtinėje. Tikriausiai tapytojui yra panašiai. Paveiksle ne tik paletė, bet ir visa tapybos reikmenų dėžutė su teptukais, dažų tūbelėmis. Teptukų spalvos nublukusios, tačiau rodos, kad jų kadaise būta – geltonos, žalios ir raudonos. Ar iš tiesų tokie teptukai yra? Ar tai dailininko išmonė? Neatsimenu. Nuvažiuokite į Druskininkus ir patikrinkite. Ši paletė – tai artimiausias daiktas, jungiantis mus su Čiurlioniu. Jis ją lietė. Jis iš jos ėmė dažus savo pasakiškiems paveikslams. Paletė kaip mediumas tarp tapytojo ir paveikslo. Na gerai, dar yra teptukas. Tačiau teptukai dažnai keičiami, o ta pati paletė gali likti ilgus metus. Tai instrumentas – kaip smuikininkui smuikas. Paletėje liko šiek tiek raudonos spalvos.
Bronius Gražys „Puodukas-ausis“ (2017; drobė, aliejus; 73x60 cm) (fragmentas).
Veidrodis. Apie jo simbolizmą parašytos knygos, todėl nieko naujo nepasakysiu. Ir dailininkas nieko naujo šiuo darbu nepasakė. O gal ir nenorėjo pasakyti. Tiesiog nutapė save veidrodyje.
Penki laikrodžiai. Vėjo nupūsti. Nykstantys kartu su laiku. Ne tirpstantys, o tiesiog išblunkantys. Rodantys skirtingą laiką. Ir skaičių juose nebėra. Juos nupūtė vėjas.
Turistai. Spoksantys į ant šakutės pasmeigtą žuvį. Tarsi šprotas. Tarsi žuvies pirštelis. Žioplių minia, spoksantį į pasmeigtą Kristaus simbolį. Simbolis virtęs meno kūriniu. Nelinksmi turistų veidai. Niūrus vaizdas. O dar ta ruda – liūdesio spalva, skurdo simbolis. Nerimo daug aplinkui.
Labai asmeniški B. Gražio daiktai. Įdomu į juos žiūrėti ir spėlioti, kodėl būtent juos tapytojas pasirinko. Vieni iš jų turintys plačią simbolinę reikšmę įvairiose kultūrose, kiti – lokalūs, o treti – tiesiog paprasti daiktai. Dailininkas – tapomo pasaulio režisierius. Jis pasirenka rekvizitą, o mes stengiamės atspėti, ką reiškia vienas ar kitas daiktas. O dažniausiai jie nieko nereiškia. Tiesiog daiktai.
