Prof. dr. Remigijus Venckus, VILNIUS TECH (Vilniaus Gedimino technikos universitetas)
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą grandiozinį projektą – išleisti išsamų enciklopedinį Lietuvos ekslibriso kūrėjų žinyną. Tikimasi, kad šis žinynas taps fundamentaliu veikalu, kuriame bus pristatyti XX–XXI a. ekslibrisų kūrėjai. Siekdamas populiarinti pradėtą veiklą ir skatinti visuomenės susidomėjimą ekslibriso menu meno kritikas ir menininkas, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus kalbasi su skirtingų kartų ekslibrisų meno kūrėjais. Kviečiame skaityti interviu su grafikos menininku Ramūnu Petrusevičiumi (g. 1987 m.), kilusiu iš Širvintų rajono. 2010 m. kūrėjas baigė grafinio dizaino studijas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Šiuo metu jis yra aktyvus grafikos meno kūrėjas, nemažai dėmesio skiriantis ekslibriso kūrybinei raiškai.
Remigijus Venckus: Papasakokite, kaip pradėjote menininko karjerą? Kas pastūmėjo jus žengti šiuo keliu? Prisiminkite savo pirmuosius mokytojus?
Ramūnas Petrusevičius: 2006–2018 m. manojoje menininko karjeroje įvyko lemtingas lūžis, paženklintas bendravimu su grafikos dailininke Virginija Kalinauskaite. Ji mane supažindino su grafikos technikomis, kurių besimokydamas pirmiausia ryžausi kurti ekslibrisus. Pirmose V. Kalinauskaitės organizuotose dirbtuvėse aš sukūriau ekslibrisą sau, o po neilgos pertraukos pasaulis išvydo ir dar vieną mano sukurtą kūrinį. Tąkart jis buvo skirtas tarptautiniam konkursui.
Turiu paminėti, kad V. Kalinauskaitė skatino mane dalyvauti visuose konkursuose, kuriuose tik buvo įmanoma. Beje, jos dėka dar man studijuojant kolegijoje, susibūrė grafika besidominčių studentų grupelė. Kadangi poreikis studijuoti grafikos meną buvo akivaizdus, todėl kolegijoje pradėjo veikti speciali studija, kurioje mes galėjome eksperimentuoti, dalintis kūrybinėmis idėjomis ir mokytis vieni iš kitų. Ši grafikos studija buvo išskirtinė: ji turėjo atskirą įėjimą, sanitarinį mazgą, vietinę krosnelę. Tikriausiai dėl šių ypatybių ją vadinome butu. Man buvo visada patogu užsilaikyti studijoje-bute iki vėlumos ir kūrybą paversti savitai romantiška naktinėjimo dalimi.
Šiandien aš turiu būti dėkingas dailininkei V. Kalinauskaitei ir savo bičiuliams, bendraminčiams, su kuriais leidau laiką grafikos studijoje. Nors mane visuomet domina naujovės ir dėl to kirsdamas demarkacines linijas nuo vienos meninės raiškos dažnai perbėgu prie kitos, tačiau esu įsitikinęs, atmosfera, tvyrojusi tarp kolegų bendraminčių, manyje užkūrė stebuklingą kūrybos varikliuką, kuris niekaip nebegali užgesti, o visos mintys sukasi tik apie meninę grafiką.
© Ramūnas Petrusevičius
R. V.: Kas jums labiausiai patinka taikant grafikos technikas kūrybos procese?
R. P.: Tikrasis mano kūrybinis kelias prasidėjo nuo grafikos meno ir grafinio dizaino lygiagretaus studijavimo. Pradžioje tiek meninis sprendimas, tiek technologijų taikymas atrodė gana nerimtas procesas. Jau anuomet grafikos menas man tapo laisvalaikio maloniu užsiėmimu, kuris dar ir šiandien užsiliko mano tikrovėje. Tuo aš tikrai labai džiaugiuosi. Man patinka grafikos reikalaujamas kruopštumas, metodiškai planuojamas idėjos realizavimas, net dažų kvapas ir atspaudu išgaunamas reljefas.
Dažniausiai kuriu estampus, rečiau ekslibrisus. Taikau oforto ir akvatintos technikas, rečiau kartono ir linoleumo raižinius. Visos šios technikos reikalauja minimalios įrangos. Beje, ofortą ir akvatintą savo kūryboje dažniausiai taiko ir mano pirmoji grafikos dėstytoja. Aš taip pat esu išbandęs sausosios adatos ir mecotintos technikas, tačiau jas taikau tik dėl galimybės sukurti kokius nors, mano manymu, kūriniui būtinus akcentus.
© Ramūnas Petrusevičius
R. V.: Prisiminkite grafikos meno ir ekslibriso kūrybos mokymosi procesą, koks jis buvo?
R. P.: Nenugalimas mano polinkis kūrybai lėmė tai, kad su ekslibriso fenomenu susipažinau dar mokykloje. Rimtesnis požiūris į šią raišką įvyko tuo pačiu metu, kai grafika tapo man maloniu užsiėmimu. Ekslibriso kūryba taip pat buvo labiau paženklinta saviugda, kurią lydėjo galimybė naudotis dailininkės V. Kalinauskaitės biblioteka. Joje buvo gausu meno albumų, žurnalų, parodų katalogų. Bėgant metams leidinių arsenalas vis pildėsi, mus pasiekė net dailininkų dovanojami leidiniai ar net sukaupti rinkiniai. Tad biblioteka buvo dar vienas puikus mokymosi šaltinis. Aš taip pat turėjau galimybę susipažinti ir su V. Kalinauskaitės surinkta, kruopščiai sukataloguota ekslibrisų kolekcija.
© Ramūnas Petrusevičius
R. V.: Kokią jums prasmę turi ekslibrisų kūryba šiandien? Kokia jūsų nuomonė apie tai, kai ekslibrisai būna kuriami taikant skaitmeninę mediją?
R. P.: Ekslibriso kūryboje man labiausiai patinka tradicinės technikos taikymas. Žaviuosi dailininkų meistriškumu, jų gebėjimu savo erudiciją atskleisti miniatiūriniame paveikslėlyje, harmoningai įpinti kaligrafinius elementus; ekslibrisas irgi turi tam tikras normas, kuriomis vadovaujasi visi grafikos kūrėjai.
Nors mane labai žavi kompiuterinė grafika, tačiau prasmės kurti ekslibrisą skaitmeninėmis priemonėmis aš nematau. Atrodo, kad nekyla ranka šiam darbui… O gal man atrodo tiesiog pernelyg paprasta, t. y. kai menininkas sugeba puikiai valdyti skaitmeninį įrankį, jis gana greitai pasiekia rezultatą. Pirmenybę teikiu tradicinei technikai, nes turiu norą „išmokti krapštytis“, t. y. kurti dar kruopščiau ir tobuliau. Tiesa, prisipažinsiu, mano kūriniai dažnai nėra labai kruopštūs, jie lyg tašyti kirviu.
© Ramūnas Petrusevičius
R. V.: Kokie ir kaip jūsų ekslibrisai buvo pastebėti visuomenėje? Kuriuos savo ekslibrisų kūrinius išskirtumėte ir kam jie dedikuoti?
R. P.: Viešumoje ypač pastebėtas buvo Vytui Kalinauskui skirtas ekslibrisas. Jis buvo publikuotas net žurnalo viršelyje. Nors aplinkinių dėmesio susilaukė ir kitas ekslibrisas, skirtas Kristijonui Donelaičiui, tačiau šiuo savo kūriniu aš nesididžiuoju, mat konkurso terminams spaudžiant labai skubėjau ir nebuvau atidus tiek visam kūrybiniam procesui, tiek kūrinio detalėms. Nors mano manymu, šie kūriniai ir nėra patys geriausi, tačiau jie daug keliavo Lietuvos ir užsienio meno erdvėse.
Jei ekslibrisų nekuriu konkursui, tada aš juos sukuriu savo draugams ir net jų poroms. Idėjų ieškau dažniausiai peržiūrėdamas savo eskizų knygas ir galvodamas apie savitą personažą, kurį norėčiau skirti konkrečiai asmenybei. Juk malonu gauti dovaną – individualiai dedikuotą ekslibrisą! Bet jei aš kuriu ekslibrisą kokia nors konkurso tema, tada daug eskizuoju, domiuosi tema ir su ja susijusiais įvairiais kontekstais, asmenybių biografijomis ir įvykiais.
© Ramūnas Petrusevičius
R. V.: Kokią vietą šiandien visuomenėje užima ekslibrisų menas, kokia jų ateitis? Kaip vertinate ekslibrisus, skirtus ne knygos autorystei, bet asmenybei pažymėti?
R. P.: Tikriausiai ekslibrisas įdomus tik juo besidomintiems žmonėms. Kaip motobolas, nėrimas vąšeliu ar fotografavimas juostoje, taip ir ekslibriso kūryba lieka tik entuziastų rankose. Kartais sutinku žmonių, kurie puoselėja ekslibrisų meną, kolekcionuoja arba yra girdėję apie ekslibrisus, o kartais sutinku asmenų, kurie apie tai išgirsta pirmą kartą, ir tikėtina, kad po kurio laiko mano paaiškinimą užmiršta. Labiausiai man patinka ekslibrisai, skirti asmenybei pažymėti. Jie lyg saviti portretai.
Ekslibrisų raidą tikriausiai koreguos skaitmeninė spauda. Tradicinės grafikos technikos nebėra taikomos masinei spaudai todėl, kad masinėje kūryboje galime lengviau taikyti kitus darbo metodus ir greičiau pasiekti norimą rezultatą. Tikriausiai dėl to ir nutiko, kad yra organizuojami ir liberalesni grafikos konkursai, kuriuose į ekslibrisų formą leidžiama įterpti net ir QR kodą arba kurti animuotus paveikslėlius. Nors naujoji medija jau kurį laiką plačiai viešpatauja viešajame diskurse ir mene, vis dėlto žmonės mielai perka spausdintines knygas, jas skaito ir jaučia malonumą. Tad kol knyga yra gyva, tol ekslibriso kūrėjas turi darbo!
© Ramūnas Petrusevičius
R. V.: Kokie yra tolesni Jūsų kūrybiniai keliai? Ar sulaukiate palaikymo iš aplinkinių, kolegų ir artimųjų tuo metu, kai kuriate ir demonstruojate ekslibrisus?
R. P.: Jei mano atsakymų centre yra grafikos meno kūryba, tada aš tikrai laukiu, kada mano darbovietėje praeis šventinis laikotarpis. Tuomet galėsiu pasimėgauti grafikos kūrybiniu procesu. Vis dėlto nemažai laiko praėjo nuo tada, kai užsiėmiau man malonia kūrybine veikla. Planuoju sukurti dar kelis ekslibrisus savo draugams. Beje, sulaukiau ir įdomių pasiūlymų, susijusių su ekslibrisų kūryba, bet apie juos kol kas nenoriu postringauti.
Nors savo šeimoje ir atrodau kaip kokia „balta varna“, tačiau mano plėtojama kūryba jiems yra labai įdomi. Aš visada sulaukiu namiškių palaikymo, o draugams dažnai tenka paaiškinti, kokiais gi ekslibrisais aš čia dabar esu užsiėmęs. Tos mažytės edukacinės valandėlės tampa savita ekslibriso sklaidos akimirka.
.jpg)
© Ramūnas Petrusevičius
R. V.: Dėkoju už malonų pokalbį ir linkiu kūrybinės sėkmės!
