Dailėraštis

Prof. dr. Remigijus Venckus, VILNIUS TECH (Vilniaus Gedimino technikos universitetas).

 

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą grandiozinį projektą – išleisti išsamų enciklopedinį Lietuvos ekslibriso kūrėjų žinyną. Tikimasi, kad šis žinynas taps fundamentaliu veikalu, kuriame bus pristatyti XX–XXI a. ekslibrisų kūrėjai. Siekdamas populiarinti pradėtą veiklą ir skatinti visuomenės susidomėjimą ekslibriso menu meno kritikas ir menininkas, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus kalbasi su skirtingų kartų ekslibrisų meno kūrėjais. Kviečiame skaityti interviu su grafikos menininke Kristina Daniūnaite (g. 1975 m.), kilusia iš Panevėžio, o šiuo metu gyvenančia Vilniuje.

           

Paminėtina, kad dailininkė 1993 m. baigė Panevėžio Juozo Miltinio vidurinę mokyklą, o dar prieš kelerius metus ir Panevėžio dailės mokyklą. 1995–1998 m. ji studijavo Kauno aukštesniojoje meno mokykloje (dabar Kauno kolegija). Anuomet ji daug dėmesio skyrė vitražo kūrybai, Kauno Aleksoto stiklo fabrike K. Daniūnaitė išbandė daug skirtingų kūrybos technikų. Jos baigiamasis darbas buvo vitražas, skirtas Panevėžio restoranui „Malūnas“. Už šį kūrinį K. Daniūnaitė buvo apdovanota Juozo Zikaro premija.

           

1998–20002 m. dailininkės kūrybinis kelias pasuko kita linkme. Tuo metu ji studijavo grafikos meną Vilniaus dailės akademijoje. Įgijusi menų bakalauro laipsnį, K. Daniūnaitė 2002–2004 m. studijas tęsė magistrantūroje. Vėliau prasidėjo nuoseklus kūrybinis darbas grafikos meno srityje. Kūrėja pradėjo dalyvauti įvairiuose konkursuose ir parodose, kurios buvo rengiamos Lietuvoje ir užsienyje. 2009 m. K. Daniūnaitė tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Po metų Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) įgijusi pedagogo kvalifikaciją menininkė kūrybine patirtimi ir žiniomis pradėjo dalytis su jaunąja karta.

           

K. Daniūnaitė yra labai aktyvi šiuolaikinė kūrėja. Kiekvienais metais ji dalyvauja bent dešimtyje meno renginių (parodose, konkursuose, pleneruose). Kai kurie jos darbai yra saugomi muziejų fonduose (pvz., Olšteino koncentracijos stovyklos muziejuje Lenkijoje). Jos kūryba taip pat saugoma ir Gerardo Bagdonavičiaus fondo archyvuose, o Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka organizuoja gausią dailininkės sukurtų ekslibrisų parodą.

 

 

Remigijus Venckus: Papasakokite, kaip pradėjote menininkės karjerą. Kas pastūmėjo jus žengti šiuo keliu? Prisiminkite pirmuosius kūrybinius žingsnius, savo pirmuosius mokytojus ir artimųjų palaikymą.

K. Daniūnaitė: Tikiu, kad mano kūrybiniai žingsniai buvo užprogramuoti mamos. Ji, skaitydama knygas apie žymių žmonių biografijas iš serijos „Siluetai“, pradėjo svajoti apie tai, kad nori susilaukti dukters, kuri ilgainiui taptų menininke. Kadangi augau tėvų namuose be auklių ir be didelės senelių pagalbos, todėl jiems (tėvams) reikėdavo kažkaip ne tik skirti dėmesį dukrai, bet ir prasimanyti užimtumo būdų. Tikriausiai todėl vatmano lapas užklodavo visą stalą, o mano rankose būdavo gausybė spalvotų pieštukų.

 

 

R. V.: Gal prisimenate kokį nors pirmąjį savo kaip jaunosios dailininkės kūrybos įvykį?

K. D.: Kai lankiau vaikų darželį Panevėžio mieste, kiekvienais metais vykdavo šventės. Jų metu spalvotomis kreidelėmis vaikai margindavo asfaltą. Nors aš ir buvau labai individuali, nemėgstanti per daug bendradarbiauti kūryboje, tačiau visada dalyvaudavau šiame renginyje. Kiekvienam piešiančiam vaikui būdavo skiriamas atitinkamas asfalto plotas, kurį ribodavo kreidele pažymėta linija. Kaimynystėje asfaltą marginęs berniukas taip įsijautė, kad su kreidelėmis įsiveržė į manąjį piešinį. Tada aš atsisėdau savojo piešinio ribų viduryje ir garsiai pareiškiau, kad mano kūrinys yra sugadintas! Nors tąkart aš nieko nenupiešiau ir visą saviraiškai skirtą laiką tik sėdėjau, tačiau vis tiek gavau apdovanojimą – spalvotą balioną.

 

 

R. V.: Ar aš gerai suprantu iš Jūsų pasakojimo, kad tėvai jums ne tik nedraudė kurti, bet ir skatino? Kaip jūs buvote skatinama?

K. D.: Sakyčiau, kad tėvai mane kažkaip nukreipdavo kūrybos link. Jie dovanodavo man dailės albumų, kuriuos parsisiųsdavo arba parsigabendavo iš įvairių kelionių. Labai mėgau vartyti Francisco Goyos ir Rembrandto tapybą reprezentuojančius albumus. Vieną kartą tėvai išvyko į svečius ir aš namie likau viena. Iki vėlumos varčiau Goyos albumą, gilinausi į ,,Kapričų“ ciklą. Stebėjau nutapytas šmėklas ir žavėjausi šedevrais, o kai išgirdau girgždant praviras duris, mane apėmė begalinis siaubas. Bijojau net atsikelti iš lovos ir jas (duris) uždaryti.

           

Mano tėveliai nebuvo menininkai ir nelabai galėjo man paaiškinti, kas yra ta kompozicija, todėl mane, ketvirtos klasės mokinę, jie nuvedė į Panevėžio dailės mokyklos parengiamąją klasę. Tuomet ir prasidėjo tikrosios meno studijos. Šis žygis į mokyklą irgi buvo tvirtas paskatinimas!

 

 

R. V.: Aš atmenu savo vaikystę. Mane tėvai nuolatos tempdavo iš muziejaus į muziejų. Tikriausiai tai lavino mano jautrumą menui. Papasakokite, ar turėjote panašios patirties. Ar tėvai sudarydavo sąlygas regėti meno originalus?

K. D.: O taip! Matydama mano susidomėjimą daile, mama pasiūlė apsilankyti tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) ir pasigrožėti baltosiomis naktimis, pakeliamaisiais tiltais, netgi pamatyti Ermitažo muziejaus meno kolekciją, aplankyti Rusų muziejų ir Isakijaus soborą. Įdomu, kad turistus iš Baltijos šalių anuomet visur praleisdavo be eilės. Vaikščiodami Rusų muziejaus salėmis atsidūrėme patalpoje, kurioje buvo eksponuojama Ivano Aivazovskio tapyba. Jo tapytus audringų jūrų vaizdus jau buvau mačiusi meno albumuose. Tuo metu jo kūrinys „Devintoji banga“ padarė didžiulį įspūdį, tiek savo dydžiu, tiek jūros tikrumu. Aš net garsiai sušukau, kad tai Aivazovskio kūrinys! Mus lydėjusi gidė tuomet pasakė – štai dėl ko turistus iš Baltijos kraštų visada reikia praleisti be eilės.

 

 

R.V.: Prisiminkite, kada ir kaip įvyko jūsų gyvenime posūkis profesionaliojo meno studijų link?

K. D.: Baigdama vidurinę mokyklą pradėjau svarstyti, kur man toliau reikės studijuoti. Nors tėveliai tikėjosi, kad pasirinksiu turizmo specialybę, tačiau aš jiems sakiau, kad dizainas arba kostiumo dizainas tikrai yra perspektyvus pasirinkimas. Anuomet dizainas mane domino todėl, kad aš labai mėgau piešti žmogaus figūrą ir drabužius. Mano mokykliniai sąsiuviniai buvo pilni piešinių. Anuomet net įsistebeilijusi žiūrėdavau televizijos serialą apie Mariją, kuri buvo drabužių kūrėja.

           

Kadangi iš karto studijuoti Vilniaus dailės akademijoje nedrįsau, todėl pasirinkau modeliuotojo studijas Lengvosios pramonės technikume Vilniuje. Labai greitai supratau, kad siūti drabužius man visiškai nepatinka, o piešimo užduočių man yra tiesiog per mažai. Laisvalaikiu pradėjau lankyti Arvydo Baltrūno tapybos studiją. Tuo metu vis dažniau ėmiau svarstyti apie tai, kad vertėtų pasukti vaizduojamojo meno studijų link. Apsisprendimą lėmė ir mano tėvelių dovanota kelionė į Paryžių. Jos metu aplankiau Luvro, d'Orsay, Salvadoro Dali muziejus ir Georges'o Pompidou meno centrą. Mane pakerėjo impresionistų ir postimpresionistų kūryba, spalvingi katedrų vitražai.

 

 

R.V.: Prisiminkite lūžio akimirką, po kurios jūs tikrai pasukote link profesionaliojo meno studijų. Papasakokite plačiau.

K. D.: Kartą po apsilankymo pas tėvelius autostopu vykau atgal į Vilnių. Stabdydama pakeleivingas mašinas svarsčiau – jei sustos automobilis, važiuojantis į Vilnių, toliau tęsiu modeliuotojos mokslus, jeigu sustos mašina, keliaujanti į Kauną, tada stosiu į Kauno aukštesniąją Stepo Žuko meno mokyklą (dabar Kauno kolegija). Pavyko susistabdyti link Kauno judantį automobilį. Vairuotojas buvo labai malonus. Jis mane nuvežė iki pat mokyklos durų. Tai buvo paskutinė diena, kai buvo priimami stojančiųjų prašymai. Prisiminusi, kad anksčiau teko su mama lankytis šioje mokykloje per atvirų durų dienas ir man didžiulį įspūdį paliko vizitas Dailiojo stiklo katedroje, todėl būtent ten ir nusprendžiau studijuoti.

           

Vėliau turėjau vykti į Kauną ir laikyti stojamąjį egzaminą. Bendrabučio kaimyniniame kambaryje visą naktį šėlo jaunimas, tad į egzaminą atvykau neišsimiegojusi, praktiškai jam besibaigiant. Vis dėlto man buvo leista dalyvauti stojamajame egzamine. Buvo pasakyta – piešk, jei spėsi. Apie savo karjeros posūkį tėveliams pranešiau tik tada, kai išlaikiau stojamuosius egzaminus.

 

 

R.V.: Ką prisimenate iš studijų laikotarpio Kaune?

K. D.: Studijuoti buvo priimtos penkios merginos. Kompoziciją mums dėstė Sigita Grabliauskaitė. Ji daug dėmesio skyrė kūrinio estetikos klausimams, apipavidalinimui, estetiniam pristatymui. Akademinio piešimo pratybas vedė Sigutė Bronickienė.

           

Atmenu situaciją, kai aukštesnioji mokykla išgyveno sudėtingus pokyčius: patalpos buvo vos šildomos, o kartais likdavome net be vandens. Atmenu, rankas teko plauti šaltu sniegu, o sušilti buvo įmanoma jas laikant šalia stiklo lydimui skirtos krosnelės. Tą kartą laikinai persikėlėme į Artūro Rimkevičiaus vitražo dirbtuves.

           

Nepaisant visų pokyčių šaunūs treji studijų metai praūžė labai greitai. Įsimintinas įvykis yra mano baigiamojo darbo kūrimas. Sukūriau vitražą Panevėžio restoranui „Malūnas“ ir tapau Juozo Zikaro premijos laureate. Po studijų Kaune apsilankiau Italijoje. Neišdildomą įspūdį paliko Venecija ir naktinė kelionė po viduramžių miestą Asyžių.

 

 

R.V.: Dažnai sakoma, kad žmonės ten, kur studijuoja, neretai ir pasilieka gyventi. Tačiau jūsų gyvenimo kelias pasuko į Vilnių. Kaip jūs ten atsidūrėte?

K. D.: Vasaromis, studijų Kaune metu, vykdavo meno plenerai. Vieno iš jų metu su drauge lankėmės Vilniuje. Buvo malonu pasivaikščioti Užupio gatvelėmis. Mane sužavėjo apvarvėjusios nerestauruotų namų sienos, akmenimis grįstos gatvės. Anuomet dar nežinojau, kad čia studijuosiu ir gyvensiu. Netrukus ieškodami pirkti buto Vilniuje lankėsi mano tėveliai. Jie palankiai sutiko mano ketinimus. Aš ryžausi Vilniaus dailės akademijoje studijuoti ne vitražą, bet grafiką. Beje, apsisprendžiau pasukti link grafikos vien dėl to, kad nuo darbo su švinu ir nuolatinio kvėpavimo glazūros dulkėmis pradėjo blogėti mano sveikata. Tiesa, man taip pat labai knietėjo sužinoti, ką reiškia akvatinta, ofortas, litografija, šilkografija ir panašūs grafikos technikų pavadinimai. Galbūt grafikos link pastūmėjo ir Stasio Eidrigevičiaus iliustruotos knygos, kurias dažnai vartydavau vaikystėje.

 

 

R.V.: Kokius dėstytojus sutikote anuomet studijuodama Vilniaus dailės akademijoje?

K. D.: Mane tikrai supo pačios nuostabiausios asmenybės, profesionalūs dailininkai: prof. Giedrius Jonaitis dėstė litografiją, prof. Mikalojus Povilas Vilutis – šilkografiją, prof. Mindaugas Skudutis – piešimą ir tapybą, prof. Albertas Gurskas – kaligrafiją ir šriftą, prof. Rimvydas Kepežinskas – taikomąją grafiką, prof. Kęstutis Vasiliūnas – ksilografiją ir knygos meną. Esu be galo dėkinga a. a. prof. Leonui Lagauskui ir grafikos spaustuvės meistrui Vladui Liatukui. Jie mane išmokė oforto, akvatintos ir minkštojo lako technologijų taikymo kūryboje. Studijų metai akademijoje buvo gausūs kūrybinio ir pažinimo džiaugsmo.

 

R.V.: O anksčiau neturėjote jokio sąlyčio su grafikos menu?

K. D.: Kažkoks potraukis buvo dar ir studijų metais Kaune. Savitu įvadu į grafikos pasaulį galima laikyti ir Sigutės Grabliauskaitės kompozicijos užduotis. Kita vertus, net piešimas plunksna ant juoda glazūra dengto stiklo kažkuo priminė raižymą cinko plokštėje. O štai piešimo dėstytoja Sigutė Bronickienė sudarė sąlygas išbandyti linoraižinio technologiją.

           

Vis dėlto daugiausia subtilybių išmokau studijuodama Vilniaus dailės akademijoje. Ištisas valandas leisdavau spaustuvėje, kur man labai patiko kūryboje taikyti ksilografijos ir spalvotojo linoraižinio technologijas. Nors iš Lenkijos atvykęs dėstytojas pamokė mezotintos gudrybių, tačiau mane labiausiai žavėjo giliaspaudės technika. Vis dėlto šiandien aš dažniausiai taikau oforto ir akvatintos technikas.

 

 

 

R.V.: Įdomu, o koks buvo jūsų baigiamasis darbas, įgyvendintas Vilniaus dailės akademijoje? Kuo jis ypatingas? Kiek žinau, jūs tikrai atkreipėte net menotyrininkų dėmesį!

K. D.: Baigiamajam darbui vadovavo šaunus profesorius K. Vosiliūnas. Palaikymo sulaukiau ne tik iš jo, bet ir iš prof. M. P. Vilučio. Baigiamajame darbe sujungiau dvi skirtingas technikas – spalvotą linoraižinį ir ofortą. Anksčiau su spalvotojo oforto kūryba buvau mažai susidūrusi.

           

Kurdama baigiamąjį darbą „Daiktas ir šešėlis“ tikrai ryžausi įvairiems eksperimentams, domėjausi ne tik plokščiu vaizdu, bet ir apimtį perteikiančia forma. Kadangi kūriniuose atsirado vietos ir asambliažui, ir koliažui, tikriausiai todėl dėmesį atkreipė ir menotyrininkė Ona Gaidamavičiūtė. Kompozicijos buvo sudarytos tarytum iš padrikų detalių, primenančių žmogaus kūno fragmentus. Maža to, kompozicija atrodė tarsi sulaužyta, formuojanti trimatės erdvės įspūdį. Apimtį dar labiau sustiprino kūrinio paviršiuje prikabintos dirbtinės kūno dalys (lėlių kojos, rankos, liemens fragmentai). Taigi, popieriaus plokštumoje išraižytą formą atkartojo trimačiai asambliažo elementai.

 

 

R.V.: O kas jums šiuo metu yra mieliausia kūryboje? Kuri nors technologija, temų įvairovė ir panašiai? Kas ir kaip formuoja kūrinio temą?

K. D.: Nors ir esu išbandžiusi daug grafikos technikų, tačiau man vis dėlto labiausiai patinka kūryboje taikyti oforto ir akvatintos technikas. Aš tikrai džiaugiuosi tomis akimirkomis, kai randu laiko ranka vedžioti adatą cinko plokštelės paviršiuje. Akimirka, kai popierių atkeliu nuo cinko plokštės ir išvystu atspaudą, užgniaužia kvapą.

           

Mano kūryba galbūt kažkiek nenuosekli. Atvaizduose gausu įprasmintų įvairių asociacijų, metaforų, simbolių, prisiminimų, taip pat ir erdvės bei laiko patirties ženklų. Kurdama aš šokinėju nuo temos prie temos, tarytum vaikas per balas. Tokį šuoliavimą sustiprina ir įvairių konkursų skelbiamos temos. Beje, mano vystomas temas lemia ir gyvenamoji vieta, su kuria jaučiu glaudų ryšį, tad mano kūryboje nemažai įprasminta ir Užupio motyvų.

           

Visada mane lydi gyvenimo, mirties ir laisvės temos. Tikriausiai todėl grafikos kūriniuose susipina gėlės trapumo grožis ir švelnus gyvūno prisilietimo motyvas. Kūrinio idėja taip pat padiktuoja, kokia bus vizualinė forma – nespalvotas atspaudas ar švelnių spalvinių perėjimų sistema. Galiausiai, tema taip pat susijusi ir su atspaudo formatu. Aš visada renkuosi kurti vidutinio formato atspaudus. Mažas formatas per daug apriboja naratyvą, o didelis – trukdo jį sukoncentruoti. Bet jeigu aš kuriu ekslibrisą, tuomet pasistengiu atsisakyti nereikalingų detalių.

 

 

 

R.V.: Prisiminkite, kada ir kaip pradėjote kurti ekslibrisų meną.

K. D.: Ekslibrisus pradėjau kurti vos tik baigusi Vilniaus dailės akademiją. Pirmuosius kūrinius siunčiau į Meksikoje organizuotą konkursą. Paskelbta tema „Drugelis“ sukėlė daug minčių ir kūrybinių ieškojimų. Svarsčiau apie trumpą peteliškės gyvenimą, kurio trukmė vos viena diena. Ramybės nedavė įkyrios mintys apie laikinumo ir transformacijos fenomenus bei jų simbolinę išraišką. Viename oforto technika atliktame kūrinyje vaizdavau drugelio kūną, papildytą laikrodžio mechanizmu, o kitame – nukryžiuotąjį Jėzų Kristų, kurį dengė drugelio sparnų šešėlis. Šis kūrinys ženklino tikėjimo kelią. Dar viename kūrinyje pavaizdavau drugelį, sklendžiantį virš naktinio miesto.

           

Atmenu pirmuosius savo sukurtus ekslibrisus. Juos visus vienijo sakrali duonos tema. Man duonos laužymas – tai vienas švenčiausių dalykų. Oforte pavaizduotame duonos kepalėlyje buvo prismaigstyta peilių. Taip norėjau išreikšti skausmą, kurį patiria žmogus tuo metu, kai iš jo pagrobiamos vertybės ir tradicija.

           

Mano sukurti pirmieji ekslibrisai buvo atlikti nespalvota oforto technika. Vėliau taikydama linoleumo raižymo techniką sukūriau ir spalvotų kūrinių serijų. O šiuo metu dažniau kuriu taikydama ir spalvotąjį ofortą, ir akvatintą. Kartais anksčiau sukurtas cinko plokšteles pritaikau naujuose atspauduose ir atvaizdą padabinu subtiliais spalvų tonais.

 

R.V.: Nuo ko prasideda ekslibriso kūryba ir kas jums pačiai pirmiausia yra ekslibrisas?

K. D.: Kadangi ekslibrisu įprasminu tam tikrą idėją, todėl pirmiausia labai daug domiuosi apie asmenį, šalį ar įvykį, kuriam ir bus skirtas kūrinys. Man ekslibrisas yra mažytis grafikos kūrinėlis, glausta istorija su literatūriniu pasakojimu, užkoduotų prasmių ir metaforų įprasminimas. Vis dėlto ekslibriso žanras tarytum įpareigoja domėtis istorinėmis asmenybėmis, įvykiais, šalimis ir miestais. Kadangi šie mažosios grafikos kūriniai yra skirti reprezentuoti, paminėti ir atminti, tikriausiai todėl nemažai esu kūrinių skyrusi tokioms asmenybėms kaip M. K. Oginskis, S. Banaitis, J. Kunčinas, F. Dostojevskis, R. Kalanta, A. Dantė ir kt. Šiandien ekslibrisų kūryba skatina mane susitelkti prie vizualumo klausimo bei išbandyti naujas grafikos technikas, eksperimentuoti ir prabilti į žiūrovą naujais simboliais ir metaforomis.

 

 

 

R.V.: Kokiais įvertinimais už ekslibrisų kūrybą esate pažymėta?

K. D.: Didžiausias įvertinimas – tai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos pasiūlymas surengti mano sukurtų ekslibrisų parodą, kuri turėtų įvykti dar šiais metais. 2017–2018 m. mano sukurti ekslibrisai yra gavę premijų. Štai 2017 m. J. Kunčino septyniasdešimtmečiui ir jo novelei „Mano moteris lapė“ dedikuotas ekslibrisas buvo apdovanotas trečiąja premija. Tąkart konkursą organizavo Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka. Po metų ši įstaiga surengė kitą konkursą – „Lietuvai 100 laisvės vizijų metų“. Mano sukurtas ekslibrisas, skirtas Romui Kalantai, vėl pelnė trečiąją premiją. Iš vaikystės laikų prisiminiau pardavinėjamus degtukus „Liepsna“. Dėžutės motyvas paskatino sukurti šį kūrinį. Visai neseniai R. Kalantai skirtą ekslibrisą atspausdinau pakartotinai ir priešingai nei anksčiau pritaikiau spalvas.

           

Alfonsas Čepauskas buvo organizavęs konkursą „Atkurtai Lietuvai 100“. Tąkart sukūriau ekslibrisą, skirtą Rusų dramos teatrui, ir pelniau pirmąją premiją. Kūrinyje įkomponavau abstrakčių figūrų šešėlius teatro aplinkoje. Menotyrininkai mano vizualiniame sprendime pastebėjo paraleles su skulptūromis, puošiančiomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro įėjimą; jų autorius Stanislovas Kuzma.

           

Būna ir tokių užsakomųjų atvejų, kai esu prašoma sukurti kokį nors ekslibrisą. Vienas iš tokių užsakymų yra ekslibrisas, skirtas Saliamonui Banaičiui. Pavaizdavau spausdinimo mašinėlę ir iš jos kyšantį popieriaus lapą, o ant jo parašytas vardas ir pavardė. Dabar šis kūrinys yra saugomas Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde.

 

R.V.: O kokią regite ekslibriso meno padėtį šiandien ir ateityje?

K. D.: Ekslibrisas, kaip mažosios grafikos žanras, prieš 500 metų pradėjo gyvavimą mūsų šalyje. Jis buvo traktuojamas kaip knygos ženklas. Šiandien ekslibrisai labiau taikomi pažymint asmenybes, subjektus ir objektus. Jie taip pat dedikuojami šaliai, miestams, įvairioms sukaktims, istoriniams įvykiams ir net įvairioms institucijoms.

           

Tikiu, kad ekslibriso menas gyvuos ir ateityje. Tai tarsi atminimas, kurio negalima sunaikinti, paminklas, kurio negalima sugriauti. Ekslibrisas išsiskiria temų įvairove, jame taikomos naujos technologijos, kurios lemia raiškos įvairovę.

           

Ekslibrisai išliks bibliotekų ir muziejų fonduose, įvairiose privačiose kolekcijose. Nors elektroninės medijos ir tapo mūsų kasdienybe, tačiau jos nesunaikino knygos, taip pat ir paties ekslibriso. Nors ekslibrisų parodų katalogai vis dažniau išleidžiami elektroniniu pavidalu, tačiau man visuomet malonu rankose vartyti atspausdintą knygą ir joje regėti įklijuotą ekslibrisą.

 

R.V.: Kokie yra būsimieji jūsų planai ir ar juos palaiko artimieji?

K. D.: Aš planuoju ir toliau žengti kūrybos keliu. Nors norų ir troškimų daug, o jiems įgyvendinti tikrai reikia laiko, tačiau yra kelios konkrečios idėjos, kurių pagrindu planuoju net kelias personalines parodas. Aš taip pat dirbu pedagoginį darbą, kurį regiu ir savo ateityje. Gausaus palaikymo sulaukiu iš kolegų ir artimųjų, ypač iš mamos. Ji yra didžioji manojo meno kritikė ir džiaugiasi mano sėkme. Jau dveji metai kaip gyvųjų tarpe nebėra mano tėvelio, tačiau aš tikrai žinau, kad jis manimi taip pat didžiuotųsi.

 

R.V.: Dėkoju už puikų pokalbį ir linkiu sėkmės kūryboje!