Dailėraštis

Prof. dr. Remigijus Venckus – Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitetas)

 

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą grandiozinį projektą – išleisti išsamų enciklopedinį Lietuvos ekslibriso kūrėjų žinyną. Tikimasi, kad šis žinynas taps fundamentaliu veikalu, kuriame bus pristatyti XX–XXI a. ekslibrisų kūrėjai. Siekdamas populiarinti pradėtą veiklą ir skatinti visuomenės susidomėjimą ekslibriso menu meno kritikas ir menininkas, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus kalbasi su skirtingų kartų ekslibrisų meno kūrėjais.

 

Kviečiame skaityti profesoriaus parengtą interviu su Ugne Rudinskaite (g. 1995). Menininkė yra žinoma kaip grafikos meno kūrėja, knygų iliustratorė ir spaudos dizainerė. Ji yra Vilniaus dailės akademijos absolventė, baigusi taikomosios grafikos bakalauro ir magistro studijas.

 

Remigijus Venckus: Papasakokite, kaip pradėjote menininkės karjerą? Kas pastūmėjo jus žengti šiuo keliu? Prisiminkite pirmuosius kūrybinius žingsnius, savo pirmuosius mokytojus ir artimųjų palaikymą?

 

Ugnė Rudinskaitė: Aš esu kilusi iš menininkų šeimos. Tikriausiai dėl to ne kartą esu minėjusi, kad grafika lyg kraujas teka mano venomis. Aš tiesiog gyvenu grafikos menu, mano mintys ir idėjos visada apima knygas ir piešinius, t. y. aš gyvenu tarp knygų ir piešinių. Atmenu, kai dar besimokant bendrojo lavinimo mokykloje, atrodo, antroje klasėje, mokytojai paklausus, apie tai kuo noriu būti užaugusi, teko iš mažos mergaitės išgirsti netikėtą atsakymą – noriu būti grafike! Nuo pirmojo mano pareiškimo apie būsimą profesinį kelią, atrodo, viskas ėmė natūraliai tekėti ir pildytis: pirmiausia kūriau grafiškus piešinius, vėliau ėmiausi akvarelės ir iliustracijos kūrimo, dar vėliau studijavau Kauno dailės gimnazijoje, o po to taikomąją grafiką Dailės akademijoje. Kuriu knygų iliustravimą ir dizainą, meninėje kūryboje taikau senosios grafikos technikas. Šiuo atveju galima teigti, kad viskas natūraliai tekėjo ir teka viena kryptimi.

 

Natūrali tėkmė sukuria jausmą, lyg aš visada egzistuoju jaukioje, tarsi namų aplinkoje. Mano pasirinkimus visada palaikė tėvai ir mokytojai. Aš net šiandien Dailės gimnaziją ir Dailės akademiją galiu tvirtai vadinti savo antraisiais namais. Šiose mokslo institucijose vyravo ypatinga atmosfera. Ji lėmė tam tikrą meninę dvasią ir meninę savimonę. Mano bakalauro darbui vadovavo prof. Rimvydas Kepežinskas. Jis buvo vienas iš pagrindinių įkvėpėjų. Jis propagavo ir parodė, kokia gali būti laisva kūrybinė išraiška, kaip galima kurti drąsiai. Mano magistro darbui vadovavęs doc. Gintaras Česonis skatino įvairialypį ir gana gyvą mąstymą. Tad aš esu dėkinga savo aplinkai už kūrybingos asmenybės ugdymą.

 

 

 

R. V.: Kokius grafikos kūrinius kuriate? Kokia yra jūsų kūrybos tematika? Kaip pasirenkate temas, kas jas inspiruoja? Kaip temos lemia vizualinę kūrinio plotmę?

 

U. R.: Aš kuriu knygų iliustracijas, autorines knygas, giliaspaudės ir iškiliosios spaudos raižinius. Save vadinu mažų formatų grafikos kūrėja. Kad ir kokios temos besiimčiau, kūriniuose man visada svarbiausi jausmai ir sukeliamos emocijos. Esu įsitikinusi, kad jausmas gali būti suvokiamas kaip stipriausias žinios nešėjas. Tikriausiai dėl to man ir yra svarbu, kad mano darbai įkvėptų kitus, verstų atidžiau pažvelgti ir analizuoti aplinką ir net save, skatintų gilesnę mintį. Panašiai gimsta ir mano kūryba: aš stebiu, galvoju ir fiksuoju mintyse kilusius vaizdinius. Mano kūrinių vizualinė plotmė įvairi – nuo abstrakcijų, simbolinių pasakojimų, nespalvotų piešinių iki detalių ir labai spalvotų iliustracijų. Man yra labai svarbu įsijausti į temą, ieškoti iškalbingos raiškos, galinčios padėti perteikti idėją.

 

R. V.: Kas, kaip ir kada jus supažindino su ekslibrisų kūryba? Kokie buvo pirmieji žingsniai, ką ir kaip pirmiausia kūrėte?

 

U. R.: Su ekslibriso kūryba pirmiausia susipažinau dar studijuodama Kauno dailės gimnazijoje. Mano pirmieji sukurti ekslibrisai buvo tušu, vėliau taikiau giliaspaudės ar iškiliosios spaudos technikas. Mane visada įkvėpdavo literatūros klasikos autoriai. Kadangi aš esu linkusi kūryboje ieškoti simboliškų, paslėptų prasmių, todėl mano dėmesio centre atsidūrė vizualinės potekstės; o ekslibrisas kaip tik ir yra minimalios, simbolinės prasmės kūrinys. Tad dar ir šiandien simboliškumas ir vizualinės potekstės yra mano ekslibrisų kūrybos pagrindinė ašis. Kurdama ekslibrisus aš realizuoju savo norą leisti ir pamatyti tai, kas yra nematoma.

 

 

 

R. V.: Kokią jums prasmę turi ekslibrisų kūryba šiandien? Kuo ekslibriso „žanras“ yra ypatingas lyginant su kitais vaizduojamaisiais dailės tipais?

 

U. R.: Ekslibrisas man visada reiškė mažą, jaukią kūrybos „erdvę“, kurioje gera būti ir į kurią visada malonu sugrįžti. Tikriausiai taip yra todėl, kad šis menas yra siejamas tiek su knygomis, tiek su miniatiūromis. Manau, kad iš kitų vaizduojamosios dailės tipų ekslibrisas išsiskiria ženkliškumu ir literatūriškumu, o taip pat ir jau mano minėtu simboliškumu. Galbūt labiausiai jį išskiria buvimas žmogaus (t. y. knygos savininko) atspindžiu. Atspindys yra labai simbolinis. Kadangi atvaizduoti žmogaus nebūtina, todėl ekslibrisas gali būti suvokiamas lyg vidinis asmenybės atspindys.

 

R. V.: Kokie ir kaip ekslibrisai buvo pastebėti visuomenėje? Kaip juos vertino aplinkiniai? Kuriuos savo ekslibrisų kūrinius išskirtumėte kaip labiausiai pavykusius, kodėl, kokios juose plėtojamos temos / kam ir kodėl jie dedikuoti?

 

U. R.: Mano atveju ekslibrisai pastebimi kaip atskiri ženkliški kūriniai. Ši kūrybos kryptis man yra viena artimiausių. Ekslibrisus esu kūrusi pagal užsakymą, tačiau dažniausiai – laisvu įkvėpimu, skaitydama vieno ar kito autoriaus knygą. Galvoje gimsta vaizdiniai, kurie ilgainiui virsta skaitytos knygos autoriaus atminimui skirtais ekslibrisais. Kūrybos procesas labai įtraukiantis. Atrodo, kad užsikuria nesustabdomas analizės ir nuojautų mechanizmas. Man visada svarbu tarp knygos eilučių atpažinti autoriaus portretą, pasąmonės gelmėse ieškoti tinkamiausios tam atspindžiui išraiškos grafikos formos, stebėti, kaip autoriaus asmenybė susipina su knygos tekstu. Kartais savo sukurtais ekslibrisais pasidalinu ir su skaitytų knygų autoriais. Daugelis jų tiesiog džiaugiasi mažuose grafikos atspauduose atradę dalelę savęs.

 

Man sudėtinga išskirti labiausiai pavykusius kūrinius. Kiekvienas ekslibrisas turi savo istoriją ir savus simbolinius atspindžius. Ar jie tikrai yra verti dėmesio ir kokias emocijas sukelia, apie tai gali atsakyti ekslibrisų savininkai ir kiekvienas į juos žvelgiantis meno mylėtojas.

 

 

 

R. V.: Kokią vietą šiandien visuomenėje užima ekslibrisų menas? Kaip vertinate ekslibrisus, skirtus ne knygos autorystei pažymėti, bet asmenybei?

 

U. R.: Šiandien ekslibrisas visgi neturi tokios didelės svarbos kaip anksčiau, kai jo taikomoji reikšmė buvo akivaizdi. Tačiau jis vis dar yra mėgstamas kolekcionierių, knygos specialistų, mažosios grafikos entuziastų. Jis puoselėjamas rengiant ekslibrisų parodas, leidinius, mokslininkų konferencijas ir t. t. Visa tai padeda pristatyti visuomenei savitą ekslibriso meną. Tie ekslibrisai, kurie yra skirti asmenybei pažymėti, tikrai gali būti labai vertingi ir įdomūs; ekslibrisas – tai lyg simbolinis asmens portretas. Esu viena iš tų, kuri tiki spausdintinės knygos teikiama nauda; tikiu, kad tikras piešinys, tikras popierius, tikras grafikos atspauda perteikia tai, ko negali perteikti jokia kita technologija. Tad aš ir toliau įgyvendinu savo planus knygų iliustravimo, autorinių knygų kūrybos, leidybos srityse. Ir toliau noriu kurti paveikslus parodoms, plėtoti man artimiausią mažąją grafiką, kuriai priskiriu ir ekslibriso meną. 

 

R. V.: Dėkoju už nuoširdų pokalbį. Linkiui ir toliau sėkmingai puoselėti ekslibriso meną bei šį žanrą populiarinti savo kūriniais.