Mane visada jaudina abstrakčioji tapyba. Ji ne tik sulaiko dėmesį dėl savo ne konkretumo, bet ir neįpareigoja įminti konkrečią kūrinio prasmę. Abstrakčioji tapyba leidžia interpretuoti, o kartais net sufantazuoti kokį nors pasakojimą. Jau ne pirmus metus stebiu ir analizuoju dailininkės Justinos Adomavičienės kuriamą meną, kurio centre dominuoja nevaržomas abstraktus vizualinis pasakojimas. Nuo 2021 m. Birželio 6 iki 26 d. naujausią dailininkės kūrybą galima apžiūrėti Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius). J. Adomavičienės tapyba skatina minties ir jausmų polėkį. Apie tai ir bus šis mano tekstas, bet pirmiausiai noriu paminėti esminius dailininkės biografijos faktus.
Dailininkė J. Adomavičienė (g. 1981) parodose dalyvauja nuo 1990 m. Ji 2010 – 2012 m. Lankė Savicko suaugusiųjų dailės mokyklą, o 2014 m. Lietuvos Edukologijos Universitetas (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) baigė Vizualiųjų menų magistrantūrą ir vėliau studijavo Vilniaus dailės akademijoje Meno terapiją. 2014 m. dailininkei suteiktas meno kūrėjos statusas, o nuo 2015 m. J. Adomavičienė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Menininkė surengė nemažai autorinių parodų, aktyviai dalyvavo pleneruose, grupinėse parodose ir konkursuose Vilniuje, Kaune, Alytuje, Nidoje, Palangoje, Ignalinoje, etc.
J. Adomavičienės tapyba byloja apie jausmus ir išgyvenimus. Nors man yra tekę ne mažai sutikti menininkų, kurių sukurti ir pasaulį išvydę paveikslai nors ir yra vedini tauraus jausmo, tačiau vis tik atrodo esą linkstantys atkartoti pakankamai banalius tikrovės naratyvus. Deja J. Adomavičienės atvejis visiškai kitoks. Lakoniškais pavadinimais tituluodama savo paveikslus (pvz. „Taip žemai skrendantys paukščiai…“, 150 x 120 cm., 2021 m.) autorė nedaugiažodžiauja, bet akimirksniu neria gilyn. Apie tai ji pati teigia: „ […] ekspresyvus potėpis, kontrastingas spalvų žaismas, spontaniški tapybos elementai kuria dinamišką paveikslų nuotaiką, bandydami užčiuopti daugiasluoksnę tikrovę glūdinčią mūsų viduje. Paveikslas tampa jutiminio bei jausminio pasaulio alegorija, prieštaringų emocijų koegzistavimo vieta“[1]. Dailininkei rūpi ne tik individualūs išgyvenimai, autentiška subjekto patirtis (kur tapyba atlieka savianalizės funkciją), bet ir intuityviai motyvuotas bandymas prisiartinti prie pamatinių žmogaus egzistencijos klausimų. Tokiu būdu J. Adomavičienės kūryba sugestijuoja aktyviai veikiančią intuityvistinės estetikos kryptį[2].
Ieškantis 110x110 cm.
Intuityvistinei estetikai yra būdinga savianalizė, o pati meno kalba yra sąlygojama to, kas nepažinta. Kaip yra pastebėjęs Antonino Artaud (1896 – 1948), iš nepažinto – kito, gimsta noras pažinti save[3]. Šiuo atveju J. Adomavičienė siekia atskleisti pirminę tikrovę, kuri yra jos sielos pasinėrimas į savąjį Aš; t. y. ieškant prasmės dailininkė tarsi savanoriškai „panyra į save“. Šiuo atveju ne tik J. Adomavičienė, bet ir kiti šiuolaikiniai abstrakcijų kūrėjai labai dažnai tiria save kaip nežinomą ir šiam pasauliui nepriklausomą prasmę, artėja svarbių „pirminių charakteristikų“ būties link[4]. Filosofas George Bataille (1897 – 1962) tokią menininkų savianalizę vadina vidine patirtimi[5]; čia savianalizė krypsta pirmapradžio savęs ir pasaulio patyrimo link[6].
Proveržis 120x150 cm.
Adomavičienės tapyba išbando ir žiūrovo jausmus, t. y. skatina jį (žiūrovą) dalyvauti priešais akis vykstančioje potėpių audroje ir apmąstyti vidines, ne tik visiems žmonėms bendrai aktualias, bet ir jam pačiam individualiai svarbias dramas. Šią audringą J. Adomavičienės potėpių sistemą provokuoja šiurkšti realybė. Dailininkei rūpi tai, kad natūralistiniai vaizdai neužgožtų žodžiu grindžiamai artikuliacijai nepavaldžios abstrakcijos ir autentiško vidinio tikrovės išgyvenimo. Apie tai menininkė svarsto: „Tapyba – tai būdas atskleisti tai, kas pasilieka už žodinės išraiškos ribų: tai toji gyvastinga, nuolat besiskleidžianti ir kintanti sfera, kuri prašosi būti pajausta ir patirta, kitaip tariant – tiesiogiai išgyventa, o ne suprasta ar perpasakota verbaliniu būdu […]“[7].
Formalūs potėpiai rodo, jog autorei aktualu siekis skatinti asociacijas, gimstančias žiūrovų sąmonėje, meistriškai subtiliai sudirginti jų jusles. Štai kūrinyje „Veržlios mintys“ (120 x 150 cm., 2021 m.) formuojamas įtaigus vizualinis pasakojimas. Harmoningame vaizde nėra aiškiai ir griežtai išreikšto kompozicijos centro. Gal būt tik viena ar kelios epizodiškai iš plačių potėpių išnyrančios linijos ir gali būti siejamos su dėmesį sulaikančiu kompozicijos centru, tačiau akis mieliau renkasi klaidžioti paveikslo plokštumoje, sekti potėpį po potėpio, stebėti jų susikirtimus ir išsiskyrimus. Atrodo, kad akimirksniu susidaro įspūdis apie tai jog ekspresyvūs potėpiai tarytum rangosi kūrinio paviršiuje ir visiškai nebetilpdami paveikslo formate akimirksniu išsiveržia į mūsų gyvenamąją erdvėję.
Sinergija 150x120 cm.
Panašiai galima svarstyti ir apie kūrinį „Tirštas ir klampus“ (150 x 120 cm., 2021 m.). Tad kas gi tapyboje sukuria judėjimo ir išsiveržimo iš paveikslo įspūdį? Iš dalies atsako Maxas Emstas, kai abstrakcijas jis pavadino „tapyba anapus tapybos“; t. y. abstrakčioje kūryboje egzistuoja siekis ardyti paveldėtą sampratą apie tikrovę ir jos vaizdavimą[8]. Abstrakcijose paveikslo visuma yra skaidoma į dalis, o atsiveriantis judėjimo ir veržimosi iš plokštumos įspūdis tampa visumos suardymo ir naujos sistemos sutvėrimo rezultatu, kaip tam tikru meninės raiškos išbandymu. Galiausiai, abstrakcija turi savojo autoriaus atspaudą, o per jį ir tam tikros vaizdavimo tradicijos žymenį.
J. Adomavičienės tapyba atrodo esanti lyg natūraliai susikūrusi terpė, kuri neturi jokių konkrečių bendrysčių su mūsų gyvenamosios aplinkos daiktais. Atsiveriantis polėkis interpretacijai ir galimybė fantazuoti apie tai kas yra regima kūrinyje, sugestijuoja Umberto Eco postuluotą „atviro kūrinio“ koncepciją. „Judantį“ ir „atvirą“ kūrinį mąstytojas vadino tokį, kuriuo autorius nediegia jokios aiškiai perskaitomos suvokimo schemos[9].
Sustingęs laikas 150x120 cm.
Atvirumas interpretacijai sugestijuojamas J. Adomavičienės kūriniuose „Iliuzija“ ir „Sustingęs laikas“ (abu 150 x 120 cm., 2021 m.). Susidaro įspūdis jog menininkė siekia sujungti ir išlaikyti aktyviai veikiančius stabilumą ir dinamiką, erdvę ir laiką. Platūs teptuko mostai lyg ir ženklina judėjimo trajektorija, tačiau potėpių pynė sukuria vientisos sistemos, lyg stabilios konstrukcijos įspūdį.
Dėmesį patraukia ir nuosaikesni, ne tiek audringo teptuko potėpiu suformuoti vizualūs J. Adomavičienės pasakojimai. Kūrinių „Ieškantis“ ir „Tirštas rūkas“ (abu 110 x 110 cm., 2021 m.) formoje nedominuoja drąsūs, griežtai ekspresyvūs ir tarpusavyje besirungiantys potėpiai. Šie kūriniai nesiekia perteikti objekto kolektyvinei recepcijai. Jie lemia išvadą apie tai, kad abstrakti tapyba nesiekia būti vartojama kuo didesnės auditorijos. J. Adomavičienė skatina abipusį meno ir jo vartotojo suartėjimą net ir tada kai tikrasis tapytojos išgyvenimas, jos patirtis, minčių ir jausmų audra lieka visada vartotojui tiesiogiai neprieinami. J. Adomavičienės paveikslai sudaro grupes (pvz. „Proveržis“ ir „Sinergija“; abu 120 x 150 cm., 2021 m.) kurių vaizdingumas asocijuojasi su tapybiška ir harmoningai sutverta poezija.
Pagarbiai
Prof. dr. REMIGIJUS VENCKUS
Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitetas)
Humanitariniai mokslai, menotyra (03H). Meno istorija (H310)
[1] Venckus. R. (2014). Jacques Derrida dekonstrukcijos taikymas videomeno tyrimui. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 42.
[2] žr. Mureika, J. (2010). Intuityvistinė estetika. Estetikos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 264–265.
[3] Дианова, В. М. (1999). Постмодернистская философия искусства: истоки и современность. Санкт-Петербург: Петрополис, 154.
[4] Дианова, В. М. (1999). Постмодернистская философия искусства: истоки и современность. Санкт-Петербург: Петрополис, 154.
[5] Батай, Ж. (1994). Танатография Эроса: Жорж Батай и французская мысль середины XX века. Санкт-Петербург: Мифрил, 340; Батай, Ж. (1998). Внутренний опыт. Санкт-Петербург: Мифрил.
[6] Venckus. R. (2014). Jacques Derrida dekonstrukcijos taikymas videomeno tyrimui. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 42.
[7] Adomavičienė J. (2021). Mintys apie tapybą pristatytos R. Venckui el. paštu 2021-05-21.
[8] Žr. Welsch, W. (2002). Mūsų postmodernioji modernybė. Vilnius: Alma Littera, 310 (iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius)
[9] Žr. Eco, U. (2004). Atviras kūrinys: forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius: Tyto alba (iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė).
