Prof. dr. Remigijus Venckus, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitetas)
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą grandiozinį projektą – išleisti išsamų enciklopedinį Lietuvos ekslibriso kūrėjų žinyną. Tikimasi, kad šis žinynas taps fundamentaliu veikalu, kuriame bus pristatyti XX–XXI a. ekslibrisų kūrėjai. Siekdamas populiarinti pradėtą veiklą ir skatinti visuomenės susidomėjimą ekslibriso menu meno kritikas ir menininkas, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus kalbasi su skirtingų kartų ekslibrisų meno kūrėjais.
Kviečiu skaityti interviu su Neringa Žukauskaitė (g. 1975 m.), kuri savęs neišskiria kaip ekslibrisų menininkės, tačiau yra sukūrusi tikrai įspūdingų ir dėmesio vertų kūrinių. Ji kukliai pripažįsta, jog kažkada yra sukūrusi keletą ekslibrisų, kuriuos ir padovanojo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Knygos grafikos centro Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondui. „Nesu ekslibriso meno kūrėja, nors paskutiniu metu specialiai sukūriau 3 naujus kūrinius, skirtus parodai <…>. Aš tikrai nesu ta kūrėja, kuri orientuotai darbuojasi šio meno kūrybos lauke“, – teigia menininkė.
Prieš skaitytojams išsamiau susipažįstant su menininkės požiūriu apie ekslibrisų fenomeną pirmiausia noriu paminėti išskirtinius kūrėjos biografijos faktus. 1986–1993 m. Neringa studijavo M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje (Vilnius); 1998 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo meno bakalauro, o 2000 m. – magistro laipsnį (abu išsilavinimai grafikos meno srityje). Nuo 2006 m. ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. N. Žukauskaitė jau yra iliustravusi daugiau nei 25 knygas vaikams, sukūrusi daugiau nei 30 kompaktinių bei vinilinių plokštelių pakuočių dizainą. Nuo 1999 metų yra surengusi 34 autorines parodas Lietuvoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Lenkijoje. Taip pat autorė dalyvavo daugiau nei 100 grupinių parodų, buvo 10-ies plenerų ir meno rezidencijų dalyvė.
Šiandien autorė savęs nesieja su jokia institucija ar organizacija, ji save identifikuoja kaip laisvą menininkę, iliustruojančią knygas vaikams, nuolat dalyvaujančią grupinėse grafikų parodose. Kiekvienais metais N. Žukauskaitė siekia surengti bent kelias naujas personalines parodas. Tad toliau kviečiu skaityti nuoširdų mūsų pokalbį apie kūrybą.
Remigijus Venckus: Papasakokite, kaip pradėjote menininkės karjerą? Kas pastūmėjo jus šiuo keliu žengti? Kaip atsidūrėte Nacionalinėje M. K. Čiurlionių menų mokykloje?
Neringa Žukauskaitė: Vaikystėje labai daug piešiau. Kopijavau viską, ką regėjau savo aplinkoje. Pirmiausia kopijavau piešinius knygose, vėliau popieriuje fiksavau net savosios aplinkos daiktus. Anuomet su šeima gyvenome netoli Platelių. Tėtis, pastebėjęs šį kūrybinį polinkį, mane nuvežė į Plungę, kur a. a. tapytojas Vincas Kisarauskas, regėdamas talentą, paskatino apsilankyti stojamuosiuose egzaminuose į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tiesa, stojau tik po metų, nes anuomet buvau dar per maža (tik 9 metų).
Studijuodama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje iš karto nelabai supratau, kur patekau. Aš tikrai nesupratau, ar noriu žengti šiuo kūrybos keliu. Kadangi man buvo tik dešimt metų, todėl išgyvenau įvairių sunkumų įsikūrus Vilniuje, toli nuo savo tėvų, brolių ir seserų. Reikėjo ne tik mokytis, bet pačiai rūpintis buitimi, kasdieniniais dalykais, apie kurių svarbą anksčiau net nenutuokiau. Viskas man buvo neįprasta ir net labai sudėtinga.
"Improdimensija exlibris”, 2021 m., mišri technika.
Studijų pradžioje aš net nesuvokiau, kokios asmenybės mane supo. Ilgainiui identifikavau ir dabar suprantu, kad mano mokytojai buvo iškilūs žmonės, tokie kaip Linas Katinas, Vincas Kisarauskas, Danutė Jadzinskienė ir daug kitų nuostabių meno profesionalų.
R. V.: Kaip Jūsų kūrybiniame kelyje atsirado grafika? Gal šį kelią lėmė būtent studijos Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje?
N. Ž.: Jūs teisus! Būtent mokantis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir jau studijuojant 9-oje klasėje teko pasirinkti meninę kryptį, kuri vėliau bus nuosekliai puoselėjama iki pat mokyklos baigimo. Atmenu tai, kad aš labai norėjau būti tapytoja. Anuomet net labai supykau ant mokytojų, kad jie mane nukreipė grafikos meno link. Tačiau praėjus pusmečiui aš vis tik suvokiau, kad šis nukreipimas buvo geriausia, kas man iš tikro galėjo nutikti. Tikriausiai todėl aš dabar save drįstu pavadinti net grafinės natūros žmogumi! Kūryboje man patinka sluoksniuoti atvaizdą ir jį spausdinti net kelis kartus. Man tikrai nėra sudėtinga kelias valandas kruopščiai raižyti klišę. Tad šiandien suprantu, kad grafikos kūrėjo kelio pasirinkimas (iš pradžių sukėlęs spontanišką pasipriešinimo reakciją) yra kaip tik tas vienintelis mano gyvenimo kelias, kuriuo ir toliau žingsniuoju su malonumu.
R. V.: Kokius grafikos kūrinius kuriate? Kokia yra jūsų kūrybos tematika? Kaip pasirenkate temas, kas jas inspiruoja? Kaip temos lemia vizualinę kūrinio plotmę?
N. Ž.: Dažniausiai kuriu medžio ir linoraižinius. Taip pat taikau monotipijos technologiją. Pasitaikius galimybei mielai kuriu oforto atspaudus.
Kūrybos temos, plėtojami vizualiniai pasakojimai gana įvairūs. Man poveikį daro viskas, kas aptinkama aplinkoje – žmonės, jausmai, muzika, kelionės ir begalė kitų reiškinių bei objektų. Tad į mano protą ir širdį pasibeldžia labai įvairios idėjos.
Ilgą laiką kūryboje dominavo į žmogų panašios figūros. Jos buvo aptakesnės ir abstraktesnės, t. y. labiau stilizuotos nei tikrovėje atrodančio žmogaus. Šias figūras anuomet vadinau būsenomis. Visos jos atspindėdavo to metų nuotaiką ir mano pačios savijautą. Būsenos gali būti suvokiamos kaip mano asmeninės kalbos raiška, t. y. jos padeda pasakyti tai, ko negaliu išreikšti žodžiais. Ilgainiui šių būsenų mano kūriniuose ėmė mažėti.
Paskutinėse keliose mano autorinėse parodose vyrauja abstrakcijos, ženklinančios kitas temas, nuotaikas, kurios, be abejo, kūrybos metu man yra aktualios. Štai mano paskutinė paroda buvo grįsta muzikos menu, t. y. atvaizdai komponuoti remiantis lietuvių kompozitorių kūryba.
Dabar aš net nežinau, kokia bus kita mano planuojama paroda. Nors šiuo metu tik mąstau, klaidžioju idėjų labirintuose, tačiau aišku viena – mano visos patirtys sugula į grafikos kūrinius.
R. V.: Kas, kaip ir kada jus supažindino su ekslibrisų kūryba? Kokie buvo pirmieji žingsniai, ką ir kaip pirmiausia kūrėte?
N. Ž.: Pirmus ekslibrisus sukūriau mokykloje. Mano baigiamasis diplominis darbas buvo sudarytas iš keliolikos ekslibrisų. Tuomet mano mokytojas buvo grafikas Evaldas Mikalauskas. Jis ir supažindino su šia grafikos meno sritimi. Besimokydama Vilniaus dailės akademijoje turėjau galimybę apsilankyti grafikos plenere Lenkijoje, kuriame taip pat teko plėtoti ekslibriso kūrybą. Vėliau vis mažiau ir mažiau ekslibrisų sukūriau. Vis tik noriu pasakyti, kad šis mažosios grafikos žanras tikrai yra labai įdomus, todėl aš kartais vis pasvarstau, kad galbūt reikėtų vėl prie jo sugrįžti.
R. V.: Kokią jums prasmę turi ekslibrisų kūryba šiandien. Kuo ekslibriso „žanras“ yra ypatingas lyginant su kitais vaizduojamaisiais dailės tipais?
N. Ž.: Kaip ir minėjau, teko išgyventi gana ilgą laiką, kai visiškai atitolau nuo ekslibriso kūrybos. Tačiau gavusi kvietimą dalyvauti ekslibrisų parodoje Šiauliuose, vėl su dideliu malonumu ėmiausi šios kūrybos. Man tikrai įdomu svarstyti, ką aš iš tikrųjų noriu sukurti, kam skirti savo kūrinį, kokias technines raiškos priemones taikyti. Ekslibrisas labai specifinis, jis knygos ženklas, kuriam būdingos savitos taisyklės ir net kone į kanoną pretenduojantys formato reikalavimai. Kartais apribojimai provokuoja, mat menininkas, būdamas įspraustas į tam tikrus rėmus, vis tiek privalo sukurti grafikos darbą, kuris turi atspindėti ekslibriso savininko charakteristiką bei dabintis tam tikrais identifikaciniais užrašais. Tai man pačiai yra tikrai labai įdomu!
R. V.: Kokie ir kaip ekslibrisai buvo pastebėti visuomenėje? Kaip juos vertino aplinkiniai? Kuriuos savo ekslibrisų kūrinius išskirtumėte kaip labiausiai pavykusius, kodėl, kokios juose plėtojamos temos / kam ir kodėl jie dedikuoti?
N. Ž.: Atmenu, kai 1997 metais dalyvavau ekslibrisų konkurse-parodoje „Lietuviškai knygai – 450“. Tąkart buvau apdovanota diplomu už sukurtą ekslibrisą. Tai buvo paskatinimas toliau užsiimti šiuo žanru, bet po kurio laiko aš šią savo kūrybinę kryptį apleidau. Šiais metais vėl sukūrusi ekslibrisų pastebėjau, kad man tai yra labai įdomu. Nežinau, ar galiu išskirti kažką iš savo sukurtų ekslibrisų. Ankstesni darbai buvo sukurti gana seniai, bet ir dabar matau, kad kai kurie visai vykusiai atitinka nuotaiką ar temą bei tikslą, rodantį, kam jis (ekslibrisas) buvo dedikuotas. Manau, ateityje aš dar sukursiu ne vieną ekslibrisą.
"Improdimensija exlibris”,sukurta 2021 m., mišri technika.
R. V.: Kokią vietą šiandien visuomenėje užima ekslibrisų menas? Kaip vertinate ekslibrisus, skirtus ne knygos autorystei pažymėti, bet asmenybei?
N. Ž.: Ekslibrisas jau savaime skirtas knygai, tai knygos žyma! Deja, šiandien į knygas mes jų nebeklijuojame (nors būtų visai įdomi patirtis). Ekslibrisai tampa proginiais atspaudais, jie atspindi tam tikrus įvykius, atlieka pagarbos asmenybei gestą. Toks gestas, kai ekslibrisu reiškiama pagarba asmenybei, mano manymu, yra labai gražus ir vertas palaikymo! Nors ekslibrisas, net tas, kuris skirtas pagerbti kitam, šiandien nėra labai populiarus, tačiau aš vis tiek džiaugiuosi, kad nors ir retai, bet pastebiu ekslibrisų vietines ir tarptautines parodas. Aš net ir šiandien gaunu kvietimų dalyvauti tarptautinėse ekslibrisų parodose, o tai rodo, kad ši mažosios grafikos rūšis tikrai yra gyva!
R. V.: Kokią regite ekslibrisų meno raidą ateityje? Ar šiai raiškai yra galimybė išnykti dėl dabartinių elektroninių medijų vystymosi, kaip ir kodėl?
N. Ž.: Atsiradus elektroninėms knygoms ilgą laiką teko ir vis dar tenka girdėti svarstymus apie tai, kad spausdintinė popieriuje medija (šiuo atveju knyga) yra ties išnykimo riba. Ankstesnėje medijų leidybos gausoje iš visų medijų išsiskyrę kompaktiniai muzikiniai diskai ir vinilinės plokštelės taip pat viešais būgštavimais buvo pasmerkti mirčiai. Šiandien tapo akivaizdu, nors ir gyvename skaitmeninės eros klestėjimo laikais, knygos, kompaktiniai muzikiniai diskai, vinilinės plokštelės ne tik liko egzistuoti, bet ir išgyvena savotišką klestėjimo renesansą. Tikiu, kad panašiai nutiks, o gal jau ir nutinka, su ekslibriso menu. Nors ekslibrisai ir įgauna kitų formų bei sukuriami taikant kitokias raiškos priemones, tačiau kaip grafikos meno žanras niekur nedingsta ir nemiršta. Kol yra žmonių, kurie vertina popierinę knygą, rankomis raižytą grafikos darbą ar net vinilinės plokštelės skleidžiamą garsą, tol visa tai egzistuoja kaip mūsų dabarties kultūros dalis. Manau, tokių žmonių, kurie teikia prioritetą anksčiau klestėjusioms medijoms, savitai meno kūrybai, visada bus. Kadangi tai nėra masinis reiškinys, dėl to man ir sukelia savitą susižavėjimo jausmą.
R. V.: Kokie yra tolesni Jūsų kūrybiniai keliai? Ar esate laiminga kūrėja ir kokio sulaukiate palaikymo iš aplinkinių, kolegų ir artimųjų tuo metu, kai kuriate ir demonstruojate kūrinius?
N. Ž.: Dar šį rudenį keli mano ekslibrisai bus eksponuojami parodoje Šiauliuose. Dar šiais metais bus išleistos 3 mano iliustruotos knygos vaikams. Vėliau, kitų metų pavasarį, planuoju surengti savo personalinę grafikos parodą. Nors aš vis dar nežinau, kur nukryps mano kūrybinės idėjos ir mintys, tačiau aišku viena – man patinka eksperimentuoti ir ieškoti naujų, neįprastų vizualinių pasakojimų. Naują savo parodą planuoju surengti kartu su kolege keramike. Tad mane pasitiks nauji iššūkiai ir naujos mintys. Kas žino, galbūt atsiras nauja raiška kaip tik tuo metu, kai savo sukurtą grafiką bandysiu derinti ekspozicijos erdvėje kartu su keramikos dirbiniais.
Šiandien aš esu laiminga dėl to, kad mano pasirinktas gyvenimo kelias yra ir mano profesija, ir mano kasdienybė, ir net pragyvenimo šaltinis. Gyvenu kūrybinėje atmosferoje kasdien. Galvoje nuolat sukasi naujos idėjos. Žingsniuodama savo kūrybos keliu aš visada sulaukiu palaikymo iš man svarbių ir artimų žmonių; mane palaiko šeimos nariai, jie stebi mano kūrybos kelią, apsilanko ir mano parodose.
R. V.: Dėkoju už malonų susitikimą ir pokalbį. Linkiu sėkmės kūryboje, naujų idėjų ir stebinančio meninių sumanymų realizavimo!
