Prof. dr. Remigijus Venckus Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą grandiozinį projektą – išleisti išsamų enciklopedinį Lietuvos ekslibriso kūrėjų žinyną. Tikimasi, kad šis žinynas taps fundamentaliu veikalu, kuriame bus pristatyti XX–XXI a. ekslibrisų kūrėjai. Siekdamas populiarinti pradėtą veiklą ir skatinti visuomenės susidomėjimą ekslibriso menu meno kritikas ir menininkas, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus kalbasi su skirtingų kartų ekslibrisų meno kūrėjais. Kviečiame skaityti interviu su grafike, knygos dailininke Loreta Uzdraitė (g. 1977 m.). Iš Anykščių kilusi menininkė 1995–1999 m. baigė Kauno aukštesniąją meno mokyklą (dabar Kauno kolegiją). 2000–2006 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje knygos grafiką ir įgijo magistro laipsnį.
Remigijus Venckus: Papasakokite, kaip pradėjote menininkės karjerą? Kas pastūmėjo Jus žengti šiuo keliu? Prisiminkite pirmuosius kūrybinius žingsnius, savo pirmuosius mokytojus ir artimųjų palaikymą?
Loreta Uzdraitė: Mano vedliu į kūrybos pasaulį buvo vaikams skirtų knygų iliustracijos. Kiek atmenu, vaikystėje man knygos visada atrodė tarytum saviti meno kūriniai. Mano dėmesį atkreipdavo viršeliai, po to iliustracijos, taip pat ir turinys. Į rankas pakliuvus naujai knygai pirmiausia apžiūrėdavau (tarsi skaitydavau) iliustracijas, o po to ryždavausi skaityti tekstą. Tyrinėdama knygos paveikslėlius aš pirmiausia žavėdavausi dailininkų fantazija. Ne tik analizuodavau mane sužavėjusius paveikslėlius, bet ir svajodavau ateityje sukurti kokią nors žavingą iliustraciją, kaip ir jie – talentingi dailininkai.
Mano kelias į meno pasaulį prasidėjo dailės pamokomis vidurinėje mokykloje, o ryškūs pokyčiai įvyko lankant Anykščiuose veikusią Ritos Juodelienės dailės studiją. Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į Kauno aukštesniąją meno mokyklą, Dailės pedagogikos katedrą (dabar Kauno kolegija). Vėliau studijavau Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje. Paskatinta prof. Alfonso Žviliaus ieškojau ir plėtojau savo asmeninį kūrybos braižą. Manau, kad savojo aš atradimas, ryškus kūrybinis lūžis įvyko tuo metu, kai aš sėkmingai iliustravau Antano Baranausko „Anykščių šilelį“.
R. V.: Kaip Jūsų kūrybiniame kelyje atsirado grafika? Kaip ja susidomėjote? Kas Jums labiausiai pasirodė įdomu ir vertinga?
L. U: Mane visada domino oforto technika. Žavėjo dailininkų grafikų meistrystė, kruopštumas ir išmonė. Dėmesį kaustė atvaizduose slypinčios metaforos, netiesiogiai atskleidžiamos prasmės ir galimybė jas interpretuoti. Kūrinys nėra vien tik gražus piešinys, tai – prasminga žinutė. Kūrinio turinys ir jo meistriškas atlikimas ženklina kultūrinę vertę; jie (kūriniai) ne tik puošia interjerus, bet ir byloja apie jų savininkus. Studijuodama Kauno aukštesniojoje meno mokykloje išbandžiau linoleumo ir medžio raižinio, taip pat ir sausosios adatos techniką. Skirtingų techninių priemonių taikymas lemia piešinio savitumus tarsi charakterį, kuria nuotaiką, lemia emocinį meno vartotojo poveikį. Mane tarytum užbūrė raižymo ir spausdinimo procesas.
R. V.: Kokius grafikos kūrinius kuriate? Kokia yra Jūsų kūrybos tematika? Kaip pasirenkate temas, kas jas inspiruoja? Kaip temos lemia vizualinę kūrinio plotmę?
L. U: Dažniausiai kuriu lakštinę ir knygos grafiką, taikau linoraižinio techniką. Didžioji dalis mano sukurtų iliustracijų nugula vaikams skirtose knygose. Nors kūrybos metu, savaime suprantama, knygos turinys diktuoja viso dizaino ir iliustracijų sprendimą, bet aš visuomet ieškau naujų kompozicijos galimybių, tarytum siekiu atrasti naujus ir neištyrinėtus žemynus. Taigi, man kūrybos aktas – tai naujų formų ir vaizdinių atradimas, tikslinės žinutės perteikimas, piešinyje kuriama simbolinė kalba.
Lakštinės grafikos temas diktuoja kelionėse regėti vaizdai, perskaityti tekstai, patirti jaudinantys įspūdžiai. Bendrąja prasme galiu teigti, kad mano kūrybos šaltinis – gamta, kultūra ir jos istorija. Taip pat inspiruoja krikščioniškosios liturgijos dirbiniai, romaninių bažnyčių dekoras, liaudies meno ornamentai, senosios architektūros estetiniai sprendimai ir tūrių proporcijos. Istorijos daugiasluoksniškumui pertekti puikia priemone laikau linoraižinio techniką.
R. V.: Kas, kaip ir kada Jus supažindino su ekslibrisų kūryba? Kokie buvo pirmieji žingsniai, ką ir kaip pirmiausia kūrėte?
L. U: Pirmiausia regėtos knygos mane supažindino su ekslibrisų menu; antra, skaityti tekstai; trečia, ekslibrisų originalai, kuriuos aš pamačiau privačių bibliotekų kolekcijose. Pirmąjį ekslibrisą aš sukūriau studijų Vilniaus dailės akademijoje metu, kai buvo skirta speciali užduotis. Tąkart taikiau oforto techniką ir svarsčiau apie žmones (kuriems kuriu) bei jų pomėgius. Vengdama pažodinio vizualinio pasakojimo siekiau netikėto piešinio, unikalios kompozicijos, galinčios padaryti pirminį įspūdį.
Vėliau prasidėjo individualūs užsakymai, kuriuos įgyvendinau taikydama linoraižinio techniką. Kūrybos pradžioje visada pasidomiu, kuo būsimasis ekslibriso savininkas užsiima, kokie jo pomėgiai ir panašiai. Suteikta informacija lemia lakonišką piešinį, kuriame formuojami specifiniai simboliai ir išgrynintas pasakojimas.
R. V.: Kokią Jums prasmę turi ekslibrisų kūryba šiandien? Kuo ekslibriso „žanras“ yra ypatingas, palyginti su kitais vaizduojamaisiais dailės tipais?
L. U: Ekslibriso prasmės klausimas yra susietas su knygos fenomenu. Knyga – tai kultūros, žinių šaltinis, o ekslibrisas – jos dalis, nuoroda apie knygos savininką. Tai vienas kitą papildantys elementai. Rankose laikant knygą su įklijuotu ekslibrisu įvyksta nekasdienė patirtis, t. y. iš karto yra suvokiama, kad savininkas vertina knygą, o ekslibrisas rodo pagarbą. Kita vertus, ekslibrisas yra ir apsaugos priemonė, t. y. jis padeda paskolintai knygai rasti savo kelią namo. Kita ekslibriso prasmė – įamžinti asmenybę ar paminėti istorinį įvykį. Tai prasmingas ir gražus pagarbos gestas, kurį padeda įgyvendinti grafikos meno kūrinys.
Ekslibrisais žaviuosi ir todėl, kad mažame popieriaus lapelyje galima sutalpinti ištisą knygos savininko istoriją. Mažame lapelyje ne tik užrašomas jo vardas, pavardė, bet ir dailės kalba perteikiama informacija apie profesiją, pomėgius ir net požiūrį į meną.
R. V.: Kokie ir kaip Jūsų ekslibrisai buvo pastebėti visuomenėje? Kaip juos vertino aplinkiniai? Kuriuos savo ekslibrisų kūrinius išskirtumėte kaip labiausiai pavykusius, kodėl, kokios juose plėtojamos temos / kam ir kodėl jie dedikuoti?
L. U: Mano sukurti ekslibrisai yra skirti privatiems asmenims. Jie nugula asmeninėse bibliotekose, knygų puslapiuose. Verta paminėti, kad mano sukurtas ekslibrisas, skirtas aktoriui, buvo pastebėtas visuomenėje. Jame susipynė tautiškumo ir patriotiškumo temos. Kūrinį priskirčiau prie savo geriausių veiklos rezultatų. Taikant linoleumo techniką ir fragmentiškai vaizduojant vyčio simbolį man pavyko lakonišku ir paprastu piešiniu perteikti esmę. Kita vertus, manau, kad linoraižinys pabrėžia lietuviško raižinio tradiciją.
Ekslibrisus dažniausiai užsako asmenys, kurie yra sukaupę vertingas bibliotekas. Šias bibliotekas perleidžiant iš kartos į kartą, ekslibrisuose lieka įprasminta atmintis apie asmenybę, praeities kartą ir net knygos priklausomybę tam tikrai šeimai.
R. V.: Kokią vietą šiandien visuomenėje užima ekslibrisų menas? Kaip vertinate ekslibrisus, skirtus ne knygos autorystei pažymėti, bet asmenybei?
L. U: Manau, jie užima didžiąją net tarptautinių konkursų dalį. Asmenybei skirti ekslibrisai – tai ir iššūkis dailininkui, ir galimybė prisidėti prie istorijos įamžinimo. Kita vertus, tokie ekslibrisai gali būti traktuojami ir kaip puikios dovanos tiek originalaus atspaudo, tiek štampo pavidalu. Tad juos aš vertinu kaip labai įdomią istorijos įamžinimo formą, lyg miniatiūrinę istorijos iliustraciją arba įrašą vizualiniame archyve. Asmenybei skirti ekslibrisai sužadina ir vartotojo smalsumą, verčia domėtis tiek asmenybe, tiek su ja susijusia ir platesne praeitimi.
R. V.: Kokią regite ekslibrisų meno raidą ateityje? Ar šiai raiškai yra galimybė išnykti dėl dabartinių elektroninių medijų vystymosi, kaip ir kodėl?
L. U: Sukakčiai, istorinei datai paminėti skirtas ekslibrisas rodo ir dailininko savitumą. Tikriausiai todėl meno istorijoje išliks ekslibrisai tiek sukurti tradicinės technikos, tiek skaitmeninės grafikos būdu. Kol puoselėjamos knygos ir grafikos meno tradicijos, kol knygos yra ženklinamos ekslibrisais ir jų vaikosi kolekcionieriai, tol jų išnykimo nesulauksime. Nemanau, kad naujosios, virtualios medijos išstums knygą iš mūsų gyvenimo ir ekslibrisų nebepamatysime. Juk knyga – tai ir kultūros, ir švietimo koncepcijos simbolis. Skoningi ekslibriso kūriniai ugdo ne tik vizualinį raštingumą, bet ir žmogaus dvasingumą bei estetinį jautrumą tikrovei.
R. V.: Kokie yra tolesni Jūsų kūrybiniai keliai? Ar esate laiminga kūrėja ir kokio sulaukiate palaikymo iš aplinkinių, kolegų ir artimųjų tuo metu, kai kuriate ir demonstruojate ekslibrisus?
L. U: Nuspėti ateitį sudėtinga. Idėjų ir toliau semsiuosi iš savo kelionių, muziejuose pamatytų meno lobynų, lietuvių liaudies ir kasdienių gyvenimo patirčių. Idėjas diktuoja ir mano vertinama tyla bei gamtos grožis. Vedama kūrybinio smalsumo ir toliau ieškosiu kitoniškumo kompoziciniuose sprendimuose. Ne tik dėl to, kad kuriu, aš esu laiminga, bet ir todėl, kad sulaukiu įvertinimų ir rekomendacijų, o malonūs atsiliepimai – tai lyg kuras, skirtas kūrybai!
R. V.: Nuoširdžiai dėkoju už malonų pokalbį, už netikėtus ekslibriso meno ir knygos fenomeno apmąstymus ir už tai, kad privertėte mane dar kartą pagalvoti apie ekslibrisų meną. Linkiu kūrybinės sėkmės!
