Dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė
Nuotraukoje: Birutė Zokaitytė „Truputį apie vyrus“ (2018).
Visgi, dar nemačius ekspozicijos, abejonių sukėlė vietoje parodos koncepcijos pasirinkti du formalūs autorius vienijantys aspektai – estampas ir Lietuvos šimtmetis. Judviejų derinys atrodo pernelyg sunkiasvoris, perdėm oficialus, kad pavyktų sukurti gyvą, įtraukiančią ekspoziciją. Tad kaip pavyko susidoroti su šiuo iššūkiu?
Apžiūrėjus ekspoziciją matyti, kad parodos pavadinimas „Šimtmečio lakštai“, kaip ir daugelis kitų šiemet vykusių renginių, labiau abstraktus nei reiškiantis, kad visi dalyviai rodys patriotiniais atspalviais nuspalvintus darbus. Tik dalis grafikų rodo vienaip ar kitaip su Lietuvos istorija ir tradicijomis susijusius kūrinius. Į lietuvybę žvelgia Neringa Žukauskaitė, savo estampuose „Atminties vibracijos“ ją apmąstydama tradiciškai, per tautodailės audinių prizmę. Juos užbrūkšniuodama menininkė paprastai perteikia liaudies meno grimzdimą į užmarštį. O gal priešingai – atgimimą iš užmaršties? Per materialiojo paveldo prizmę į šimtmetį žvelgia ir Birutė Stančikaitė. Jos litografijoje „Iš baltų istorijos. Atradimai I“ vaizduojami iš pagoniškosios praeities gelmių atkeliavę, tačiau daugelio lietuvių vis dar mėgstami baltiškieji papuošalai. Lietuvos praeitį mena ir Augusto Bidlausko „Rex“, kuriame matome Žygimantą Augustą, gotikinėmis raidėmis ant peties išsitatuiravusį vardą Barbara. Menininkas atitolsta nuo karališkųjų asmens portretavimo kanonų ir kuria gana šiuolaikišką karaliaus įvaizdį. Karališką miestą Vilnių, jo senamiesčio panoramą nuo Užupio vaizduoja Vladas Liatukas. Gerardas Šlektavičius dėmesį atkreipia į nuolatinę Lietuvos būseną, kamuojančią įvairiais laikais – medžio raižinį pavadina „Amžina kova už laisvę“.
Kitų dalyvių darbai laisviau laviruoja motyvais. Štai Birutė Zokaitytė, Nijolė Šaltenytė ir Ugnė Žilytė vaizdais mezga istorijas, kalbančias apie moteris. Zokaitytė kiek ironiškai žvelgia į vyrus ir moterims jų sukeliamus jausmus. Kaip grafikei būdinga, ji objektus susieja sapno logika: jie tysta, persidengia, išnyra iš niekur. Šaltenytė taip pat linkusi į metaforišką kalbą. Jos herojai, rodos, aiškūs, pavaizduoti realistiškai, tačiau paveiksluose tvyranti atmosfera verčia abejoti pirminiu įspūdžiu. Ugnė Žilytė lyriškai perteikia moterų super galias: oforte „Mea culpa“ mergina lyg Miunhauzenas pati save traukia už plaukų.
Elvina Katalina Kriaučiūnaitė „Kintanti dinamika II“ (2016).
Gal dėl prasidėjusios darganos dalį kūrinių norisi sieti su praėjusiais šiltais orais, atostogomis... Nijolė Vilutienė žavi minimalistiniais, keletu meistriškų linijų perteiktais „Pajūrio peizažais“. Nors vizualiai jie tušti, bet jaukūs, užkonservuojantys pajūrio vėją, saulę, bangų mūšą. Danutės Gražienės „Vasaros užrašai“ pratęsia šią temą. Joje bėgioja nerūpestingos figūros, neslegiamos buities rūpesčių. Jūros peizažus eksponuoja ir Evaldas Mikalauskas bei Rolandas Rimkūnas. Tiesa, pirmasis savo kūrinį simboliškai pavadina „Memento mori“, o antrasis į vaizdą įterpia frazę „Just Another Day“. Užrašus papildo grėsminga jūros gelmės nuotaika.
Raminta Šumskytė iš serijos „Kandys“ (2013).
Parodoje džiugina abstrakčią dailės kalbą pasirinkusių autorių darbai. Ekspresyvūs Jono Čepo raižiniai pulsuoja gyvybe. Elvina Katalina Kriaučiūnaitė kuria labiau suvaldytas, tačiau ne mažiau dinamiškas geometrines kompozicijas. Stipriai paveikia Tomos Šlimaitės kone tapybiška kompozicija „Melancholija“, sukurta oforto technika. Melancholija dažnai puikuojasi kūrinių pavadinimuose, bet retai kuriam menininkui pavyksta perteikti tą šviesų rudeninį liūdesį. Prie abstrakcijos priartėja Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė ir Rasa Žmuidienė, matyt, atkartojusios viena kitos mintis. Pirmoji kuria medžio rievių atspaudus, antroji vingius išraižo sausa adata, tačiau abiejų darbai prabyla apie amžinybę, laiko kilpas, juodąsias užmaršties skyles.
Toma Šlimaitė „Melancholija“ (2014).
Dalis parodoje dalyvaujančių autorių liko nepaminėti. Tai ir tiek vizualiai, tiek techniškai įdomūs Ramintos Šumskytės personažai – žmonės-vabzdžiai („Kandys“), Rūtos Spelskytės subtilūs slenkančio laiko apmąstymai („Laikas – juokingas dalykas“) ir dar būrys kitų...
Kaip iš šio pasakojimo supratote, šis sugrupavimas – mano subjektyvus žvilgsnis, pastebėti vieni, o ne kiti kūrinių momentai. Parodos rengėjai vaizdų grupuoti nesiėmė, tokiu būdu suteikdami laisvę žiūrovo žvilgsniui klaidžioti ir sąsajų ieškoti pačiam.
Rasa Žmuidienė, „Juodoji skylė“ (2017).
Visgi kiek prasminga rengti tokią parodą, kurioje autoriai pristato neseniai sukurtus, tačiau mažai kuo susijusius kūrinius? Atsakymas, matyt, priklauso nuo jūsų išankstinės pozicijos. Jei esate dailininkas – kuo daugiau progų parodyti savo kūrybą, tuo geriau. Jei jūs užimate kuratoriaus poziciją, veikiausiai „suneštinės“ parodos – jūsų galvos skausmas, verčiantis svarstyti, kaip apjungti įvairių kartų, stilistikų autorius, kuriančius skirtingais motyvais. Jei jūs – įmantrių (arba ne) parodų koncepcijų išlepintas žiūrovas, neturintis daug žinių apie pristatomus autorius – tokios parodos gali pasirodyti nuobodžios. Mano nuomone, „Šimtmečio lakštai“ – nepretenzinga paroda, leidžianti mėgautis dalyvių technine meistryste, vienoje vietoje pamatyti aktyviai kuriančius grafikus.
Jonas Čepas „Įgriuvimas“ (2018).
