Dailėtyrininkas Gediminas Jasinskas
Nuotraujoje: Alexei Gordin „Vienas studijoje“ (2017).
Iš pradžių tik gūžčiojau pečiais (kaip ir daugelis kitų kone kiekvienų metų konkurse), kodėl komisija išrinko būtent šį darbą. Tuomet pabandžiau nebegalvoti apie kūrinį kontekstualiai ir nebelyginti jo su kitais finaliniais darbais, o tiesiog atsakyti sau, kas paveikia, žvelgiant į šį paveikslą?
Vienas komiškų veido bruožų žmogiūkštis, sėdintis savo dirbtuvėje su vyno taure rankoje. Ant grindų matome kelias dažų tūteles, vyno butelį, į sieną atremtus tris baigtus paveikslus ir po vyno taurę prie kiekvieno iš jų (galbūt tai ironiška nuoroda į paveikslams atsirasti reikalingą „įkvėpimo šaltinį“?). Ant palangės guli menininko prirūkyta peleninė, o studijos kampe šviečia baltos drobės kampas. Tokioje stereotipiškai bohemiškoje menininko dirbtuvės aplinkoje žmogiūkštis žvelgia į savo kūrinius ir liūdnai galvoja: „I live the life of a middle artist. Not great one. Not bad one. Just middle one.“ (Gyvenu vidutiniško menininko gyvenimą. Ne didžio. Ne prasto. Tiesiog vidutiniško.“). Negana to, kontrastą tarp aukštų siekių ir nykios kasdienybės dar labiau sustiprina pro langą matomas žvaigždėtas nakties vaizdas, kuris šioje scenoje yra ne romantinis įkvėpimo šaltinis, o veikiau ironiškas priekaištas vidutiniškajam menininkui. Taigi, paveikslas „Vienas studijoje“, mano manymu, iliustruoja tą liūdnai juokingą lūkesčių neatitinkantį vidutinioko gyvenimą, būdingą ne tik menininkams, bet visiems žmonėms, retkarčiais susimąstantiems apie savo absurdiškąją savo gyvenimo pusę. Beveik breigelišką dvasią atitinkanti scena, perkelta į šiuolaikybę.
2017 metais laimėjęs ne tik YPP konkurso piniginį prizą, bet ir galimybę kurti menininkų rezidencijoje SomoS Berlyne bei surengti personalinę parodą Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje, menininkas spalio 24 dieną atidarė naujausią savo kūrinių ekspoziciją „Menininkai, galerijos ir apleistos erdvės“.
Alexei Gordin kūrinys
Atidarymo metu žiūrovai galėjo išvysti performansą – tęstinį menininko projektą „Art is not just fun anymore“, kurio metu A.Gordin išsitatuiruoja frazes iš savo parduotų paveikslų. Taip menininko kūnas keičiasi, priklausomai nuo jo komercinės sėkmės, o parduoti kūriniai simboliškai susijungia su pačiu kūrėju. Nors įvykio (tatuiruotės sukūrimo), kurį žiūrovai išvydo per atidarymą, negalėčiau pavadinti performansu, visgi spalio 24 dienos vakarą ant menininko plaštakų atsirado užrašai „No meaning“ ir „Weird fealing“.
„Meno kūrinio perorientavimas į parduodamo daikto pavidalą man visada kėlė dviprasmiškus jausmus ir klausimus. Šiuo projektu aš savo skausmingą fizinę patirtį paverčiu simboliniu kapitalistinės dogmos priėmimo ritualu“, – parodos aprašyme teigia menininkas. Atidarymo metu buvo galima pasiimti lipduką su performanso „bendraautorių“ pavadinimu. „Visu šventų tattoo“. Mano manymu, šis pavadinimas parodos atidaryme ir aprašyme galėjo taip ryškiai nefigūruoti. Nes gali pasirodyti, kad menininkas pats prisideda prie tų rinkos procesų, kuriuos iliustruoja savo kūryboje.
Alexei Gordin kūrinys
Suprantu, kad absurdiško šiuolaikinio meno ir meno rinkos pasaulio vaizdavimas yra menininko pasirinkta strategija (kurios aš nekritikuoju), bet, apžiūrėjus parodą, atrodo, kad ne visus uždavinius A. Gordinui pavyko įgyvendinti sėkmingai. Nors tai subjektyvu, ironija, absurdas, humoras – jeigu naudojami menininkų kūryboje – turėtų būti subtilūs ir aiškiai atsiskirti nuo panašių temų internetiniuose puslapiuose ar populiariuosiuose žurnaluose. Galiausiai, kai kurie darbai paprasčiausiai neįtikina, netgi glumina. Pavyzdžiui, vienas paveikslas, kuriame vaizduojamas automobilis, nuvažiavęs į griovį, iš karto už kelio ženklo, informuojančio, kad už 20 kilometrų yra šiuolaikinio meno muziejus. Ką tai turėtų reikšti? Taip pat abejonių sukelia menininko pasirinkimas komentuoti šiuolaikinio meno rinką, politikos ar kapitalizmo procesus. Šios temos išreiškiamos labai abstrakčiai ir tiesiogiai – t.y. per pačius žodžius. Tačiau žodžiai ne visuomet yra savaime suprantami ir kartais nesimato aiškesnės menininko pozicijos. Dar kartą paprastai išsireiškiant – ne visos frazės, ne visi sąmojingi šūkiai paveikia.
Ar norėčiau pamatyti dar vieną A.Gordino parodą? Abejoju. Bent jau ne tokio produktyvaus A.Gordino. Grįžtant prie pradžioje aptartojo kūrinio „Vienas studijoje“, manau, kad žaviausia menininko kūrybos pusė yra paprasto žmogelio (menininko) kasdienybės vargų, ironiškas būties, egzistencinių nerimų ir klausimų pavaizdavimas. Nors tokių kūrinių buvo ir šioje parodoje, jie kiek nublanko šalia garsiai šaukiančio kapitalizmo ir kitų „grėsmių“.
Lietuvos dailininkų sąjunga nebūtinai sutinka su autoriaus išsakyta nuomone.
