Paprastai pavasarį, šįkart – vasarą, Panevėžį ištinka dailės dienos. Iš tikro tai dailės čia visus metus gali rasti, bet vietinių autorių kūryba pristatoma būtent dabar. Teisybės dėlei, o ir kad patys autoriai nebesimaišytų, čia pramečiui vyksta dvi labai panašios parodos – miesto dailės galerijos organizuojama „Aukštaitijos dailė“, kurioje dalyvauja regiono menininkai ir Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus organizuojamos „Panevėžio dailės dienos“, kurios, vykstančios net nuo 1969-ųjų, jungia skyriaus narius irgi iš panašių geografinių ribų. Tad nenuostabu, kad pačių dalyvių lūpose jos susilieja į Aukštaitijos dailės dienas ir panašiai.
2021-ųjų metų paroda neturi vieningos ašies, tad ir straipsnio tikslas daugiau pristatyti pavienius autorius ir ką įdomaus jie pateikia. Nors ekspozicija skirta Juozo Zikaro 140-osioms gimimo metinėms paminėti, todėl gavo „Laisvės antologijos“ prierašą prie pavadinimo, laisvės čia tiek pat kaip ir visad – dailininkai galėjo pristatyti rodyti bet kokius, per pastaruosius dvejus metus sukurtus kūrinius. Eidamas į šią parodą visada žinai, ko maždaug tikėtis. Šie metai irgi ne išimtis, tačiau pažvelgti tikrai yra į ką.
Ekspozicijos fragmentas. Foto © Evaldas Ivanauskas.
Pirmiausia norisi atkreipti dėmesį į dailininkus, kurie stebina. Jau ne pirmą kartą kąžką netikėto pateikia Artūras Stančikas. Pagal išsilavinimą grafikas, geriausiai žinomas kaip tapytojas, jau keletą metų į kūrinius pajungiantis įvairias medžiagas ir grupinėse parodose pasirodantis su instaliacijomis. Gal kada pamatysime ir tokią personalinę parodą, ką manai, Artūrai? Šįsyk autorius perkūrė jau buvusį savo darbą, iš kurio sukonstravo naujų abstrakcijų, o gal net peizažų dėlionę pagrindui pasirinkęs degtukų dėžutes („Ne/naujas, ne/abstrakcija, ne/peizažas“). Atidžiai iš seno paveikslo kerpami ir komponuojami gabalėliai kuria naujus vaizdus ir prasmes, kurių visuma atrodo gana meditatyviai.
A. Stančikas, Ne/naujas, ne/abstrakcija, ne/peizažas... Foto © Evaldas Ivanauskas.
Parodoje dalyvauja ir keletas autorių, kurie, tikimąsi, greitu metu įstos į LDS narių gretas. Keista ar ne, visi jie multifunkciniai dailininkai. Ričardo Pelecko pavardė gana nauja Panevėžio parodų kontekste. R. Peleckas kuria stiklo (2018 m. jis Panevėžyje dalyvavo stiklo meno simpoziume „GlassJazz‘18“), tapybos darbus. Čia pristatomos trys drobės, vizualiai panašios į lino raižinio technika atliktus kūrinius. Autorius drąsiai pateikia savąjį paskutinės vakarienės variantą. Kūrinyje „Kėdė ir veidrodis“ kelia jau, galima sakyti, amžiną grožio standartų klausimą. Šiuos kūrinius jungia nuasmeninti paveikslų veikėjai. Beveidžiai, vienodi, patogiai sudribę – jie įkūnyja visko persisotinusią didžiąją visuomenės dalį. Visad įdomus ir nenuspėjamas Darius Misiūnas, kuris taip pat be penkių minučių LDS narys (tikiuosi) šįkart tapo anglimi, o tiksliau, apdegusių malkų galais, kurių formą kartu pasitelkia ir kurdamas paveikslo vaizdą. Šis atspindi gotikinės architektūros fragmentus. D. Misiūnas tarsi dailės istorijos vadovėlis – daugelyje jo kūrinių slypi nuorodos į kitų autorių kūrybą. Beje, nuorodų esama ir Sigito Laurinavičiaus „Pušyne“. Jo, iš ledinės tankmės išnyrantis radioaktyvus elnias atsiduria Birutės Žilytės freskos gniaužtuose, taip įrėmindamas trapius autoriaus vaikystės prisiminimus. Netradicines tapymo priemones pasitelkia Edvinas Klimas. Pasinaudodamas hirstiškosios besisukančios tapybos technologija ieško savų spalvinių atsitiktinumų („Reliatyvistinių dalelių judėjimas 582 G“ ir „Reliatyvistinių dalelių judėjimas 583 G“).
D. Misiūnas 12-os malkų galai arba gotikinis vitražas. Foto © Evaldas Ivanauskas.
Natūralu, kad tiek daug kalbu apie tapybą. Jos čia daugiausia. Iš 37 dalyvių, net 15 atstovauja būtent šią dailės šaką. Niekada nenuvilia Ramūno Grikevičiaus darbai – šįkart iš serijos „Miegas – miškas – miegas“, papildytos bei inspiruotos ir pandemijos. Taip pat niekada negali žinoti, ko tikėtis iš Irinos Nosovos – menininkė nesiliauja eksperimentuoti su stilistika. Beveik kiekvienoje parodoje ji pristato drobes, tapytas tarsi kito žmogaus. Šiemet ryškiaspalvės žmonių figūros skleidžiasi jos darbuose „Žarija“, „Rūkas“, „Bedugnė“. Rūta Povilaitytė, kaip visad, renkasi vaizduoti buitines scenas, taip kasdienybei suteikdama ypatingą prasmę („Be pavadinimo“, „Pasivaikščiojimas naktį“). Parodoje esama ir saloninės dailės pavyzdžių. Pastaroji gali būti gera ir, kaip čia pasakius – nelabai. Dianos Rudokienės darbai visad preciziškai tikslūs, estetiški, gryni. Jos eksponuojami debesys („Erdvė“) dvelkia lengvumu ir ramybe, kuriuos netikėtai perskrodžia priekaištinga, gera nežadanti raudona linija.Nors imk ir kabink bet kuriam interjere. Ir tikrai ne blogąja prasme. Tai puikus saloninės dailės pavyzdys, netgi kabinantis vieną kitą gilesnę mintį. Tačiau greta yra ir persaldintų peizažų, natiurmortų ir skulptūrėlių, kurie, nors ir dailūs, labiau tiktų būti rodomi miestų mugėse nei profesionaliojo meno parodose.
R. Grikevičius, Galios kambarys. Foto © Evaldas Ivanauskas.
Šalia tapybos, žinoma, yra ir po keletą kitokių darbų. Gaila, tačiau sparčiai mažėja tekstilininkų gretos. Savo darbus pristato tik Savirija Kaziūnaitė ir Viera Olšauskienė. Taip pat mažai akvarelės atstovų, tačiau, kaip visada, pagrindinę ašį šioje srityje išlaiko Girmantas Rudokas. Jo „Stebėtojai“ atlikti jungiant akvarelę su autorine technika – popieriaus siuvinėjimu. Kaip ir dera tokio pobūdžio parodoje, čia pamatysi ir tradicinės skulptūros (Juozas Lebednykas, Henrikas Orakauskas) ir šiuolaikinių objektų. Giedrius Mazūras, panaudodamas senos lovos metalinį rėmą ir skardinę dėžę konstruoja garsų gaudyklę, kurios inspiracija tapo I-ojo pasaulionio karo orlaivių susekimo aparatūra. Ypatingu kruopštumu pasižymi grafikų darbai, ypač Jolantos Rudokienės ir Agnės Naunikaitės piešiniai. Itin realistiškos, žaismingos A. Naunikaitės voverytės serijoje „Gyvenimo žaidimas“ tarsi kviečia šiek tiek atsipūsti, pažvelgti į aplinką nerimtai, užsimerkti prieš problemas. Gaila, kad jauna ir įdomi grafikė ne itin dažnai sutinkama parodiniame gyvenime, tačiau kartu džiugu, kad „Dailės dienose“ ji dalyvauja bemaž visada.
G. Mazūras, Audioveidrodis arba garsų gaudyklė. Foto © Evaldas Ivanauskas.
Iš gausių keramikos kūrėjų šiai dienai liko keturi. Eugenijaus Čibinsko kūryboje svarbi atsitiktinumų sąvoka, tačiau juos autorius kuria sąmoningai. Paima gamtos detales, prisiminimų likučius ir sujungia į molinę visumą. Taip atsiranda medžių ir paslapties apgaubti namai, saugantys praeities istorijas. Beje, E. Čibinskas su šiais kūriniais VI-ojoje Vilniaus keramikos meno bienalėje (2020 m.) gavo diplomą už aukštą profesinę meistrystę.
Paminėti visus autorius reikėtų atskiro laikraščio numerio todėl daugiau plėstis nebeverta. Parodos „Panevėžio dailės dienos 2021. Laisvės antologija“ tikslas – pristatyti pastarųjų dvejų metų LDS Panevėžio skyriaus narių kūrybą – įvykdytas. Tiek patys dalyviai, tiek lankytojai galėjo pajusti, kuo menininkai gyvena pastarąjį laikotarpį, tuo pačiu galima ir paspėlioti, kas laukia dar po dvejų metų. Iki liepos 31 dienos parodą dar galima apžiūrėti Panevėžio miesto dailės galerijoje.
Aurelija Seilienė
