Dailėraštis

Onutė Gaidamavičiūtė

Šių metų rugsėjo 29 d., trečiadienį, Vilniuje, Šv. Jono gatvės galerijoje, atsidarė dailininkų grupės „Individualistai“ skulptūros, tapybos ir grafikos paroda gana simbolišku pavadinimu „(Ne)tobulas sodas“, veikusi iki spalio 19 dienos. Šiuo atveju susidaro įspūdis, kad sodas – nelyg kūrybinio proceso įvaizdis, taip tarsi iš anksto apsidraudžiant ir darant prielaidą, kad eksponuojami kūrini gali pretenduoti į (ne)tobulumą.

Parodos kuratorė – grafikė Violeta Gaida-Kisielienė – Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus vizualiųjų menų „Individualistų“ grupės pirmininkė. Ji 1969–1974 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute grafikos specialybę. Nuo 1980 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 1974 m. aktyviai dalyvauja Lietuvos bei užsienio parodose.

 

Šioje parodoje dalyvauja tikrai daug Individualistų grupės menininkų, dauguma jų – kiek vyresnės kartos, tarp jų: Valentinas Ajauskas, Valdemaras Barakauskas, Rimas Zigmas Bičiūnas, Viktoras Binkis, Ričardas Bartkevičius, Ana Marija Blažienė, Romanas Borisovas, Violeta Gaida-Kisielienė, Linas Gelumbauskas, Juozapas Antanas Gelguda, Lionė Grigaliūnaitė, Pranas Gudaitis, Mindaugas Junčys, Virginija Kalinauskaitė, Giedrius Kazimierėnas, Algimantas Stanislovas Kliauga, Galius Kličius, Vilija Kneižytė, Vladas Liatukas, Rimvydas Markeliūnas, Kęstutis Musteikis, Gediminas Pranskūnas, Klaudijus Pūdymas, Alvydas Stauskas, Aloyzas Stasiulevičius, Marius Strolia, Jolanta Šalkauskaitė, Viktoras Šocikas, Solomonas Teitelbaumas, Arūnas Vasiliauskas, Vytautas Žirgulis.

Kaip žinia, Individualistai – profesionalių Lietuvos dailininkų grupė, įkurta 1993 metais. Grupės pavadinimas perimtas iš 1939 m. Lietuvoje veikusios Individualistų sekcijos, vienijusios žymius to meto dailininkus, kurių nemaža dalis – arsininkai bei jų pasekėjai, padėję modernizmo pagrindus nacionalinei Lietuvos dailei. Individualistų grupė įregistruota Lietuvos dailininkų sąjungoje, yra jos padalinys. Individualistų grupei šiuo metu priklauso 50 įvairaus braižo, skirtingų kartų dailininkų: tapytojų, grafikų, skulptorių, susibūrusių kūrybiniam bendradarbiavimui. Individualistų kūrybos credo – siekti savitumo ir išskirtinumo kūryboje, neprarasti savo sąsajų su mūsų mažos šalies tautiniu identitetu.

 

V. Binkis. Ciklas, Pajaco galas, 110x 80, al., dr.

Iš tiesų šioje parodoje stebino, o kartu ir žavėjo, eksponuojami skirtingų technikų ir stilistikų menininkų kūriniai, savotiškai kontrastavę, o kartu ir derėję tarpusavyje. Pavyzdžiui, įdomu buvo stebėti sakralumu dvelkiančius tapytojos Jolantos Šalkauskaitės kūrinius, jos sidabriškas madonas, kiek primenčias ir neseniai mirusio kūrėjo tapytojo, rašytojo, poeto Leonardo Gutausko kūrybą. Toje pačioje parodų salėje įdomiai žiūrisi ir abstraktus tapytojo Rimvydo Markeliūno paveikslas „Minotauras Alba“ (drobė, aliejus, 2020 m.) – patraukia, žavi salotinės spalvos fone išsidėsčiusi rusva abstrakti figūra, kiek primenanti išsilenkusį žmogų.

Pakerėjo ir elegantiškos skulptoriaus Kęstučio Musteikio skulptūros (iš ciklo „Siela“), laibos moterų su paukščiais kompozicijos.

 

Kęstutis Musteikis. Iš ciklo „Siela“

Savitas didelio formato Giedriaus Kazimierėno paveikslas „Šv. Florijonas“ (aliejus, drobė, 2017 m.), kuriame perteiktos juodadėmėje erdvėje besisklaidančios šventųjų figūros, sukurdamos dramatiškos atmosferos įspūdį.

Visgi galima paminėti, kad „(Ne)tobulo sodo“ parodos idėją inspiravo bulgarų kilmės prancūzų filosofo Cvetano Todorovo knyga „Netobulas sodas: humanizmo palikimas“. Pasak parodos organizatorių, šioje knygoje autorius apmąsto sąsajas tarp humanizmo ir individualizmo, laikydamas šias sąvokas svarbiomis socialinėmis ir netgi politinėmis idėjomis, besiskleidžiančiomis modernybėje. Pasak rašytojo, individualizmas yra tam tikras egzistencinis pasirinkimas – kai žmogus dirba su savo būtimi it skulptorius, siekiantis išlaisvinti tiesą, įkalintą marmuro luite. Arba – kai siekiama puoselėti grožio idėją savyje, tarsi kruopščiai puoselėjamą sodą, atsiduoti malonumui jausti ir mąstyti.

 

R.Bičiūnas, Liūtis Neapolyje, 146x97, al., drb. 2020

Tačiau šis sodas, V. Gaidos-Kisielienės pastebėjimu, „žmogaus gyvenimo ir sielos metafora – neišvengiamai nulemtas būti amžinu, „nebaigtu“, „netobulu“ kūriniu. Nūdienos mąstytojai teigia, kad šiandien individualizmas neturi kito kelio nei būti humaniškas. Humanizmas apglėbia ir individualizmą, ir bendruomeniškumą, įtraukdamas individą į visumą, kurioje „aš“, „tu“ ir „jie“ gali veikti išvien. Tai, regis, organiškai atliepia ir grupės Individualistai programiniams tikslams – siekti autentiškumo, laisvės būti savimi, o kartu nepasinerti į aplinkai abejingą introspekciją, išgirsti šiuolaikybės problemas, tarytum rūpestingiems sodininkams puoselėti egzistencinį jautrumą, nepamirštant ir savitos estetikos pajautos“.

Kartu sodas gali būti traktuojamas kaip Edeno, arba Rojaus provaizdis.

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.