Dailėraštis

2021-10-20

TARPTAUTINĖS MENO REZIDENCIJOS PARODOJE VIZUALINIAI PASAKOJIMAI APIE PATIRTIS

Prof. dr. Remigijus Venckus (VILNIUS TECHN - Vilniaus Gedimino technikos universitetas).

Všį Artkomas (Kauno kūrybinių industrijų centre) nuolatos reziduoja skirtingi menininkai iš labai skirtingų šalių. Naujausi jų veiklos rezultatai pristatomi galerijoje „Ars et Mundus“ (Mapu g. 20 Kaunas). Paroda atidaroma 2021 m. spalio 15 d. 17:00 val., o ekspoziciją bus galima apžiūrėti iki spalio 27 d.

Grupines parodas, o juolab meno rezidencijų rezultatų pristatymus, skirtus visuomenei, aš esu linkęs traktuoti kaip nuotykį. Atvykdamas į tokias parodas žiūrovas niekada nežino kokią patirtį jam teks išgyventi, kokia mintis, o gal net minčių junginys bus išskleistas vizualiojo meno formoje. Su tam tikru iššūkiu visada susiduriu ir aš: tiek galvodamas, tiek rašydamas apie meno kūrybą. Meno rezidencijų dalyviai visada būna tokie skirtingi, kad kartais beveik neįmanoma surasti bendruosius, kūrybą jungiančius vardiklius. Vis dėlto įvairovė ir net eklektiškumas mane žavi ir tikriausiai nepalieka neabejingų meno vartotojų. Tikriausiai nesuklysiu teikdamas, jog įvairovė, formos ir turinio pliuralizmas (būdingas postmodernizmui) demonstruoja nevienasluoksnę mūsų kasdienybę, sudėtingą tikrovę į kurią žvelgti kūrėjui visada yra gana didelis iššūkis, o žiūrovas turi pasikaustyti kantrybe, susidurdamas su pasaulio refleksijomis, reprezentuojančiomis vis kitokį ir vis labiau komplikuotą meninės žiūros kryptį. Tad aš šiuo savo tekstu ir kviečiu jus susitikti su kūryba, pabandyti suprasti kūrėjus ir atsakyti į klausimą apie tai su kokia tikrove menininkas susiduria, kaip ją išgyvena ir kaip suvokia save tam tikroje vietoje, laike ir erdvėje. Beje, reikia paminėti, kad ši rezidencijos paroda iš ties yra savita, kadangi joje dalyvauja didžiulis desantas kūrėjų, atvykusių iš Kroatijos sostinės Zagrebo ir visi rezidencijos dalyviai yra moterys.

Iš Zagrebo (Kroatija) atvykusios kūrėjos Željka Gradski Galić (g. 1975) meną, sukurtą rezidencijos metu, esu linkęs traktuoti kaip patyriminės-savianalitinės veiklos rezultatą. Pirmiausiai, rezidencijos metu kūrėja pradėjo eskizuoti bloknote, antra, ji savo kūrybinį procesą traktavo kaip meninį apšilimą, trečia, ilgainiui menininkė pastebėjo besivystančią savitą buvimo Lietuvoje refleksiją, primenančią dienoraštį. Savo eskizuose ji drąsiai jungė skirtingas technologijas į vientisą pasakojimo sistemą, t. y. kūriniuose regime akrilo, tušo, grafito, pastelės ir kitų medžiagų pėdsakus. Kiekvienas skirtingas pėdsakas padeda atskleisti savitą nuotaiką, išgyvenimą ir net patirtą susitikimą su netikėtais asmenimis, regėtus įvykius ir t. t. Piešiniu atskleistas patirtis menininkė dar labiau sustiprina tuo metu, kai į popieriaus paviršių įkomponuoja net lydimąjį tekstą. Tad susidaro keistas įspūdis, neva konkreti piešinio medija kūrėjui nėra pakankama. Pabandysiu paaiškinti šią situaciją. Šiuolaikiniam menininkui neretai prireikia papildomos medijos, galinčios sustiprinti patirties refleksiją. Šiuo (menininkės iš Kroatijos) atveju teksto ir vaizdo sintezė ženklina mintį: nors ir gyvename vaizdų kultūroje, tačiau tekstas nurodo jos (vizualiosios kultūros) kilmę. T. y. teksto ir vaizdo junginiai demonstruoja mūsų laikais jau įvykusį tam tikrą virsmą iš teksto į vaizdą, pirmiausiai intuityvų, o vėliau ir tikslinį perėjimą iš rašymo į vaizdavimą, iš kalbėjimo žodžiais į vaizdais kuriamą naratyvą.

© Ž. Gradski. Santaka (Nemunas and Neris in Love)

Iš Ruano (Prancūzija) atvykusios ir Kaune kūrusios menininkės Elodie Oberlé (g. 1979) paveikslai yra paženklinti tam tikra melancholijos doze. Įspūdį kuria monochromatiniai potėpiai, prigesinta spalvinė gama ir net galbūt kasdienybėje sutinkami nieko neišsiskiriantys objektai. Be abejo, ši inspiracija yra susijusi su galimybe keliauti ir atvykti į Rytų Europą. Tapybos objektai – tai regėti nauji peizažai, atsitiktinai sutiktų žmonių veidai ir net naminių gyvūnų (tokių kaip šunys) portretai, kurie labiausiai ir patraukia mano dėmesį. Dar iki rezidencijos pradžios menininkė pradėjo domėtis šunimis ir kurti jų portretus. Tad pradėtą plėtoti temą ji tęsia ir rezidencijos metu, Kaune. Autorė mus kviečia stabtelėti ties pasivaikščiojimo su šunimi fenomenu, patirti jį (pasivaikščiojimą) paveikslo plotmėje ir permąstyti naminio augintinio ir jo šeimininko ryšį. Anot autorės šis pasivaikščiojimas įgauna ir savitos romantikos. Beje, romantika Lietuvoje tampa dar aktualesnė, nes pati šalis (anot autorės) jau yra yra romantiška. Egzistuoja natūraliai išsivysčiusios romantinės aplinkos mieste, senamiestyje, parkuose ir kitose vietose. Tad parodoje eksponuojami paveikslai gali būti suvokiami ir kaip romantinio pasivaikščiojimo fragmentai, ir kaip intuityvus bei intymus Kauno miesto skirtingų vietų tyrimas.

© E. Oberle. Sauna

Iš Zagrebo (Kroatija) atvykusi menininkė Irena Frantal (g. 1979) domisi optinės iliuzijos patirtimi, kurią mums suteikia menas. Ji dažnai kuria tarpdalykinį meną, kuriame persipina knygos medijai, piešiniui ir skulptūrai būdinga meninė kalba bei technologija. Jos plėtojamai meninei kalbai yra nesvetima vietos meno koncepcija (angl. site-specific); t. y. menas kuriamas padiktavus jo kryptį ir raišką vietai, kurioje jis (menas) bus sukurtas, įrengtas arba eksponuojamas. Kūrybos kelyje autorė visada žengia minimalių formų link. Kadangi ją domina geometrinės formos ir jų kombinacijos, tad dažnai parodose eksponuojami minimalizmu paženklinti kūriniai, lemiantys klausimų virtinę apie harmoniją, subtilią ekspresiją ir intuiciją. Menininkė pripažįsta, kad jos mene svarbiausias procesas, kurio metu, tarsi orkestre, pagrindinę solo partiją atlieka intuicija. Kūriniai mums taip pat užduoda klausimus apie tikrovėje kasdien sutinkamų ir nereflektuojamų geometrinių formų kontrastingumą ir harmoningą sistematiškumą.

Taip pat Kroatijos sostinę (Zagrebą) atstovaujančios kūrėjos Darija Jelinčić (g. 1979) darbuose, kaip ir prieš tai analizuotų kūrėjų mene, aktuali vieta ir su ja susijusi patirtis bei intuicija. Jos kūrybos centre atsiduria meninis dviejų upių, kurios susikerta Kaune, tyrimas. Čia upė nėra suvokiama kaip tiesiog egzistuojantis gamtos reiškinys. Jos tėkmė, formuojamas kraštovaizdis nuo seno traukia žmones, kurie (žmonės) ir suteikia gamtos reiškiniui simbolinę prasmę. Menininkę domina tas faktas, kad šių upių santaka lemia čia gyvenančių žmonių ritualus, gamtos ir žmonių gyvenimo sinergiją, savitus ir simbolinius gyvenimo naratyvus. Fotografiniai objektai (upės pakrantės) parodoje eksponuojami kaip meditacijai skirti tikrovės atvaizdai. Tad čia kiekvienam meno žiūrovui suteikiama galimybė tarsi įkelti save į atvaizdą, apmąstyti savo buvimą šalia upės, apsvarstyti ką ji (viena pagrindinė mieto gyvybės arterijų) teikia kiekvienam iš mūsų ir kiek ji yra svarbu mūsų pačių pasakojimuose, ir net tuose pasakojimuose kurie sukuriami apie mus.

Iliustracija:

Atgal