Dailėraštis

Dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Nuotraukoje: Diana ir Tomas Rudokai

Tam, kad atsakytume, kaip vyksta įtakų mainai, reiktų abiem autoriams pritaikyti psichoanalizę, stebėti jų kasdienybę, kūrybinius procesus. Atidarymo metu Diana Rudokienė patikino, jog jiedu turi atskiras studijas ir vienas kito paveikslo jo kūrimo procese nemato bei nekontroliuoja. Anksčiau dar pasitarti nevengdavusi Diana, pastaruoju metu pasikliauna vien savo sprendimais, intuicija, žiūrovų grįžtamąja reakcija. Abu Rudokai turi savitus braižus, unikalius tapybinius pasaulius. Kiek abiejų tų savitų pasaulių ar kitokių planetų, gal Visatų, lipdyme, jų priešistorėje dalyvavo antroji pusė, spėlioti nesiimsiu. Verčiau paieškosiu Rudokų kūrybinių sąlyčio taškų ir esminių skirtumų rezultatuose – paveiksluose. Darbai, patalpinti šioje parodoje, sukurti būtent šiai ekspozicijai per vienerius metus.

Euristiniai sprendimai

Ši paroda koketuoja su žiūrovu, užduoda jam klausimą, įtraukia į žaidimą. Paveikslų etiketėse autoriai neįvardinti. Prieš akis: portretai abstrahuotose erdvėse ir geometrinės kompozicijos. Vienam autoriui priklauso pirmieji, kitam – antrieji kūriniai. Jausdami informacijos stygių, griebiamės euristinių sprendimų. Pirmasis XXI a. euristinis sprendimas – googlintis. O googlinimasis nepadės – Tomas iki šiol kūrė dekoratyvius, figūratyvinius ornamentais puoštus, grafiką primenančius paveikslus, kvepiančius lietuvių liaudies pasakų aura. Lyg ir panašios – sodrios, ryškios, bet nerėkiančios – spalvos dengia geometrinių figūrų plotus. Bet ar šias drobes galėjo nutapyti moteris? Žinoma, kad taip – precizika, kruopštumas, o štai ir rožiniai plotai neleidžia apsispręsti.

Ką gi, imamės tuomet figūratyvo analizės. Dirstelime į plakatą. Patyrinėjame paveikslų personažių anatomijas. Kiek panašios. Raudoni plaukai, išraiškinga nosis, malonus žvilgsnis. Sako, visi menininkai, kurdami kieno nors portretą, suteikia jam bent šiek tiek autoportretiškų bruožų. Tai jau žinome, kaip išspręsti rebusą? Matyt, bet visgi pasitikrinkime toliau. Nes negali žinoti, gal Rudokas kuria savo žmonos portretus? Ir vėl pasigooglinam. Dabar jau tikrai viskas aišku, tikra, neabejotina. Dianos braižas taip radikaliai nėra pakitęs kaip Tomo. Beje, atsakymas subtiliu vizualiniu sprendimu išplepėtas jau pačiame parodos plakate. Dabar jau galime ramiai ieškoti vyro ir žmonos kūrinių – Dianos figūratyvo ir Tomo abstrakcijų – panašumų ir skirtumų. O kodėl reikia jų ieškoti? Pirmiausia, taip pasiūlė pati projekto koncepcija. Antra, taip įdomiau. Trečia, lyginimas – geras būdas pamatyti daugiau, įsigilinti smarkiau.

Diana Rudokienė „Kas ten?“ (80x80; aliejus, drobė).

Minties kvėpavimas

Kas bendra Rudokų kūryboje? Abu jie vadinami estetais. Estetas – grožiui jautrus dailininkas, pirmenybę teikiantis vaizdui. Ar turinys tuomet nukenčia? Mano giliu įsitikinimu, ne. T. y. nebūtinai. Tiesiog tuomet reikšmė gimsta iš vaizdų. Kitaip sakant, nesvarbu, kam teikiama pirmenybė: ar estetika gimsta iš minties, ar mintis iš turinio. Svarbu tik tai, kad vienas jų, kuriam suteikta pirmenybė, nepamirštų pažadinti ir antrojo, pajėgtų jį prisišaukti. Rudokų paveikslai estetiški. Faktas.

Diana tapo dangaus ar dangų primenantį sudeginto puslapio foną. Tokioje besvorėje erdvėje įkurdina gyvūnėlius – savo mylimą šunį ar prašalaitę varną. Kitais sykiais renkasi intensyvų, vienspalvį dažą ir lygiai juo padengia paviršių. Jos paveiksluose neretai sutiksime damas, savo atvirais žvilgsniais kiaurai veriančias žiūrovą. Idėjinė pusė paprasta – autorė sakė kūriniuose tiesiog perteikianti savo išgyvenimus, potyrius, būsenas. Tikrai girdėta, bet juk kiekvieno išgyvenimai unikalūs. Šiuo atveju man patiko tai, jog autorės asmeninis gyvenimas tuo pačiu atidengtas ir paslėptas. Siužetiškai kompozicijose, pavadinimuose pernelyg daug nepasakota.

Žvelk į spalvas, žiūrove, į veikėjų akis ir bandyk atspėti, kas ten sielose dedasi. O gal tiesiog pasinaudodamas paveikslu, drobe, projektuok į ją savo mintis – pasinaudok paveikslu kaip atspirties tašku savoms mintims, vizijoms, pasinaudok kaip vidinio pasaulio veidrodžiu. Taigi, malonu, kai nebrukama. Smagu, kai kūrinys yra atviras – išbaigtas, bet nedusinantis keturiomis ne fizinėmis, bet idėjinėmis sienomis. Ir tas minties kvėpavimas, man rodos, atsiranda būtent iš pirmenybės vaizdui. Žinoma, autorė tą daro ir sąmoningai. Pati parodos atidarymo metu pasakojo, jog pastaruoju metu atsisako detalių, susismulkinimo. Sprendimas puikus ir jo įgyvendinimas vyksta sklandžiai.

Diana Rudokienė „Mėlyna figūra“ (70x140; aliejus, drobė).

Intriguojantis mišinys

Antroji meninė vertė Dianos Rudokienės kūryboje glūdi pačioje estetikoje. Jos paveikslai iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek per gražūs. Kaukes imituojantys veidai panašūs į grafinio dizaino kūrinius ar į photoshopu gerokai pašlifuotos odos imitacijas. Iki spengiančio intensyvumo pakelta saldybė, vis tik turinti ir skoningų kompozicinių, spalvinių bei piešinio sprendimų, priverčia pasimesti, suabejoti, nustebti. Ta atmetimo ir priėmimo kinetinė energija, dinamika ir padaro Dianos Rudokienės tapybą įdomia. Visiškai nesvarbu, ar autorė tyčia flirtuoja su kičo estetika.

Svarbu, kad šioje parodoje esančiuose kūriniuose ji sugeba išlaikyti tokį intriguojantį banalybės ir aukštojo meno mišinį, derinį, balansą, pataikyti jų proporcijas. Todėl jos kūryba atrodo nepaprastai postmoderniai. Tai pati tikriausia, išraiškingiausia XXI amžiaus kalba, kur žviegia popkultūra, o ją nugalėti bando meistriškas murmesys, kuris, beje, turi visus šansus nugalėti triukšmą savo rimta tyla. Taigi tie glotnūs, antiekspresionistiniai potėpiai kuria plastmasines gėles, manekenų plastmasės fizionomijas, muliažus. Ir ši lyrika ne romantiška, o šalta. Būtent ši dviprasmybė, toks laviravimas, artėjimas prie antitapybos paradokso principu, gebėjimu sustoti prie pat cukrinės vatos bedugnės tampa menine vertybe.

Tomas Rudokas „Etno“ (150x150; akrilas, drobė).

Kontretumas abstrakčiame

O kaip veikia Tomo Rudoko geometrija? Čia susiduriame su tokiu pačiu nematomu potėpiu. Menotyrininkė Aurelija Seilienė šį bendrumą taikliai įvardino kaip tam tikrą ramybę, discipliną, švarą ir tvarką. Kitaip tariant – abu autoriai kompoziciją racionaliai apmąsto, mato jau pabaigto paveikslo viziją, neleidžia siausti teptuko mostams. Dianos paveikslų estetinę vertę kuria, kaip nutarėme, įtampa tarp meistriško ir per gražaus. Jos drobių idėjinę vertę kuria tinkamas konkretumo ir abstraktybės santykis. Rudoko paveikslai yra geometrinės abstrakcijos, todėl jo paveikslai tik iš dalies gali veikti panašiais meninių verčių principais.

Tomo drobėse taip pat yra vykusi konkretaus ir abstraktaus sandūra. Abstrakčios formos dėliojasi į asociatyvius vaizdus. Vieni jų aiškiai yra įtapyti, intencionaliai užkoduoti kūrėjo ir laukiantys atpažinimo. Štai tulpė, vaza, namukas. Kitaip pamatyti ir kone neįmanoma. Kitos drobės daugiau sprendžia optinius klausimus. Pavyzdžiui: kaip didelis raudonas rutulys veiks paveikslo erdvę, ar, būdamas apačioje, vizualiai temps paveikslą žemyn. Paprastas juodas kontūras sukuria trijų dimensijų efektą. Ši grupė darbų įvaizdina judesį, veiksmą ar reiškinį (tarkim, erdviškumą). Tad antroji grupė yra radikalesnės abstrakcijos pavyzdžiai. Čia daug dėmesio skiriama įvairių iliuzinių efektų išgavimui, priartėjama prie optinio meno principų.

Tomas Rudokas „Raudonas išmanusis“ (100x150; akrilas, drobė), „Kalėdinis“ (100x150; akrilas, drobė).

Spalvų pamušalas

Šešėliai, spalvų kontrastai vienas formas ištraukia, pakabina jas ore tarp žiūrovo ir drobės, kitas – slepia, spraudžia po apačia, myga į drobės gilumą. Rombas greičiausiai dėl sumaniai pasirinktų spalvinių dėmių derinio, linijų apimčių ir pačios rombo formos ima panašėti į veidrodį. Trikampė ertmė, rodos, ką tik atsirado, vienam trikampių atsiklijavus ir pakibus žemyn galva. Trečia kūrinių grupė kuria greičiausiai nesamus, sąmoningai netapytus vaizdinius. Įvairias formas apjungusios, smulkmeniškos drobės pažadina vaizduotę, aiškumo reikalaujančius mąstymo mechanizmus. Spalvinės plokštumos ir spalviniai apvalumai ima formuotis į egzotišką veidą. Medituojant toliau, pažyra į peizažą su palapinėmis ir t. t.

Tomui svarbus aspektas yra medžiagiškumas, tekstūra, faktūros įspūdis. Taki, tiršta masė srovena žemyn ir perveria griežtas stačiakampio valdas. Daili trijų dimensijų tvorelė primena dažytą medį, šalia – blizgaus paviršiaus saulės nutviekstas metalinis postamentas ar išdidintas strėlės antgalis. Subtilios miniatiūrinės geometrinės figūrėlės atrandamos, įžvelgiamos ne iš karto, patiriamos kaip netikėtumas. Simetriškas rombas keitinėjasi su fonu vietomis, tiksliau, mainosi spalvomis. Du langelių sluoksniai išranda punktyrą. Leitmotyvo kartojimas redukuojant įgyvendina aido maketą, schemą.

Visos Tomo spalvos taip pat lyg ataidėjusios – jos ryškios, bet supratingai prigesintos. Spalvą sušvelnina ne jos maišymas paletėje, bet spalvų maišymas „gyvai“. Kiekvienai spalvai parenkamas ir parengiamas apatinis – paprastai tamsesnis – sluoksnis, pamušalas. Pro paviršinio sluoksnio tarpelius braunasi pasyvesnė spalva ir taip išgaunamas akmens paviršių primenantis subtilus margumas.

Tomas Rudokas „Rožinio rombo pasakojimai“ (150x150; akrilas, drobė).

Paslapties įkūnijimas

Pagrindinė Tomo paveikslų turinio stiprybė tokia pati kaip ir Dianos – tinkama interpretacijoms erdvė. T. y. nei pernelyg išplėstas, nei pernelyg suspaustas ženklų, simbolių, kompozicinių ingredientų laukas, leidžiantis improvizuoti, bet pasiūlantis idėjų gaires. Estetine prasme Tomo stiprybė ne aliuzinis santykis su popkultūra, kuris vis tik egzistuoja per tam tikrą tapybos priartėjimą prie dizaino, kompozicijų sąryšį su interjero ir urbanistinio peizažo siluetais. Estetinė Tomo galia – vykusi, nenuobodi, rizikuoti nevengianti paveikslų architektonika.

Tad štai Rudokų poros kūryboje sugebėjome surasti tam tikrų bendrumų: pirmenybės teikimą estetikai ir per tai – tam tikrą popmeno atgarsį, gebėjimą išsaugoti paslaptį, nepasakyti per daug, bet ir nepanardinti žiūrovo į visišką nežinią. Skirtumų priminti neverta – jie akivaizdūs. Šaltai lyriškas figūratyvas abstrakčioje erdvėje ir geometrinės kompozicijos. Iš stilių skirtumo išplaukia, jų dalimi yra ir visi kiti skirtumai. Pavyzdžiui, tuomet atsiranda skirtingas tikslas ar tema, objektas: jausmų kodavimas ir daugiau formaliųjų klausimų sprendimas.

Pripažįstu, Rudokai – dvi ryškios asmenybės su savomis unikaliomis tapybinėmis tapatybėmis. Nepaisant tam tikrų labai aptakiai formuluojamų, tik labai bendru masteliu, vien struktūriškai regint pamatomų panašumų, akivaizdžiai karaliauja, dominuoja skirtumai. Vis tik svarbu, jog šie į akis krentantys skirtumai nesutrukdo Rudokų paveikslams sukurti vientisą ekspoziciją, harmonijos, darnos pojūtį. Tai, tikriausiai, tiek ir patirties paveikslų eksponavime bei išugdyto dermės ir erdvės pojūčio nuopelnas, tiek ir Rudokų gebėjimo būti Rudokais (t. y. šeima), būnant labai skirtingais, paslapties įkūnijimas.

Diana Rudokienė „Nuasmeninintas II“ ir „Nuasmenintas I“ (80x80; aliejus, drobė). Tomas Rudokas „Prisukamas apelsinas“, „Plona mėlyna linija“ ir „Transformacija“ (100x150; akrilas, drobė).