Dailėraštis

Kauno mieste kasmet vyksta menininkų iš „CreArt“ miestų-partnerių tinklo rezidencijos. Jų metu suteikiama galimybė mėnesį laiko gyventi Kaune bei kurti. Vėliau kūrybos rezultatai yra pristatomi viešoje parodoje, kuri kasmet įrengiama galerijoje „Ars et mundus“ (A. Mapų 20, Kaunas). 2021 metais įvyko jau septyniolikta meno rezidencija Kaune; pirmoji buvo surengta 2013 m.. Jos rezultatai pristatomi paskutinę vasaros dieną – rugpjūčio 31 ir kūrybą bus galima apžiūrėti iki rugsėjo 27 d.. Rezidencijoje dalyvavo penki autoriai iš Lenkijos, Kroatijos, Italijos ir Portugalijos.

           

Ne kartą esu teigęs, kas meno rezidencijos suburia kūrėjus, skatina dialogą, verčia ne tik plėtoti, bet ir tobulinti savo nusistovėjusią meninę kalbą. Tad natūralu, kad ne tik šioje rezidencijoje, bet ir panašaus bendradarbiavimo iniciatyvose dalyvaujančių autorių kūryba daro poveikį vienas kitam. Manau, kad kūrybinė aplinka užkrečia noru kurti taip panašiai kaip ir treniruoti savo kūną lankantis sporto klube. Svarstydamas apie meno rezidencijos svarbą aš dažnai brėžiu paraleles su mokslu: jei mokslininkams idėjų apsikeitimo ir patikrinimo vieta yra konferencijos, tai meno žmonės savo idėjomis, sumanymais, kūrybinio proceso inovacijomis apsikeičia rezidencijų metu bei rezultatus patikrina viešai rengiamose parodose.

           

Nors šių metų rezidentų sukurti kūriniai ir yra labai skirtingi, tačiau beveik visų jų centre atsidūrusios globalios, tikrovę kvestionuojančios problemos. Tad toliau aš ir pabandysiu glaustai aptarti kūrinius ir savo įžvalgose akcentuoti tai kas juos jungia ir skiria.

 

Mėnesį laiko Kaune rezidavo lenkų menininkas Szymon Popielec, kuris yra gerai žinomas dėl kuriamo performatyvaus ir objektus sukeistinančio meno. Dažniausiai jis kuria skulptūrines kompozicija iš skirtingos paskirties daiktų / objektų. Kūryboje neretai taiko žaislines figūrėles (dažniausiai kareivėlius). Margindamas įvairiomis spalvomis ir konstruodamas neįprastas formas menininkas pakeičia pirmines komponuojamų daiktų prasme. Kai daiktai ir / arba jų kompozicija, priklausomai nuo formos kitimo ir santykio su aplinka bei vertinamuoju kontaktu, praranda / išbarsto savo pirmines prasmes ir įgauna naujas yra vadinama diseminacija. Tad S. Popielec pirmines prasmes specialiai maskuoja, tarytum jas paverčia šmėklomis. Jo kūryba mums byloja apie vietos, laiko, erdvės sukeistinimą ir netgi intencionalų sužaidybinimą. Rezidencijos metu rinkdamas ir komponuodamas įvairius daiktus / objektus menininkas kūrybinę strategiją plėtoja ready made ir found fotage kryptimi.

 

Szymon Popielec kūrinys

 

Diseminacijos problema aktuali ir portugalų menininkui Fabio Araujo. Anot jo piešinys ir paveikslo vertas tikrovės daiktas / objektas turi tam tikrą performatyvų ryšį. Piešiniai ir fotogeniškai atrodantys aplinkos daiktai atlieka ne tik tam tikrą aplinkos, tikrovės įprasminimo bei dokumentavimo misiją bet ir pačio realumo patikrinimo aktą. Čia performatyvumo aspektas išryškėja tuomet kai tiek piešinys arba meninis atvaizdas, tiek pats meno statuso vertas daiktas / objektas tampa mastymo pagrindu, tikrovės patyrimo priemone. Rezidencijos metu kūrėjas fotografiniu būdu fiksuoja spalvotą lango rėmą ir už jo pozuojantį vis kitą asmenį. Pozuojantis asmuo ne tik langui paskolina savo individualumą, bet ir patį kasdienį objektą / daiktą atplėšia nuo savosios kasdienybės, paverčia estetinio pasigėrėjimo vertu parodiniu, bet jau savaime diseminuotu eksponatu.

 

 

 

Fábio Araújo - The Burial of the Sea

 

Italijos menininkė Silvia Mazzella kuria fotografijos meną. Jos kūrybos centre – simboliai, kylantys ir socialinės aplinkos. Kūrėjai svarbi simbolio identifikacija, vykstanti ne dėka bendrojo komunikacijos proceso žinojimo ir įvaldymo, bet dėka savirefleksijos, asmeninių ryšių su dabarties aplinka. Vaizdo reprodukavimo priemonėmis kuriami tikrovės atvaizdai suproblemina dokumentuojamą aplinką; t. y S. Mazzella dokumentuoja tikrovę kuri jai yra nauja ir nepažini bei taip bando ją prisijaukinti, suteikti naujas prasmes. Komponuodama skirtingus atvaizdus ji ieško vizualinės bendrystės tarsi universalaus simboliškumo. Šiuo atveju daiktus / objektus išplėšdamas iš jiems būdingos aplinkos menininkė neleidžia mums susikurt individualių prasmių, susietų tik su konkrečia vieta, laiku, erdve, kraštovaizdžiu ir panašiai.

 

Silvia Mazzella kūrinys

 

Tomislav Šilipetar yra tapytojas iš Kroatijos. Kūryboje taiko akrilo techniką. Dažniausiai plėtoja vienatvės, atsiskyrimo nuo socialinės tikrovės temas. Meno rezidencijos metu sukurtų kūrinių centre puikuojasi stilizuota vyriška figūra. Autoriaus plėtojama tapybos maniera primena komikso piešinius ir galbūt net nesąmoningai apeliuoja į populiariosios kultūros kritiką, bei revizuoja pasakojimą iliustracijomis. Jam tapyboje svarbiausia ne tik hiperbolizuotai išreikšta kūno anatomija, bet ir pakartojimo momentas. Čia pakartojimas stiprina kūno poziciją ir taip kvestionuoja paties žmogaus buvimo su savimi problemą – kai vidinis balsas gali prabilti aštriau nei bet kada, o uždaroje aplinkoje, vienatvėje protas apnuodijamas melancholojos užkratu.

 

 

Tomislav Šilipetar kūriniai

 

Rezidencijoje dalyvavo ir hiperrealistinės tapybos atstovė iš Italijos Giorgia Marras. Ji plėtoja tikslią figūratyvinę tapybą, tačiau vyraujančios temos dažnai yra manifestinės, kvestionuojančios grožio, estetinio pasigėrėjimo problemas. Nutapytos scenos dažnai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai poetiškos, angažuotos literatūriniu pasakojimu. Tokiu būdu kūryboje autorė revizuoja praeities tapybos kompozicijas ir demonstruoja puikų dailės istorijos žinojimą. Hiperrealizmas mus visada stebina, jis lyg realybės veidrodis, netikėtai verčia stabtelėti kasdienybės bėgime ir žvelgiant į atvaizdą net abejoti pačios realybės realumu. Hiperrealizmas – tai pernelyg realus atvaizdas; mes sustojame prie paveikslo ir stebime detalius potėpius, ieškome grožio tuose kūrinio fragmentuose, kur vargu ar mes ieškotume tikrovėje. Rezidencijos metu G. Marras sukūrė pasakojimą, kuriame regime žūstantį elnią ir už jo liepsnojančius miškus. Tokiu būdu, supriešindama estetinį pasigėrėjimą ir moralę, menininkė mus provokuoja giliam dialogui apie būtį, tikrovę, prasmes ir jausmus.

 

Giorgia Marras. Dolcenera

Giorgia Marras. The Woods

 

Suprantama, kad meno rezidencijos metu sukurti kūriniai labai skirtingi tiek savo forma tiek plėtojamomis temomis. Vieną vertus, taip nutinka todėl, kad rezidencijoje yra suteikiama laisvė rinktis kūrybos priemones ir temas, antrą vertus, visi dalyviai atstovauja skirtingas kultūras, tradicijas, atvyksta su skirtinga patirtimi, žinojimu ir savo vietos pasaulyje suvokimu. Nors būtent tai ir yra įdomu šios rezidencijos kūrėjų darbuose, tačiau visus juos vienija klausimai apie tikrovę, asmeninę patirtį ir diseminuojamas prasmes.

 

Pastebėtina, kad „CreArt“ yra nuo 2012 m. vykdomas tarptautinis kultūrinio bendradarbiavimo projektas, jungiantis 12 Europos vidutinio dydžio miestus. Jo tikslas – suteikti menininkams galimybę pristatyti savo  kūrybą Europoje, skatinti kūrybiškumą, bendradarbiavimą, meno mainus. 

 

Prof. dr. Remigijus Venckus (Vilnius Tech – Vilniaus Gedimino technikos universitetas).